Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Kas jis toks? – O kai papasakojau, pasiteiravo: – Manai, Morocis galėjo su juo susidoroti?

Taip tvirtinti gal būtų buvę pernelyg drąsu. Rokas stiprus ir sumanus vyras. Prieš tokį karį kaip Čezarė jis gal ir vargiai atsilaikytų, bet prieš kunigą…

– Nežinau… Nelabai tikėtina, bet…

Tačiau Rokas tikrai nebūtų išvykęs, prieš tai nė žodžiu niekam nieko nepranešęs, ypač kai padėtis tokia įtempta.

Čezarė įdėmiai pažvelgė į mane.

– Tau tas vyras rūpi?

Nuo minties, kad Rokas, galimas daiktas, yra atsidūręs dideliame pavojuje, man net žadą atėmė, todėl tik linktelėjau ir išspaudžiau:

– Jis – geras mano draugas.

– O jo žmona? Irgi gera tavo draugė?

– Jis našlys, vienas augina mažametį… – pasakiau, bet staiga susizgribusi, ką Čezarė turėjo galvoje, nutilau nebaigusi sakinio ir nustebusi išpyškinau: – Dėl Dievo meilės, Čezare, nejaugi tau rūpi, kad aš…

Tačiau tai buvo akivaizdu, bent jau sprendžiant iš surūgusios Čezarės minos – jis atrodė kaip berniukas, ilgai manęs, jog pramoga priklauso tik jam vienam, bet staiga sužinojęs, kad taip nėra.

– Man jokio skirtumo, – mėgino išsiginti jis. – Tiesiog nenoriu, kad tokiu atsakingu metu kas nors blaškytų tavo dėmesį.

– Tokiu atveju padėk man, – paprašiau tikėdamasi, kad man pavyks užglostyti įžeistą jo savimeilę ir karštakošis nukreips savo energiją kitur.

Toks mano tonas jį, regis, sujaudino, nes truputį atsileido ir po kurio laiko linktelėjo.

– Kur tas Rokas Moronis galėjo išvykti?

Ėmiau skubiai sukti galvą. Jei Rokas iš tikrųjų būtų patekęs į bėdą, veikiausiai būtų man pranešęs. Suprantama, jei tik būtų turėjęs tokią galimybę – tiek Bordžijos rūmai, tiek Vatikanas buvo apstatyti sargybiniais, ir jie galėjo jo nepraleisti. Taigi liko vienintelė galimybė.

– Rokas turi patikimą draugą dominikonų kapituloje, – tariau. – Tėvą Gijomą. Jis gali žinoti, kur šiuo metu yra Rokas.

– Ar tai tas pats draugas, kuris, kaip minėjai, perspės mus, jei Morocis bandytų ieškoti prieglobsčio pas Torkvemadą?

Kai patvirtindama linktelėjau, Čezarė atsigręžė į sargybinius. Tie kaukštelėję kulnimis išsitempė, laukdami jo nurodymų. Čezarė trumpai papasakojo jiems apie Roką, tada paliepė:

– Pasiteiraukite apie jį kapituloje, tačiau taip, kad niekas negirdėtų. Niekas, išskyrus tą vienuolį, neturi žinoti jūsų apsilankymo tikslo.

Kai vyrai nusilenkę gavo jaunojo Bordžijos leidimą eiti ir nuskubėjo per ilgą pagrindinę bazilikos navą, nulydėjau juos akimis, ir tik kai visi dingo ryto brėkšmoje, vėl atsigręžiau į Čezarę.

– Ačiū, – padėkojau.

Čezarė tik patraukė pečiais, tarsi sakytų: nėra už ką, bet į mane mestas žvilgsnis bylojo, jog tikisi sulaukti atlygio. Kaip ir jo tėvas, Čezarė nieko nedarė veltui.

– Dabar jau gali susikaupti? – kreipėsi jis. – Mano vyrai rado dar pustuzinį slaptų durų. Regis, bazilikoje jų pilna. Tačiau Morocio kol kas – nė pėdsako.

– Galimas daiktas, jo čia apskritai nėra.

Labiausiai baiminausi, kad, mėgindama atspėti pamišėlio kunigo ketinimus, galėjau apsigauti, kad jiedu su Torkvemada turi visiškai kitokį planą.

Kita vertus, vyliausi, jog mano spėlionės vis dėlto teisingos.

Jeigu aš būčiau Morocis…

Tokiai minčiai šmėkštelėjus galvoje, buvau benuvejanti ją šalin, bet persigalvojau. Bazilika buvo milžiniška, o aplink esantis pastatų kompleksas – apskritai neaprėpiamas. Jei norime turėti bent menkiausią viltį aptikti Morocį, jam dar nespėjus mums smogti, teks man sukaupti valią ir pabandyti perprasti jo planą. Suprantama, jeigu pamišėlį apskritai įmanoma perprasti. Tačiau palikime tą klausimą filosofams – man šiuo atveju rūpėjo praktinė šio reikalo pusė.

– Negalime kartoti tos pačios klaidos ir jo nuvertinti, – tariau. – Jis drąsus, protingas, o smogs ten, kur mes mažiausiai tikimės.

