Sara Poole - Nuodytojo duktė

Dvi moterys, tarsi atsiliepdamos į maldos žodžius, pritardamos man monotoniškai murmtelėjo. Lukrecija klausėsi pokalbio netardama žodžio, tik paeiliui šaudydama į mus, visas tris, akimis.

– Čia tikrai nėra ko bijoti, – pasakė Adriana, nužvelgdama sodą juosiančią aukštą tvorą.

– Žinoma, ne, – skubiai patikinau. – Tik noriu įsitikinti, kad viskas yra kaip pridera.

– Dėkojame tau už rūpestį, – tarė Džulija. – Dabar tokie neramūs laikai.

Adriana pritariamai atsiduso.

– Tikrai, kas gali pasakyti, kokių negandų atneš rytojus? Tačiau gana tų slogių minčių. Kaip tik šįryt mano tarnas atnešė žinią, kad Šventasis Tėvas taisosi. Karštis nukrito, kalbama, kad jis jau žvalesnis.

Džulija pakėlė prie lūpų stiklą limonado.

– Nuostabi žinia.

Reikia manyti, kad, atsiliepiant į šitą žinią, rūgštokų gaidelių jos balse priežastis buvo gėrime esanti citrina – kas gi daugiau?

– Niekas nežino tų negalavimų priežasties, – atsargiai pasakiau. – Gal Jo Šventenybės sveikata pagerėjo po maldų, viso krikščioniškojo pasaulio kalbamų už jį?

– Tikrai taip manai? – pasiteiravo Lukrecija.

Ji švystelėjo mažą raudoną kamuoliuką vienam iš šuniukų, ir tas, iškišęs liežuvį, lekuodamas ir švytruodamas trumpomis kojytėmis, nukurnėjo paskui jį.

Ar aš tikrai taip maniau? Tuo metu mano tikėjimas daugeliu atžvilgiu vis dar buvo naivus ir paprastas it vaiko, nors galvoje jau sukosi ne vienas klausimas.

– Reikia tikėtis, kad popiežius pasitaisys, – atsipirkau aptakia fraze. – Dabar, jei neprieštarausite, norėčiau aptarti kur kas žemiškesnius reikalus. Kaip žinote, man patikėta prisidėti užtikrinant saugumą šiuose rūmuose. – O kad nenuskambėtų per daug pompastiškai, pridūriau: – Suprantama, tai nereiškia, kad jums reikia dėl ko nors jaudintis. Tiesiog prašau, jog tučtuojau man praneštumėte, jei nusamdysite naują tarną, kaip nors pakeisite nusistovėjusią tvarką ar tiesiog pastebėsite ką neįprasta. Tikiuosi, neprieštarausite?

Žiedais kvepiančiame sode stojo tyla… Praėjo viena akimirka… Kita… Galiausiai tylą nutraukė Džulijos juokas, visų lyginamas, gal net perdėtai dažnai, su sidabro varpelio tilindžiavimu.

– Ak, ta mūsų brangioji Frančeska, ta rimtuolė! Kokia laimė, kad aš neinu kokių nors vyriškų pareigų! Tačiau… o taip, žinoma, gali neabejoti, pranešime tau viską, kas privalu.

– Taip, savaime suprantama, – patikino mane Adriana. – Tačiau dabar verčiau palikime tas niūrias mintis ramybėje. – Ji vėl kilstelėjo ranką, vienam iš juodaodžių duodama ženklą prisiartinti. – Norime kokių nors pramogų… muzikos, žaidimų. A, beje, prisiminiau, atėjo laiškas nuo Čezarės, atneškite jį man.

Aš tik nunėriau galvą ir susitelkiau į savo suknelės raštą, į prie kojų besiraičiojančius šuniukus ir gaiviame ore tvyrantį citrinų aromatą, kad tik pabėgčiau nuo prisiminimų apie Čezarę – jau beveik septyniolikos sulaukusį kardinolo sūnų, gražų kaip tamsos angelas ir pavojingą kaip šėtonas; tuos prisiminimus būtų išmintingiausia amžiams išmesti iš galvos.

– Čezarė, – atsiduso Lukrecija. – Kaip aš jo pasiilgau!

Džulija su Adriana į tai sutartinai nusijuokė. Ir tik aš nepratardama žodžio sėdėjau šitame kardinolo haremo sode, apjuostame sienų, o už jų žilojoje Romoje kunkuliuodamas virė gyvenimas, vasaros saulės kepinamas miestas amžinai laukė išauštant naujo rytojus.

6 Viešas inkvizicijos nuosprendžio paskelbimas ir įvykdymas.

7 Šlykštu ( it .).

8 Laba diena ( it .).

9 Šeima ( it. ).

