Sara Poole - Nuodytojo duktė

Vitoras linktelėjo.

– Aš visus perspėsiu. Apie kardinolo pasirinkimą kiekvienas tegu sau mano, ką nori, bet jokiam sveiko proto žmogui tikrai verčiau nesipykti su nuodytoja.

Nesusilaikiau lengviau neatsidususi. Be kapitono palaikymo vargiai galėjau tikėtis sėkmės, todėl buvau jam už tai labai dėkinga. Mes toliau aptarinėjome procedūras, kurios, bent jau kol kas, buvo veiksmingos saugant Bordžiją ir jo artimuosius.

Per tą dešimtmetį būta ne vieno mėginimo nunuodyti kardinolą ar bent jau siekta paversti jį klipata, tačiau dėl tėvo budrumo nieko neišdegė. Vienu atveju tam buvo pasitelktas arseno tirpalas, įšvirkštus jo į sūrio galvą, kitu atveju – paprastosios durnaropės tinktūra nudažius ritinį audinio. Buvo ir kitokių mėginimų, bet pasakoti smulkiau nematau reikalo.

Žinoma, visko bus ir ateityje – tik laiko klausimas, kada kas nors užsimanys patikrinti naujosios nuodytojos budrumą. Kuo puikiausiai tai suprasdama, gyvenau laukimu.

– Jūsų ieško d’Markas, – jau baigiantis mūsų pašnekesiui perspėjo mane Vitoras.

Susiraukiau it citriną kandusi, tuo jį labai pralinksmindama, ir pasišalinau, nes apie save ketinau priminti virtuvėje, mano, nuodytojos, akimis žiūrint, svarbiausioje rūmų vietoje, kuriai reikia skirti daugiausia dėmesio.

Pasiekus į virtuvę vedančią dengtą galeriją, man kelią netikėtai pastojo nedidukas, į šešką panašus žmogėnas.

Renaldas d’Markas, Bordžijos ekonomas, buvo sutartinai nemėgstamas dėl pomėgio visur kaišioti nosį ir ieškoti nusižengimų. Reikia pasakyti, kad šiuose prašmatniuose rūmuose savaime suprantama privilegija buvo laikoma tai, kad iš bendros puodynės galima šiek tiek grietinėlės nugriebti ir sau; bet tik iki tam tikros ribos – kad nenugaištų višta, dedanti aukso kiaušinius. Ūkvedys reikalavo, gal ir apsimestinai, kad tokių dalykų apskritai nebūtų, ir jam vis dėlto pavyko nustatyti visiems priimtinas ribas.

Ir štai dabar d‘Markas iš po dengtos galerijos iššoko priešais mane. Jis taip brangino aukštą savo rangą, kad, nepaisydamas karščio, vilkėjo purpurine velveto mantija ir buvo užsivožęs tokio pat audinio kepurę. Prie išdžiūvusios krūtinės ekonomas spaudė nešiojamąją rašymo lentelę, abiem rankomis laikydamas ją tarsi skydą, lyg būtų pasiruošęs atremti bet kokius likimo smūgius.

Suraukęs kaktą jis tarė:

– Štai kur jūs, dona Frančeska. Visur jūsų ieškojau. Turiu pasakyti, labai nustebau išgirdęs, kad… Bet nesvarbu, dabar tai jau neturi jokios reikšmės. Šiandien iš pat ryto jums derėjo kreiptis į mane, tikiuosi, ateityje taip ir bus. Aš, Jo Eminencijos patikėtinis, tvarkau visus jo reikalus ir žinau, kokia jo valia vienu ar kitu klausimu, todėl visada galėčiau jums padėti.

Visai netrokšdama įsigyti dar vieno priešo, mandagiai atsakiau:

– Turėsiu tai galvoje, pone d’Markai. O dabar su kokiu jūs reikalu?

Kiek atsileidęs ekonomas kilstelėjo smakrą ir pranešė:

– Jo Eminencija liepia jums nedelsiant vykti į madonos Adrianos de Milos rūmus, kur ruošiamasi puotai, kad prižiūrėtumėte ir užtikrintumėte madonos Lukrecijos ir kitų rūmų gyventojų saugumą ir gerovę. Be to, man liepta perduoti jums šitai.

Tai tardamas jis nenoriai atkišo man nedidelį kapšą, pilną auksinių florinų. Pinigai man nebuvo naujiena – kai su tėvu lankydavomės turguje, jis dažnai duodavo man keletą monetų ir, pamokęs jas susiskaičiuoti, leisdavo sumokėti už pirkinį, o kai ūgtelėjau, išmokė mane derėjimosi paslapčių ir netgi patikėdavo išmušti iš pardavėjų geriausią kainą. Užsiminiau apie tai tik tam, kad suprastumėte, jog šiaip jau su pinigais elgtis moku. Ir vis dėlto, ką daryti su šitiek daug pinigų, tikrai nenumaniau.

– Tai jums atlygis už šį ketvirtį, – paaiškino Renaldas ir, atsukęs rašymo lentelę į mane, paliepė: – Pasirašykit štai čia.

