Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Aš taip pat, – atsiliepė Vitoras. – Tačiau ben Eliziras pateikia konkretesnių žinių. Jo teigimu, dela Roverė suuodė apie Bordžijos susitarimą su žydais ir žūtbūt stengiasi surinkti kokių nors to įrodymų, kad kartą ir visiems laikams diskredituotų kardinolą.

– Kol tas dar nespėjo tapti popiežium.

– Būtent, – patvirtino Vitoras. – Ben Eliziras praneša, kad dela Roverė kol kas susilaikys nuo veiksmų, bet jeigu matys, kad Bordžija gali būti išrinktas, smogs jam negailestingą smūgį. Jei iki to laiko gaus įrodymų, pateiks juos. O jeigu negaus…

– Pasitelks Morocį, – užbaigiau jo mintį, – Tačiau kaip? Juk kardinolai bus atskirti nuo išorinio pasaulio?

Staiga pasigirdęs garsus krenkštelėjimas privertė mus nutilti. Tai buvo Renaldas, kurį buvau visai pamiršusi. Stiuardas, kaip visada, atrodė susijaudinęs, bet degte degė nekantrumu – norėjo kažką mums pasakyti.

– Ką jūs apie tai žinote? – pasiteiravau jo.

– O kodėl turėčiau ką nors žinoti? – nuo tiesaus atsakymo išsisuko jis.

– Nes, mielas Renaldai, kaip visiems puikiai žinoma, jums pro akis ir ausis beveik niekas neprasprūsta. Čia visi savi. Klokite, ką žinote.

Stiuardas nusišluostė stambiais prakaito lašais nusėtą kaktą, išpūtė siaurą krūtinę ir prabilo:

– Man iš tikrųjų pavyko kai ką nugirsti.

– Nagi?

– Kaip žinote, kiekvieną prelatą lydės trys palydovai. Dviejų dela Roverės palydovų pavardės jau žinomos; tai, nieko keista, jo sekretoriai. Trečiojo palydovo pavardė dar nepaskelbta, bet sklinda gandai, jog tai bus…

– Morocis, – vienu balsu ištarėme abu su Vitoru.

Renaldas galvos linktelėjimu patvirtino mūsų spėjimą.

Įvyko tai, ko aš labiausiai ir bijojau. Jei Renaldas neklydo, Morocis įsigudrino patekti netgi į konklavą – tenai, kur galėjo pridaryti daugiausia žalos ir kur man, moteriai, buvo nepasiekiamas.

– Jis rizikuoja, – pastebėjo Vitoras. – Kardinolo mirtis sukeltų daug įtarimų.

– Vargu, – atsiliepiau. – Morocis padarys taip, kad atrodytų, jog Bordžiją nunuodijau aš.

Pirmą kartą Vitoro veide išvydau begalinę nuostabą. Išpūtęs akis paklausė:

– Kaip suprast?

Aš trumpai išdėsčiau jam, ką manau: Morocis turi atimtą iš manęs medalioną ir nuodus, taigi atrodys, kad aš pati susidorojau su žmogum, kurį saugoti buvo mano pareiga.

– Jėzau švenčiausias, – pratarė Vitoras, delnu braukdamas sau per veidą.

Neturėdama ko pridurti, peršokau prie man šiuo metu labiausiai rūpimo dalyko.

– Ką Bordžija pasiims į konklavą?

– Dar tiksliai… nesakė… – atsiliepė Vitoras, bet man pro akis neprasprūdo keistas jo žvilgsnis.

– Ir? Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad kai tik jis galės, atvyks čionai, ir nori būti tikras, jog tu būsi po ranka, kad galėtų su tavim pasikalbėti.

Geriau nė būti negalėjo. Aš pati norėjau pasikalbėti su Bordžija akis į akį ir įtikinti jį pritarti sumanymui, ką tik gimusiam mano galvoje.

– Kai čia baigsi darbus, pailsėk, nusiprausk, užkąsk, bet iš rūmų nekelk kojos, – pasakė Vitoras. – Aš ir taip turiu rūpesčių, nenoriu vaikytis dar ir tavęs. Tikiuosi, supratome vienas kitą?

Užtikrinau jį, kad viską supratau. Kai Vitoras išėjo, atsišliejusi į vyno statinę pažvelgiau į Renaldą.

– Jei po viso šito liksime gyvi, pasižadu sukalbėti padėkos maldas šventajai Kotrynai Sienietei ir šventajai Joanai Arkietei.

– Verčiau paprašykite jų pagalbos dabar, o padėkas pasilaikykite vėlesniam laikui, – pasiūlė praktiškasis stiuardas.

Jei įmanoma melstis, tuo pat metu tikrinant šviežią ėrieną, sūrių galvas, pintines svogūnų ir statines vyno, tai galima sakyti, kad meldžiausi karštai.