– Turi galvoje Džuliją? – paniuręs pasiteiravo Čezarė.

Patvirtindama linktelėjau.

– Morociui rūpi tik viena – sunaikinti žydus, šiuo požiūriu jis toks pats fanatikas kaip ir Torkvemada, o gal netgi didesnis. Be to, jo neslegia jokie sąžinės priekaištai ar moralės skrupulai. Todėl privalome suprasti, kad, siekdamas savo tikslų, jis gali padaryti bet ką.

– Jis turėjo sąjungininką – Inocentą. Mano tėvo įsitikinimu, jei popiežius nebūtų miręs, tikrai būtų pasirašęs tą ediktą. O dabar Morocis įniršęs, kad šito reikalo jam nepavyko užbaigti iki galo, todėl turbūt ėmėsi to su dviguba jėga.

– Be jokios abejonės, – sutikau. – Kai Inocentas mirė, taip ir nespėjęs pasirašyti edikto, Morocis nė nesiruošė nuleisti rankų. Tučtuojau sugalvojo planą, ir jeigu tas planas būtų išdegęs, jis būtų pasiekęs, kad vienintelis, Morocio žiniomis, žmogus, neketinantis pasirašyti edikto, negalėtų tapti popiežiumi.

– Įvarydamas pleištą tarp mano tėvo ir Orsinių, kurių parama tėvui būtina, jei nori bent pasvajoti apie pergalę?

– Būtent. Jei Morociui būtų pavykę juos supriešinti, veikiausiai popiežiumi būtų išrinktas dela Roverė arba bent jau toks kardinolas, kuris pasirašytų tą ediktą.

– Bet šitas sumanymas žlugo, – konstatavo Čezarė.

– Taip, tačiau užliūliuota savo sėkmės aš nesupratau, jog tam, kad galėtų daryti tokius stulbinamus ėjimus, Morocis turėjo remtis žiniomis, kurių tikrai negalėjo surinkti ekspromtu. – Dėsčiau savo mintis garsiai, kad pačiai būtų aiškiau, ir staiga man tarsi valktis nuo akių nukrito, kaip ant delno pamačiau tai, ką sukrėtimas ir nuovargis anksčiau trukdė suprasti. – Jis žinojo, kad Džulija ir jos vyras susirašinėja, – kalbėjau toliau. – Žinojo netgi tai, kad Džulija mėgsta figas. Manau, jis jau seniai lygiagrečiai planavo, ką darys, jeigu Inocentas mirs, nespėjęs pasirašyti edikto, ir tavo tėvui atsiras galimybė tapti popiežiumi.

Čezarė susimąstęs linktelėjo, tuo patvirtindamas, kad aš, apgraibomis ieškodama tiesos, einu teisinga kryptimi.

– Dabar jis vėl pergrupuoja planus, – pratęsė mano mintį. – Šįkart ketina užsiundyti ant žydų įniršusią minią.

– Ir, galime būti tikri, viską kruopščiai iš anksto apgalvojo, – patikinau aš. – Kaip tik todėl Torkvemada ir atvyko – kad būtų Romoje, kai bus atskleistas tariamas nusikaltimas. Jis visiems paskelbs, jog dėl to kalti žydai, ir užsitikrins, kad joks kardinolas, laikomas palankiai nusiteikusiu žydų atžvilgiu, tikrai nebūtų išrinktas popiežiumi.

Čezarės veidas apsiniaukė kaip naktis, o plaštakos, gniaužiančios kardo rankeną, krumpliai net pabalo.

– Dela Roverė jau skleidžia gandus, kad mano tėvas yra marano.

– Jis veikiausiai žino, ką planuoja Morocis su Torkvemada, tačiau mėgins laikytis nuo jų atokiau. Kad ir kaip ten būtų, dela Roverės mums nėra ko bijoti – tavo tėvas tikrai gali jį įveikti. Tačiau mes privalome bet kokia kaina sustabdyti Morocį.

– Kaip? – paklausė Čezarė. – Galėčiau atsivesti dar daugiau vyrų ir išnaršyti baziliką nuo rūsio iki stogo, bet laiko turime labai mažai…

– Tai tik įvarytų visiems baimės, žmonės imtų manyti, kad, tavo tėvui tapus popiežiumi, Bordžijos ims piktnaudžiauti savo galia.

Nutylėjau tai, kas, žinojau, buvo skalambijama Romos gatvėse: kad Bordžija iš tikrųjų yra vilkas, kuris sudraskys avinėlį, ir kad dar nebuvo kito tokio godaus žmogaus ir garbėtroškos, katras būtų išdrįsęs siekti šventojo Petro sosto. Savaime suprantama, visus šiuos gandus skleidė Bordžijos konkurentai. O paprasti romiečiai, turį įtakos rinkimams vien dėl to, kad gali sukelti riaušes, iš tokių gandų tik šaipėsi. Reikia tikėtis, kad neatsitiks nieko tokio, kas priverstų juos pakeisti nuomonę, atsižadėti vasališkos ištikimybės savo sinjorui.