Sara Poole - Nuodytojo duktė

Ginkluoti Čezarės vyrai, apsupę mus ratu, skynė kelią per minią. Iš visų žmonių, susirinkusių aikštėje prie Šventojo Petro bazilikos, į laidotuves bus įleista tik saujelė, bet tūkstančių tūkstančiai troško būti čia, greta aukščiausio krikščioniškojo pasaulio sosto. Kai pamėginome išeiti į aikštę, čionai vis dar plūdo minios žmonių. Suskubome kuo greičiau iš čia pasišalinti, bet, regis, to siekėme ne mes vieni. Pro mus pražygiavo kareivių būrys, kurio vidury žengė senyvas vyras, vilkintis juodos ir baltos spalvų dominikono abitu. Nepaisydamas amžiaus, jis kone tekinas bėgo tolyn nuo bazilikos.

Čezarė sustojo kaip įbestas, įsmeigė į vyrą akis, tuo į jį atkreipdamas ir mano dėmesį.

– Torkvemada, – sušnabždėjo jis.

Įsistebeilijau į aukštą išblyškusį vienuolį, kaip tik einantį pro mane: jo nosis buvo stora ir priplota kaip bokserio, antakiai vešlūs, galva nuplikusi, išskyrus tonzūrą – plaukų žiedą pakaušyje. Jo veidas buvo toks nuožmus, kad veikiausiai bet kokiu atveju būčiau atkreipusi į jį dėmesį.

– Tu tikras? – perklausiau.

– Būdamas vaikas kartą mačiau jį Valensijoje. Tėvas parodė man jį ir pasakė, kad Ferdinando ir Izabelės pasiryžimas dėl visų blogybių apkaltinti žydus geruoju nesibaigs, bet, manau, jis nė neįsivaizdavo, kaip žemai jie gali pulti.

Nepajėgdama atplėšti akių spoksojau į šitą figūrą, košmariškuose sapnuose persekiojančią daugybę nekaltų žmonių.

Kaip tik tą akimirką Torkvemada pasuko galvą, ir akimirką mūsų žvilgsniai susitiko. Norėčiau jums pasakyti, kad, žiūrėdama į Didžiojo Inkvizitoriaus veidą, mačiau patį blogį, bet iš tiesų jis atrodė kaip daugelis Šventosios Motinos Bažnyčios tarnų: biurokratas, kuriam žmonių kančios, palyginti su Dievo valia, kaip jis ją vaizdavosi, yra niekas. Sakoma, gerais ketinimais kelias į pragarą grįstas, tačiau tokie kaip Torkvemada niekada apie tai nesusimąsto. Dabar, kai jums visa tai pasakoju, Torkvemada jau miręs. Įdomu, ar labai šiltai amžinybėje jį pasitiko Tas, kuriam jis visą gyvenimą tarnavo?

Tačiau grįžkime į šį pasaulį. Nesulaukęs to, kas buvo žadėta ir ko tikėjosi, Torkvemada dabar skubėjo kuo greičiau iš čia pasišalinti. Nepakišus nukryžiuoto vaiko, kurį būtų buvę galima pateikti kaip žydų klastos įrodymą, iš Romos gyventojų jis galėjo tikėtis tik įtarinėjimų ir pažeminimo. Iš jo veido išraiškos sprendžiau, kad yra įširdęs ant Morocio. Jei Bordžijai pavyks išvengti piktų Morocio kėslų ir tapti popiežiumi, pamišėliui kunigui prieglobsčio teks ieškoti kur nori, tik ne Ispanijoje. Duos Dievas, prieglobsčio jis neras niekur.

Kai palikome Vatikaną, sugaudė Šventojo Petro bazilikos varpai, savo sielvartingu aidėjimu skelbiantys laidotuvių pradžią. Į dangų išgąsdinti pakilo pulkai balandžių. Jų buvo tokia daugybė, kad, atrodė, užtemdė ryto saulę.

Tačiau tai – tik graži poetiška metafora, neturinti nieko bendra su realybe. Iš tikrųjų tamsa apgaubė mano sielą, kuriam laikui paslėpdama bet kokį šviesos spindulėlį ir viltį. Jei Stikso paviršiumi ritasi bangos, viena iš jų dabar tikrai grasino mane užgriūti ir paskandinti. Kaip jums tokia poezija?

Na, bet grįžkim prie žemiškesnių reikalų.

Čezarė pasodino mane ant žirgo, pats įsitaisė man už nugaros, stipriai spustelėjo pentinais, ir žirgas risčia pasileido į rūmus.

Kai juos pasiekėme, mūsų jau laukė Renaldas.

– Kur jūs buvot? – netverdamas savame kailyje irzliai pasiteiravo stiuardas. – Jo Eminencija atsiuntė žinią, kad atvyko Venecijos patriarchas. Konklava prasidės poryt; laiko labai mažai, o turime tiek daug padaryti.