Diena jau persirito į antrą pusę, o Bordžija vis negrįžo į rūmus. Spėjau, kad jis buvo kurijoje ir plušėjo iš peties, mėgindamas palenkti kolegas kardinolus į savo pusę. Deividas per Bendžaminą atsiuntė dar vieną laiškelį, kuriame perspėjo, jog dela Roverė pasiuntė keletą savo žmonių į Sieną. Vyliausi, kad Čezarei užteko nuovokos palikti tenai užtektinai savo žmonių ir jie užkirs kelią bet kokiems mėginimams išsiaiškinti, kur nukeliavo žydų pinigai.

Pavakare pradėjau jausti, kad nuovargis tuoj mane priveiks, todėl nutariau prigulti bent porai valandų. Vis dėlto ilgokai dvejojau, bet Renaldo pastaba, kad tą patį bazilikų ryšulėlį tikrinu jau ketvirtą kartą, galutinai mane įtikino. Šiaip jau bazilikai nėra ypač gera vieta nuodams slėpti. Nors šis prieskonis aitraus skonio, bet ant jo lapų, net ir džiovintų, plika akimi matyti bet kokios priemaišos.

Tačiau aš vėl nukrypau. Tai tiesiog nežinia koks mane visur ir visada lydintis prakeikimas. Trumpai tariant, grįžau į savo kambarį ir – o, stebukle, – radau paslaugios rankos man paruoštą šiltą vonią. Mirkau joje, kol vanduo visai atvėso, paskui, atsipalaidavusi nuo šilumos, šiaip ne taip nusišluosčiau rankšluosčiu ir kritau į patalus, svajodama vien apie tai, kaip tuoj nugrimsiu į palaimingą miegą.

Tačiau įsitaisiusi lovoje pajutau, kad joje esu ne viena.

61 Dieve mano ( it .).

37 skyrius

– Tu nepataisomas, – tariau, tačiau tai buvo ne nusiskundimas, o tiesiog fakto patvirtinimas.

Neturėjau jėgų net vaizduoti besipriešinančią – visame kūne jaučiau tą lengvumą, koks apima žmogų praėjus siaubui, kai išgaruoja baimė, nurimsta valia ir atslūgsta įtampa, lieka tik keistas suglebimas ir ramybė. Be to, tą valandėlę iš tikrųjų nenorėjau likti viena, žinojau, kad nuo blogos savijautos neišgelbėtų net sapnas.

Čezarė sunėręs rankas už galvos gulėjo išsitiesęs po linine paklode, dengiančia jį tik iki pusės – turbūt buvo ką tik išsimaudęs, nes plaukai vis dar buvo drėgni. Ant nuogos krūtinės gulėjo sidabrinis šventojo Mykolo medalionas; pastaruoju metu jis nešiojo jį kaip ištikimybės karingajam arkangelui ženklą.

Patamsyje jaunojo Bordžijos veido įžiūrėti negalėjau, bet išgirdau prunkštelėjimą:

– O ką, nepatinka?

Netardama žodžio papurčiau galvą. Atsitokėjusi po tokio netikėtumo, iš tiesų pajutau palengvėjimą, kad jis yra šalia, ir aistrą, kurią jis manyje žadino. Nežinau, aš prisispaudžiau prie jo ar jis pats ištiesė rankas… Kad ir kaip ten būtų, atsidūriau jo glėbyje, nurimau prisiglaudusi prie plačios jo krūtinės, mūsų kojos susivijo. Kaip keista – ir dabar jaučiu karštą jo kūną, kvepiantį sandalmedžio muilu, šiurkštų randą išilgai dešinio šono, kurį užčiuopė mano pirštai, smalsiai tyrinėjantys jo kūną. Tas randas buvo likęs po kovos kardais, kai jis, dar kone vaikas, vos nepalydėjo galvos. Visa tai prisimenu taip gyvai, tarsi užtektų atkišti ranką – ir vėl jį paliesčiau. Atmintis tikrai yra žiauri apgavikė.

Jeigu jis siekė man priminti, kaip gerai vienas kitam tinkam, jam tai kuo puikiausiai pavyko. Man širdį it sunkus akmuo vis dar slėgė tai, kad praradau Roką, neturėjau jokių vilčių, jog kada nors palengvės, tačiau šis suvokimas tik dar labiau paskatino priimti tamsiojo meilužio siūlomą paguodą.

Praėjus kuriam laikui (turbūt buvo jau gili naktis) gulėjome šlapi nuo prakaito ir pasotinę aistrą, bet miegas nei manęs, nei Čezarės neėmė. Mudviejų drauge praleistų valandų buvo pernelyg mažai, kad norėtume nors vieną paaukoti Morfėjui, tam nematomam ir negirdimam vagiui.

– Iš tikrųjų būčiau turėjęs vytis Morocį, nes jis kelia grėsmę mano tėvui, – pasakė Čezarė. Jis gulėjo ant manęs ir pakėlė galvą glamonėjo krūtis. – Bet mintis, kad tu gali žūti…