10 Haremas ( it. ).

11 Gražuolė Džulija ( it .).

12 Brangioji ( it .).

13 Ačiū, madona ( it. ).

3 skyrius

Prieš metus Čezarė trumpam atvyko į Romą aplankyti savo tėvo, tada ir pabučiavo mane. Taip kvaila dabar visa tai prisiminti! Kvaila ir pavojinga. Vien tuo jis niekaip nebūtų apsiribojęs – iš tikrųjų jo liežuvis jau buvo mano burnoje, o ranka – po suknele, visai prie pat tos vietos, kuri iškart sudrėksta tai prisiminus, bet aš laiku atsitokėjau, suvokiau nesanti kokia nors žiopla tarnaitė, kurią galima pasitiesti trumpalaikiam malonumui.

Tačiau taip pat negalėjau sau leisti jo supykdyti. Pažinojau jį nuo mažens, kaip ir jo seserį. Prieš trejus metus jis buvo išsiųstas į mokyklą, o iki tol mudu matydavomės beveik kasdien. Paskui jis dažnai apsilankydavo namie, o aš įsitikinau, kad išplaukęs į platesnius vandenis jis nė kiek nepasikeitė – šitas kardinolo sūnus, kuriam tėvas buvo numatęs kunigo kelią, buvo judrus kaip gyvas sidabras ir labai įžeidus.

Ačiū Dievui, aš nepasiduodu emocijoms kaip dažna moteris. Bent jau taip apie mus sakoma, nors, mano pastebėjimu, yra priešingai – kaip tik vyrai labiau linkę galvoti ne gerojo Viešpaties jiems dovanota galva, o tam tikromis apatinėmis kūno dalimis, ir Čezarė neabejotinai priklausė pastariesiems. Palaukusi, kol jis paliks ramybėje mano burną ir nukreips dėmesį į krūtis, mestelėjau:

– Tik būk atsargus, nesudaužyk buteliuko, kabančio man prie juostos, nes jame – mirtini nuodai.

Čezarė pakėlė apdujusį nuo aistros veidą; kaip ir tėvas, jis buvo labai goslus, Veneros kulto pasekėju tapo būdamas vos trylikos ir per tą laiką šitoje srityje pasiekė nesuskaičiuojamų laimėjimų, bet galvos vis dėlto neprarasdavo.

– Nuodai? – pakartojo jis.

Aš meiliai nusišypsojau jam.

– Ką – tu nežinojai? Aš dabar jau padedu savo tėvui juos gaminti ir, pasak jo, man visai neblogai sekasi.

Iš tiesų aš jau seniausiai nebuvau vien tik padėjėja – buvau išmokusi iš tėvo visko, ką tik jis žinojo, ir netgi dar daugiau, bet Čezarei to atskleisti, žinoma, negalėjau.

Jis atitraukė rankas ir, išpūstomis akimis spoksodamas į mane, žingtelėjo atatupstas. O aš tebesišypsojau ir nė nemėginau nuo jo prisidengti, kad nepagalvotų, jog atstumiu jį, ir, pakurstytas tuštybės, nepultų manęs it bulius raudono skuduro.

– Aišku, Frančeska! – galiausiai sumurmėjo jis ir apsisukęs, plevėsuodamas tamsiai raudonos mantijos skvernais, nusieksniavo koridoriumi.

Tąsyk dingęs, dabar jis kartais pasirodo tik mano sapnuose, kuriuos prisiminusi tuoj pat išraustu.

Vakaruose dundėjo perkūnija, bet lietaus, kuris būtų kiek sumažinęs ore tvyrančią šutrą, neiškrito nė lašo. Sutvarkiusi visus reikalus Orsinių rūmuose, patraukiau į turgų. Ėjau sparčiai, nesidairydama į šalis, nekreipdama dėmesio į jaunų vyrų man pavymui laidomus juokelius. Tie vyrukai visi kaip vienas mūvėjo šosais – ilgomis prigludusiomis kelnėmis, kurių klešnės buvo skirtingų spalvų, o skrybėles buvo pasidabinę puošniomis plunksnomis. Vienintelis jų darbas, regis, buvo šlaistytis gatvėmis įžeidinėjant moteris ir ieškant priekabių. Kaip tik dėl tos priežasties eidama į miestą kartais verčiau persirengdavau vyriškais drabužiais. Ilgai dvejojau, ar prisipažinti jums, nes, kaip visi puikiai žinome, prieš porą dešimtmečių tokiu nusižengimu – persirengimu kaip vyras – buvo apkaltinta šventoji Joana ir dėl to stojo prieš teismą, buvo pripažinta kalta dėl erezijos ir pasmerkta sudeginti ant laužo. Kad po kurio laiko Bažnyčia jos atžvilgiu pakeitė nuomonę – man menka paguoda.

Tarp Šventojo Roko arkikatedros bazilikos, Romos vyskupo, kitaip tariant, popiežiaus, Sosto Bažnyčios ir Vatikano plyti klestintis Campo dei Fiori 14, pagrindinis miesto turgus. Tai vieta, kur, kaip sakoma, galiausiai apsilanko kiekvienas – bent jau kad pasižiūrėtų čionai dažnai vykdomų egzekucijų. Statant namus aplink turgaus aikštę, pirmenybė buvo teikiama ne kalkakmeniui, o gerosioms raudonosioms plytoms, nužiestoms iš Tibro molio, vasaros dieną švytinčioms rausvai auksine spalva.