Sara Poole - Nuodytojo duktė

Tačiau tuo metu jis dar buvo labai jaunas, dar neturėjo to plono (Čezarės atveju – visiškai plonyčio) civilizuotumo lako sluoksnio, kuriuo per gyvenimą pasidengia daugelio žmonių elgesys, todėl garsiai pasakė tai, kas, atvirai kalbant, ir man pirmiausia atėjo į galvą, Rokui pranešus liūdną naujieną.

– Merda. 60

Iš tikrųjų, geriau nebūčiau pasakiusi.

Tuojau pat pradėtos karštligiškos Morocio paieškos kareivinėse, esančiose koplyčios viršutiniame aukšte, nedavė jokių rezultatų, todėl vėl grįžome tenai, kur ir pradėjome, kitaip tariant, į baziliką.

– Kam jam reikėjo pagrobti Nandą? – paklausė Rokas, kai sustojome priešais pagrindinį altorių netoli tos vietos, kur netrukus, prasidėjus laidotuvių apeigoms, bus paguldytas Inocento kūnas.

Tai buvo natūraliai kylantis klausimas, bet aš neturėjau jokio noro į jį atsakyti.

– Jis – pamišėlis, – tariau tikėdamasi, kad man pavyks atsipirkti šia fraze.

Ir dar – žmogus, o ne koks burtininkas. Todėl kad įgyvendintų planą (kurį spėjau jį turint), pasirūpins, jog nukryžiuotas vaikas staiga pasirodytų didelės minios akivaizdoje. Kaip jis galėtų tai padaryti, sykiu pats likdamas nepastebėtas?

Vaikas, kryžius… Kaip vienas žmogus galėtų slapčia manipuliuoti jais tokioje milžiniškoje erdvėje, tūkstančių žmonių akivaizdoje?

Buvau nusileidusi į Šventojo Petro bazilikos požemius, bet išsiaiškinau tik tiek, kad Morocis tenai veikiausiai kuriam laikui buvo paslėpęs Nandą; tačiau nei paties berniuko, nei kryžiaus, ant kurio jis turėjo būti prikaltas, ten neradau.

Kur jie dabar galėtų būti?

Jei ne požemyje, tada…

Pakėliau akis į bazilikos stogą, skendintį prietemoje.

– O kas yra tenai, viršuje? – paklausiau.

Čezarė to nežinojo, kiti – taip pat. Tačiau Čezarės paliepimu buvo surastas ir atvestas kunigas, tas senukas, drįsęs mesti mums iššūkį zakristijoje. Ilgai nesispyriodamas jis ir pateikė atsakymą.

– Pastogė labai prastos būklės, ten niekas nevaikšto, – ištarė sunkiai kvėpuodamas.

– Kaip tenai patekti? – pasiteiravau aš. Nekantravau taip, jog vos nestvėriau senojo kunigo už sutanos ir gerai nepapurčiau, kad greičiau viską išklotų.

Gal senis ir buvo pakantesnis už daugelį savo brolių kunigų, tačiau to, kad į jį be ceremonijų kreipiasi kažin kokia nekilminga moteris, jam buvo per daug. Dešinė jo akis ėmė nevalingai trūkčioti dėl nervinio tiko, jis piktai dėbtelėjo į mane, tada nusigręžė ir nepatenkintas kreipėsi į Čezarę:

– Sinjore, mes ruošiamės atlikti paskutinius sakramentus velioniui Šventajam Tėvui! Tikriausiai nereikia aiškinti, kad jūsų buvimas čia nedera, kaip ir ta jūsų… – Jis nutilo veikiausiai svarstydamas, ar pavadinti mane vardu, kuris sukosi jam ant liežuvio galo, bet galiausiai nugalėjo savisaugos instinktas, nes ištarė: – …jūsų palydovė.

Čezarė buvo apdovanotas įvairiais gabumais (apie kai kuriuos jau esu užsiminusi), bet neturėjo nė kruopelytės takto. Diplomatiją jis suprato šitaip: tiesiausias kelias į taiką – taip sumalti į miltus savo priešą, kad teliktų vėjui išnešioti dulkes, užšluojant bet kokį pėdsaką, liudijantį, kad priešas apskritai egzistavo.

Tačiau dabar jis buvo Šventojo Petro bazilikoje, neskaitant Jeruzalės, švenčiausioje krikščioniškojo pasaulio vietoje, ir jei čia rimtai prisidirbtų, tėvas jam to niekada nedovanotų.

Taigi Čezarė tik sugriežė dantimis ir iškošė:

– Nekrušk man proto, kunige. Tiesiog parodyk mums, kaip patekti į pastogę.

Senasis kunigas iš pradžių išbalo, paskui paraudo kaip burokas, ir nors jam, atrodo, atėmė žadą, vis dėlto sugebėjo parodyti mums kelią.