Taip ir padariau džiaugdamasi, kad mano ranka nedreba. Savaime suprantama, žinojau, kad už darbą man bus mokama, tik nenutuokiau kiek. Tėvas savo sąskaitoje Romos banke paliko nemažai pinigų, po jo mirties tą sumą paveldėjau aš. Turėdama tėvo palikimą ir gaudama tokią algą aš tapau finansiškai nepriklausoma, o mano amžiaus moteriai tokia padėtis – tikra retenybė.

Palikusi Renaldą pakilios nuotaikos, mąstydama apie tai grįžau į savo kambarį. Čia užgaišau lygiai tiek laiko, kiek reikia saugiai paslėpti skrynioje didesnę dalį florinų, tada iškeliavau vykdyti Jo Eminencijos paliepimo.

Kardinolas laikėsi tam tikrų moralės normų, pavyzdžiui, savo oficialioje rezidencijoje Korso gatvėje neįkurdino nei dabartinės savo meilužės, nei su buvusiomis meilužėmis susilauktų vaikų; šiuos jis patikėjo globoti savo pusseserei iš garsiosios Orsinių giminės. Toji kandidatūra turėjo ne vieną privalumą – pusseserė buvo našlė, be to, gyveno netoliese.

Po tėvo mirties iš rūmų dar nebuvau iškėlusi kojos. Didžiulis centrinis rūmų pastatas kartu su jį supančiais priestatais, kuriuose gyveno šimtai tarnų, samdinių, padlaižių ir sekretorių, prilygo nedideliam miesteliui. Už rūmų plytėjo graži aikštė, kurią Bordžija irgi laikė savo valdomis. Čia jis rengdavo pasilinksminimus miniai: bulių kautynes, pantomimos vaidinimus, fejerverkų pasirodymus. Kardinolas netgi atnaujino ir kitus namus, kurių fasadai žvelgė į aikštę, – esą kad jie negadintų vaizdo.

Iškilę tarsi paminklas, kardinolo pastatytas pačiam sau, rūmai buvo neseniai apdengti kalkakmeniu, atgabentu iš kaimyninio Tivolio apylinkių. Dabar jau mieste kalkakmenio galėjai rasti kiekviename žingsnyje – ant tiltų, bažnyčių, rūmų, iš jo buvo padarytos netgi kuklesnių namų palangės ir naujai išgrįstų gatvių kelkraščiai. Jei viešėsite Romoje arba jums nusišypsos laimė čia apsistoti ilgėliau, nepatingėkite atsikelti ankstyvą rytą ir patys pamatysite, kaip, naktį buvęs juodas vienspalvis miestas, auštant naujai dienai, saulei pažvelgus į šį nuostabų akmenį, nusidažo švelniai rausva spalva. Vėliau toji spalva jūsų akyse ima tirštėti ir tampa purpurine, toji, savo ruožtu, įdienojus pavirsta švelniais auksiniais tonais. Sakoma, Romos spalvų paletei neprilygsta joks miestas; sunku būtų su tuo nesutikti.

Perėjęs aikštę ir pasiekęs miestą, visada nejučia sutrinki ir pasijunti taip, tarsi būtum patekęs į kitą pasaulį – čia gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja. Kur pažvelgsi, visur minios žmonių, pėsčių ir raitų, ant neštuvų, karietose ir vežimuose, tikra garsų ir vaizdų maišalynė, nuo kurios apsisuka galva. Visos gatvės ir skersgatviai pilni dėl laisvesnės vietos besigrumdančių kunigų, pirklių, valstiečių, kareivių ir akis išpūtusių prašalaičių. Sakoma, Romoje galima išgirsti žmones kalbant visomis pasaulio kalbomis, ir aš tuo tikiu. Prieš keletą dešimtmečių užgydžius Didžiosios Schizmos, suskaldžiusios Bažnyčią, padarytą žaizdą, Roma vėl tapo viso krikščioniškojo pasaulio centru. Apšiuręs viduramžių miestas, kuriame, lyginant su ankstesniais laikais, gyventojų buvo sumažėję keliagubai, o vietovę garsino tik griuvėsiai, vos ne per vieną naktį tapo didžiausiu Europos miestu.

Akivaizdžiausiai apie Romos atgimimą bylojo čia dygstantys didingi įtakingų giminių rūmai. Virš visų iškilę neprilygstamieji kardinolo rūmai, pastatyti – kaip simboliška – buvusios Romos monetų kalyklos vietoje. Su jais varžytis tedrįso milžiniški prašmatnūs Orsinių rūmai.

Jie – išties nepaprastai didingi, sudaryti net iš kelių rezidencijų, juosiančių erdvų vidinį kiemą; tos rezidencijos priklausė įvairioms, tiksliau būtų sakyti – besivaidijančioms, – Orsinių giminės atšakoms. Mano kelionės tikslas buvo rūmų sparnas prie siauros gatvelės, iš kur atsiveria vaizdas į Tibrą.