Sara Poole - Nuodytojo duktė

Versta iš:

Sara Poole, POISON, St. Martin’s Griffin, New York, 2010

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 9786090106136

Copyright © 2010 by Sara Poole

© Viršelyje panaudotos nuotraukos, Branislav Ostojic, Oleksiy Chirko, Дудаева Алена / „Depositphotos“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Ugnius Keturakis, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Įžanga

ROMA,

1492-ŲJŲ VASARA

Gardo vartai atsidarė ir iš jo į aikštę įdundėjo baltakailis bulius. Susirinkusi minia ėmė taip trypti kojomis, kad net drebėjo mediniai suolai, sustatyti eilėmis aplinkui areną. Tos minios vidury prisispaudusi prie tėvo sėdėjo mergaitė ir, jausdama kūnu einantį virpulį, kartu su visais šaukė:

– Valio Bordžijai! Valio!

Vaiskaus dangaus, kuriame nebuvo matyti nė debesėlio ir taip skaisčiai švietė saulė, kad net skaudėjo akis, fone ant pakylos, išpuoštos tamsiai raudonos ir aukso – Bordžijų giminės – spalvų šilkais, stovėjo raudona sutana vilkintis kardinolas. Jis plačiai išskėtė rankas, tarsi norėdamas apkabinti minią, aikštę, saulės nuauksintus kalkakmenio rūmus ir visą, iki pat tolimiausių pakraščių, naujos šlovės svajoms bundantį miestą.

– Broliai ir seserys, – staiga stojusioje tyloje it griaustinis nugriaudėjo Rodrigo Bordžijos balsas. – Ačiū, kad šiandien čia susirinkote. Dėkoju už jūsų svetingumą ir palaikymą. Ir dovanoju jums…

Jis nutilo, ir mergaitė pajuto, kaip minia sulaikiusi kvapą laukia kito šio žmogaus žodžio – žmogaus, kuris, kaip buvo kalbama, troško valdyti visą krikščioniškąjį pasaulį, nors būtų labiau tikęs į pragaro valdovus.

– Dovanoju jums iš savo gimtinės, puikiosios Valensijos, lygumų atkeliavusį bulių, kokio dar nėra regėjusi mūsų numylėtoji Roma! Dovanoju jums jo jėgą, drąsą, didybę! Ir kraują! Tegu jis pagirdo mūsų nuostabųjį miestą – Amžinąją Romą!

– Roma! Roma! Roma!

Bulius nukreipė dideles juodas akis į šėlstančią minią, ėmė kasti kanopa vasaros dulkes ir suprunkštė, pakratęs milžinišką galvą. Stojo mirtina tyla – mergaitė net girdėjo, kaip gurgžda pakinktai žirgų, iš visų pusių pentinais per jėgą varomų į aikštę; jų balnuose sėdėjo asmeninės kardinolo kariuomenės leitenantai.

Nuo aukštų rūmų sienų atskardeno trimito garsas. Į aikštę išbėgo būrys margaspalviais kostiumais vilkinčių campinos 1 ir, prisiartinę prie buliaus taip arti, kiek tik išdrįso, ėmė mosuoti jam prieš akis raudonais siuvinėtais apsiaustais.

– Andiamo, Toro! Andiamo! 2

Vaikydamasis tuos vyrus bulius atsidūrė priešais į gretą išsirikiavusius raitelius. Vienas iš jų, labiausiai apdovanotas narsa, pasistojęs balnakilpėse pasveikino Bordžiją ir, kilstelėjęs rejón 3 , kurios smaigalys sublizgo saulėje, metėsi į priekį.

Minia suklykė iš pasitenkinimo. Pajutęs pavojų bulius nuleido galvą ir puolė raitelį. Rejonear 4 paskutinę akimirką smarkiai timptelėjo pavadį ir išvengė susidūrimo, tada vėl pasistiebė balnakilpėse ir smogė ietimi.

Bulius sumaurojo, iš aukštos kupros čiurkšle ištryškęs kraujas plūstelėjo ant baltų jo šonų, raudonai nudažė aikštės dulkes. Bulius pasileido bėgti ratu aplink aikštę; mergaitė pamanė, kad gyvulys ieško kelio pasprukti, bet jis vėl atsidūrė priešais margaspalviais drabužiais vilkinčius vyrus ir šie, rankomis įsisprendę į šonus ir mosuodami apsiaustais, puolė prie jo.

– Andiamo, Toro! Andiamo!