Mūsų kelionė buvo neilga, o kai sustojau, supratau, kad kunigas, kalbėdamas apie Šventojo Petro bazilikos viršutinės dalies būklę, išties nemelavo. Tamsioje, drėgnoje, priplėkusioje pastogėje oras buvo toks troškus, kad vos galėjai kvėpuoti, atrodė, tarsi čia per tūkstantį metų susikaupė žmonių prakaito, triūso, maldų ir kančių tvaikas. Tai buvo tikras sąšlavynas – dulkės nuklojusios grindis tokiu storu sluoksniu, kad įklimpau iki kelių, nuo lubų iki grindų karojo storos neperregimos voratinklių sienos, ir visur mėtėsi ankstesnių kartų, kurioms pastogė atrodė tinkama vieta visokioms nederamoms pramogoms, paliktos atmatos. Vienas Dievas težino, kaip čia būtų dvokę, jei ne stoge žiojinčios skylės, pro kurias buvo matyti dangus.

Į pastogę užlipome siaurais laiptais, paslėptais už kolonos pietrytiniame bazilikos kampe. Kunigas mums parodė, kur eiti, bet į viršų mūsų nelydėjo, nepalinkėjo ir sėkmės, tačiau toks jo riktas, manau, buvo dovanotinas. Čezarė žengė pirmas, už jo – Rokas, aš ir keli ginkluoti vyrai sekėme iš paskos.

Kai galiausiai visi apsidairėme, Rokas paklausė:

– Kam Morociui galėjo prisireikti čionai užlipti? Juk bazilikoje tikrai turėtų būti geresnių vietų pasislėpti.

Aš vis delsiau pasakyti jam, kas, kaip įtariau, atsitiko, todėl tarstelėjau:

– Apačioje mes jau apžiūrėjome. Be to, Morocis mėgsta netikėtus ėjimus.

Rokas linktelėjo, tačiau toks mano atsakymas jo, atrodo, neįtikino. Stiklius buvo nesiskutęs, akys paraudusios, lūpos nukramtytos iki kraujo, tarsi būtų iš paskutiniųjų tvardęsis, kad tik nepravirktų, o veide sulig kiekviena akimirka atsispindėjo vis didesnė neviltis.

Pamaniusi, kad veikla suteiktų jam šiokį tokį palengvėjimą, ir sykiu norėdama paspartinti paieškas, pasiūliau:

– Jei išsisklaidytume, viską apžiūrėtume greičiau.

– Gerai, – pritarė Čezarė. – Stikliau, tave lydės dvejetas mano vyrų. Frančeska, eisi su manimi.

Pasiskirstę, kas kuriuo pakraščiu judės, patraukėme išilgai milžiniškos bazilikos. Tokiame sename pastate, kaip ir reikėjo tikėtis, pastogėje buvo ne viena atvira erdvė, o sandėliukų ir lentynų, tarp kurių driekėsi ilgi takai, labirintas. Turbūt tolimoje praeityje pastogė buvo naudojama kaip sandėlis, bet pastatui pradėjus irti, dėl drėgmės, patenkančios į vidų, grindys pasidarė pernelyg sutręšusios ir silpnos, kad išlaikytų didesnį svorį.

Galimas daiktas, būtų neišlaikiusios net ir vieno žmogaus.

– Atsargiai, – perspėjo Čezarė, sugriebdamas mane už rankos ir prilaikydamas, kad nenukrisčiau, kai lentos man po kojomis pavojingai susiūbavo.

– Tikrai nemaniau, kad viskas čia taip sutrūniję, – atsiliepiau.

Tiesa, buvau mačiusi, jog kartais nuo bazilikos nukrisdavo nemažas akmuo arba plytgalis, buvau prisiklausiusi istorijų apie tai, kad jie pataikydavo į nelaimėlius lankytojus, nė nenutuokiančius, koks išgveręs šitas milžiniškas statinys. To priežasčių galėjo būti begalė – daugkartiniai barbarų antpuoliai, Romos imperijos centro perkėlimas į rytus, į Bizantiją, miesto ištuštėjimas Didžiosios Schizmos laikais, tačiau Petro įpėdiniams, atrodo, nė neatėjo į galvą mintis, kad pastatą reikia prižiūrėti. Sprendžiant iš dabartinės jo būklės, jie tiesiog paliko jį likimo valiai. Vengdama nuvalkiotos metaforos, kuri čia tiesiog prašyte prašosi – kad tai atspindėjo pačios Šventosios Motinos Bažnyčios būklę, – apsiribosiu pasakydama, jog bazilikos pastogė buvo tikri mirtini spąstai.

Apie deglus pastogėje negalėjo būti nė kalbos, mat medis, jei nesutręšęs, buvo sausas kaip parakas, todėl į priekį judėjome orientuodamiesi pagal saulės šviesą, krintančią pro skyles stoge. Vienos kiaurymės buvo ne ką didesnės už smeigtuko galvutę, pro kitas būtų galėjęs tilpti netgi koks nusipenėjęs kunigas. Kaip ir reikėjo tikėtis, pastogėje gūžtas buvo susisukę balandžiai. Dabar buvo dienos metas, taigi dauguma paukščių ieškodami lesalo vaikštinėjo apačioje, aikštėje, ar kur kitur, tačiau tie nedaugelis, kurie čia buvo pasilikę, pašėlusiai plakdami sparnais pakilo į orą. Aplink buvo gausu jų išmatų, taigi mums neliko nieko kito kaip klampoti per jas arba, kur įmanoma, apeiti.