Sara Poole - Nuodytojo duktė

Užmiršęs Morocį Rokas atsigręžė į sūnų, bet buvo per toli, kad spėtų jį sugauti. Žaibiškai mečiausi ant grindų ir, įkišus ranką į žiojinčią angą, paskutinę akimirką sugriebiau berniuką už marškinių. Dar sekundė, ir vaikas būtų nugarmėjęs apačion.

O dabar mes dviese slydome į bedugnę.

– Frančeska! – suriko Rokas, bet mane vos pasiekė silpnas jo balso aidas. Aš girdėjau tik savo kvėpavimą, siaubingą širdies plakimą ir jaučiau savo ranką, iš visų jėgų laikančią vaiką trisdešimties metrų aukštyje virš bazilikos grindų.

Manau, dabar jau mus tikrai turėjo pamatyti, apačioje susirinkusių žmonių akys veikiausiai nukrypo į bazilikos lubas, per minią nuvilnijo murmėjimas. Sakau „manau“, nes iš tikrųjų to nežinau, apie tai niekas niekada neužsiminė nė žodeliu. O gal mūsų ir nematė, gal koks išlikęs gipso fragmentas paslėpė mus nuo laidotuvių dalyvių akių. Arba būta kokio nors slapto susitarimo laikyti paslaptyje tai, kas tą dieną vos neįvyko Šventojo Petro bazilikoje ir ko niekas nenorėjo pripažinti.

Kad ir kaip ten būtų, mudu, Nandas ir aš, slydome į skylę, atsivėrusią grindyse. Viena ranka tvirtai laikydama vaiką, kita ranka karštligiškai ieškojau bet ko, į ką galėčiau įsitverti. Ir galų gale radau.

Tai buvo Roko ranka.

– Frančeska, – vėl sušuko jis, kai sugriebiau jo ranką. – Tik nepaleisk jo!

Prisimenu, išsigandau, bet sykiu (nors nuskambės keistai) ir įsižeidžiau. Kaip jis drįsta manyti, kad galiu paleisti vaiką? Nejaugi manimi nepasitiki? Kita vertus, aš – ta moteris, kuri įtraukė jį į melo ir klastos pinkles, gaubiančias Inocento mirtį, tai dėl manęs jam ir jo sūnui grėsė mirtinas pavojus. Todėl visiškai suprantama, kad iš manęs jis gali tikėtis tik paties blogiausio.

– Gelbėk jį! – surikau garsiai, nors man pačiai atrodė, kad balsas atsklinda iš labai toli. – Neleisk jam nukristi!

Tiesą sakant, tai grėsė mums abiem. Jaučiau, kaip mano rankų – ir kuria buvau įsitvėrusi Rokui į ranką, ir kuria laikiau Nandą, – pirštai pamažu atsileidžia. Supratau: dabar jau tik akimirkų klausimas, kada viskas bus baigta.

– Gelbėk jį! – vėl riktelėjau ir pamėginau pasisukti ant šono, kad Rokui būtų lengviau pasiekti Nandą.

Akimirką mudviejų su Roku žvilgsniai susitiko. Mačiau, kad jis dvejoja, kad suka galvą, kaip jam pasiekti Nandą ir kartu nepaleisti manęs. Užbėgdama jam už akių, sukaupiau paskutines jėgas ir kilstelėjau Nandą aukštyn.

Rokas nusigręžė nuo manęs, ištiesė tvirtą, tokią gabią savo ranką ir mikliai sugriebė sūnų už marškinių. Išgirdau, kaip berniukas sudejavo, kaip jo tėvas lengviau atsidusęs ištarė sūnaus vardą, išgirdau savo pačios aiktelėjimą, kai atsigniaužę mano pirštai paleido Roko ranką. Visa tai tetruko akimirką. Per ją aš išgelbėjau berniukui gyvybę, o savo pačios likimą, kad ir koks jis būtų, patikėjau Dievui.

60 Šūdas ( it. ).

36 skyrius

Mane išgelbėjo Čezarė.

Paskutinę akimirką jis liovėsi persekiojęs Morocį ir, pripuolęs prie skylės, stvėrė mane, išgelbėdamas nuo mirties, mat dar mirksnis, ir būčiau nugarmėjusi žemyn.

Kai jis ištempė mane aukštyn, drebančią ir burna gaudančią orą, dar spėjau pamatyti, kaip to pamišėlio kunigo nugara dingsta tamsoje. Norėdama atkreipti kitų dėmesį, bandžiau šaukti, bet dėl patirto siaubo neišspaudžiau nė garso, be to, burna buvo pilna dulkių. Šiaip ar taip, vis tiek būtų buvę per vėlu. Keli ginkluoti Čezarės vyrai nubildėjo Morociui įkandin, bet šis paspruko.