Nors toks Renaldo spirgėjimas erzino, žinojau: jis teisus. Be to, sunkus, pastovus darbas – vienintelė paguoda, mane apėmus širdgėlai. Todėl mikliai stryktelėjau ant žemės, Čezarei nespėjus nulipti nuo balno, kad nukeltų mane.

– Turiu patikrinti viską – kiekvieną maisto kąsnį, drabužį, daiktą, kurį Jo Eminencija ruošiasi pasiimti.

– Pusė daiktų jau išgabenta. Juk Jo Eminencija negali laukti, kol jūs teiksitės pasirodyti, ir nevyks į konklavą apsikarstęs nešuliais kaip koks valkataujantis čigonas.

– Galėjo ir palaukti. Juk pats žino, kas pastatyta ant kortos. Morocis…

Kunigas įrodė esąs jei ne nuodijimo meistras, tai bent jau ne naujokas šitoje srityje. Nuodų prikimštomis figomis jis nužudė dar negimusį Bordžijos kūdikį ir vos nepasiuntė į aną pasaulį La Bellos . Tai, kad savo tikslui pasirinko būtent tokią priemonę, o ne piliulę iš mano medaliono, bylojo, kad ją laikė svarbesniam reikalui.

Žinoma, galimas daiktas, aš klystu, gal jis ketino nužudyti Bordžiją kokiu nors kitu būdu, ir aš leidžiuosi vedžiojama už nosies. Tačiau viskas, ką žinojau apie tą beprotį, liudijo, jog tos piliulės jis nepanaudojo prieš La Bellą todėl, kad taupė ją Bordžijai.

Laimė (jei tas žodis čia apskritai tinka), mano pagamintas vimdomosios druskos, džiovinto vaistinio abro ir Betliejaus žvaigždės mišinys neveikė pro odą, todėl pabertas ant audinio ar kokio kito daikto, prie kurio galėtų prisiliesti Bordžija, neduotų jokios naudos. Tai palengvino mano darbą – būdama tikra, jog kardinolą bus mėginama nunuodyti per maistą ar gėrimą, bent jau galėsiu sutelkti visą dėmesį į šiuos dalykus.

– Kas konkrečiai išgabenta? – pasiteiravau Renaldo. – Bet koks maistas, gėrimas ir panašūs dalykai privalo būti nedelsiant parvežti atgal.

– Maisto dar neišgabeno, – patikino jis mane. – Jo lova, drabužiai, tam tikri daiktai, būtini Jo Eminencijos patogumui ir orumui, paimti iš jo čionykščių apartamentų, taigi jūsų jau patikrinta. Juk neneigsite, tiesa?

Sunku pasakyti. Žinojau tik tiek, kad turiu labai mažai laiko, o priešas – itin grėsmingas. Po paskutinės savo nesėkmės jis bus pasiryžęs dar atkakliau, bet kokia kaina, siekti pergalės.

– Eime kartu, – tarstelėjau Renaldui ir, pamiršusi atsisveikinti su Čezare, nuskubėjau į rūmus.

Netrukus jau buvau virtuvėje ir tikrinau proviziją, skirtą Bordžijai pasiimti į konklavą. Netikėtai šalia išdygo Vitoras.

– Štai kur tu, – tarė jis. – Na ką, Morocis ir vėl paspruko?

Tuo metu kaip tik įnikusi tikrinau antspaudus ant vyno statinių, todėl nepakeldama galvos atsiliepiau:

– Bent jau neišdegė jo sumanymas sukurstyti romiečius prieš žydus.

– Vadinasi, artėja endšpilis.

Aš vis dar nepakėliau galvos. Man pasirodė, kad Vitoro balse išgirdau pasitenkinimo gaidelę. Vitoras buvo užkietėjęs šachmatininkas, todėl galėjo įvertinti Morocio strategiją – gerai apgalvotą, numatant daug ėjimų į priekį. Tačiau dabar, mažiau nei po dviejų dienų, o sprendžiant iš vakarop pakrypusios saulės, tiesiog gąsdinančiai greitai, Šventosios Motinos Bažnyčios kardinolai bus užrakinti konklavoje, ir po tam tikro laiko (tikriausiai neilgo, jei kardinolai nenorės, kad įsivyrautų sumaištis), bus paskelbtas naujasis popiežius, kurį džiūgaudamas sveikins visas krikščioniškasis pasaulis.

– Gavau žinią iš tavo draugo Deivido ben Eliziro, – pranešė Vitoras pamatęs, kad įdėmiai jo klausausi. – Pasak jo, tarp žydų sklinda kalbos, esą dela Roverė pasiruošęs bet kam, kad tik sutrukdytų Bordžijai atsisėsti į popiežiaus sostą. Jam tai netgi svarbiau, nei pačiam tapti popiežiumi.

– Nė neabejoju.

Dela Roverė buvo dar gana jaunas ir galėjo sau leisti palaukti, jeigu aplinkybės susiklostytų nepalankiai. Suprantama, jis tikėjosi vietoj savęs iškelti statytinį popiežių, tokį kaip Inocentas, kurį galėtų valdyti taip, kaip jam naudinga.