Jie vėl atviliojo bulių prie toreadoro, ir šis vienu taikliu smūgiu darkart praliejo šiek tiek gyvulio kraujo, pamalonindamas jo ištroškusią minią, tada vėl smogė, vėl ir dar sykį, kol gyvulys susvyravęs parklupo – pirma ant vienos kojos, paskui – ant dviejų, galiausiai galingas užpakalines jo kojas visai apleido jėgos ir jis griuvo į dulkes, o upeliais plūstantis kraujas, jo gyvastis, kaipmat pavertė dulkes purvu.

Mergaitė suakmenėjusi stovėjo kaitroje, nepajėgdama atplėšti akių nuo šio reginio. Ji matė baltą bulių, nusidažiusį raudonai, pergalingai rėkiantį vyrą raudona sutana, o aplink save – mirguliuojančius it kaleidoskope, perkreiptus minios veidus, geidulingai pražiotas burnas.

Iškėlęs ietį aukštai į saulę, toreadoras smogė paskutinį colpo di morte 5 . Gyvulio kūnu nuvilnijo drebulys, o kai bulius nurimo, prie jo, išsitraukę peilius saulėje blykčiojančiomis geležtėmis, supuolė vyrai margaspalviais drabužiais.

Mergaitė nematė, kaip jie mėsinėjo gyvulį, kaip nupjovė ausis, uodegą, sėklides, kaip, aukštai iškėlę, rodė miniai kraujuotus laimikius, pasitinkamus sveikinimo šūksniais. Ji matė tik kraujo upę – ji užliejo mergaitę, įtraukė į tamsiai raudoną verpetą ir vis suko ratu, ir mergaitė negirdėjo savo riksmo, netgi kruvinąjį bulių privertusio atgręžti į ją akis.

1 Kerdžius, piemuo ( port. ). Čia ir toliau – vert. past.

2 Eikš, buliau! Eikš! ( It .)

3 Toreadoro ietis ( isp. ).

4 Toreadoras ( isp .).

5 Mirtinas smūgis ( it. ).

1 skyrius

Ispanas mirė baisiose kančiose – tai buvo akivaizdu iš perkreipto šiaip jau gražaus jo veido, išsiklaipiusių galūnių ir ant lūpų sustingusių juodų putų. Mirtis neabejotinai buvo siaubinga, o jos priežastis galėjo būti tik visiems daugiausia baimės įvarantis ginklas.

– Nuodai.

Paskelbęs šį verdiktą kardinolas Rodrigas Bordžija pakėlė galvą ir tamsiomis, įtarimo kupinomis akimis apžvelgė sušauktus namiškius.

– Jis buvo nunuodytas.

Sargybiniai, pavaldiniai ir tarnai visi kaip vienas sudrebėjo it nuo smarkaus vėjo šuoro, įsiveržusio į paauksintą priimamąjį, kurį nuo saulės spindulių dengė lodžija su kolonomis ir šitą kaitrią 1492 Viešpaties metų vasarą gaivino lengvas vėjelis, iš sodų atnešantis egzotiškus jazminų ir tamarindų kvapus.

– Mano namuose! Žmogus, kurį pasikviečiau tarnystėn, nunuodytas mano paties namuose!

Išgąsdinti griausmingo balso, suplasnoję sparnais pakilo nišose po rūmų frontonu tupėję balandžiai. Kardinolą apėmus pykčiui, reginys būdavo išties įspūdingas: atrodydavo, kad atsidūrei priešais įsisiautėjusią stichiją.

– Aš išsiaiškinsiu, kieno tai darbas. Tas, kuris išdrįso tai padaryti, sumokės savo kailiu! Kapitone, jūs…

Bordžija jau ketino duoti nurodymus samdytų kareivių vadui, bet staiga nutilo. Tą pačią akimirką aš, atgręžusi nugarą su baimingu susižavėjimu reginį stebinčiai miniai, prasispraudžiau pro rūmų kunigą ir sekretorių ir žingtelėjusi atsistojau jų priešaky. Netikėtas sujudimas išblaškė kardinolui mintį ir dabar jis prisimerkęs įsistebeilijo į mane. Aš vos linktelėjau galva negyvo ispano pusėn.

– Lauk!

Visi sutartinai – ir senbuviai, ir jaunučiai tarnai, – vienas per kitą puolė pro duris, trokšdami kuo greičiau dingti kardinolui iš akių, atsidurti kuo toliau nuo kraują stingdančio siaubingo jo pykčio, kad pagaliau galėtų pasišnabždėti apie tai, kas atsitiko, ką tai galėtų reikšti ir, svarbiausia, kas išdrįso tai padaryti.

Likau stovėti tik aš.