Tačiau svarbiausia, kad Nandas, sveikas ir gyvas, dabar saugiai ilsėjosi tėvo glėbyje. Berniukas atrodė apdujęs, bet nesužalotas. Spausdamas susitaršiusią sūnaus galvelę prie krūtinės, Rokas pakėlė akis, ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Rokas žvelgė į mane taip rūsčiai, jog mano džiaugsmas, kad viskas taip laimingai baigėsi, akimirksniu išblėso, nes Roko akyse įskaičiau pelnytą priekaištą. Netaręs žodžio, stiklius apsisuko ir, paėmęs Nandą už rankos, skubiai išsivedė.

Pati it pro miglą prisimenu, kad Čezarė paėmė mane ant rankų ir išnešė iš pastogės. Pakeliui jis lyg ir murmėjo sau po nosimi, kokios tos moterys kvailės, o viena iš jų – pati kvailiausia, bet aš, apimta begalinio sielvarto, kad netekau tokio puikaus draugo Roko, o galbūt (ak, naivioji mano širdele) ne vien tik draugo, Čezarės beveik negirdėjau. Va šitaip mūsų troškimai, kurių nedrįstame pripažinti net patys sau, ir nugrimzta į užmaršties tamsą.

Grįžtant prie mudviejų su Čezare, kai išnirome į baziliką, į laidotuves jau buvo pradėję rinktis prelatai ir didikai. Išvydę prakaitu apsipylusį karį, ant rankų nešantį leisgyvę moterį, jie nustebę spoksojo į mus, bet Čezarė, nekreipdamas į juos dėmesio, brovėsi pro minią, kol galiausiai atsidūrėme išganingai gryname ore.

Jaunasis Bordžija pasodino mane ant neaukštos sienelės, juosiančios nedidelį fontaną aikštės pakraštyje, ir aš, susirietusi ir apkabinusi save rankomis, bergždžiai bandžiau kaip nors sustabdyti mane apėmusį nesuvaldomą virpulį. Čezarė priklaupęs suvilgė fontane skepetaitę ir atsargiai nuplovė purvą, kuriuo buvo aplipęs mano veidas. Jo prisilietimai buvo raminantys, žvilgsnis atjaučiantis, kas šitam vyrui šiaip jau visai nebūdinga.

– Nesusižeidei? – pasiteiravo jis, nuvalęs purvą, kai jau galėjau lengviau kvėpuoti ir nebijodama akių perštėjimo atsimerkti.

Papurčiau galvą. Ant mano kūno nebuvo nė menkiausio įbrėžimo, tarsi mane būtų saugojusi pati Apvaizda, tiktai Rokas vienu žvilgsniu sudaužė man širdį.

– Atrodai taip, lyg tau ką skaudėtų.

Nieko neatsakiau, tik vėl papurčiau galvą, bet Čezarė, kuriam beveik niekada nerūpėjo joks kitas žmogus, išskyrus save patį, netikėtai jautriai pasiteiravo:

– Tai dėl to stikliaus, tiesa?

Aš vėl papurčiau galvą, ir jis gal būtų patikėjęs, jei skruostais nebūtų ėmusios riedėti ašaros, palikdamos purvinus takelius.

– Frančeska, Frančeska, il mio dio! 61

– Nieko tokio, – skubiai tariau ir sugniaužusi kumščius ėmiau trintis akis, norėdama kuo greičiau nusibraukti tas kvailas ašaras.

Nežinia kuriuo metu po tos dienos, kai pirmą sykį kreipiausi pagalbos į Roką, ėmiau sau vaizduotis, kad mano gyvenimas gali būti visiškai kitoks, nei yra dabar. Kad aplink mane esanti siena sugrius, ir iš savo košmarų pasaulio pagaliau galėsiu išeiti į šviesą. Tačiau tai buvo tuščios svajonės, aš tik įklampinau gerą žmogų ir jis rizikavo ne vien savo, bet ir sūnaus gyvybe. Nesitikėjau, kad Rokas man kada atleis, nemaniau esanti to verta. Reikėjo žvelgti tiesai į akis: mudu su Morociu buvome panašūs, bent jau tuo, kad abu – tamsos kūriniai, pasmerkti būti joje ir tarpusavyje kovoti tol, kol liks tik vienas iš mūsų.

Čezarė pakilo ir atkišo man ranką. Kai, įsitvėrusi jos, atsistojau, jis nenoromis pasiteiravo:

– Gal kaip nors išgyvensi?

Jeigu jau buvau nusiritusi tiek, kad dėl sudaužytos mano širdies nerimavo net Čezarė Bordžija, tai iš tikrųjų buvau apgailėtina. Tai užgavo mano savigarbą, ir apsidžiaugiau pajutusi, kad apmaudas pažadino mane iš sąstingio.

– Kuo mažiau mus visi čia matys, tuo bus geriau, – pasakiau. – Reikia grįžti į rūmus.

O man vėl reikia tapti ta, kokia esu iš tikrųjų. Morocio planus šįkart pavyko sugriauti, bet už tėvą toli gražu dar neatkeršyta. Be to, tas baisus blogis, kuriam tėvas mėgino užkirsti kelią ir dėl to žuvo, vis dar gresia būti paleistas nuo grandinės, jei Bordžija pralaimės kovą dėl popiežiaus sosto.