Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Džordano duktė?

Bordžija žvelgė į mane iš kito priimamojo galo. Tai buvo milžiniškas kambarys, sekant mažai kam prieinama mauriška mada išklotas kilimais, išmuštas rečiausiu medžiu ir brangiausiais audiniais, išdabintas auksu ir sidabru, liudijančiu šlovę ir galią žmogaus, kuriam aš išdrįsau mesti iššūkį.

Nugara man netgi nuriedėjo prakaito lašas. Šią akimirką, kuri, maniau, gali tapti paskutinė mano gyvenime, vilkėjau geriausiais savo drabužiais: sunkia tamsiai rudo velveto apatine suknia plačia klostuota apačia, su šleifu, kuris vilkosi žeme, o ant jos buvau užsivilkusi šviesiai geltoną viršutinę suknelę, kuri laisvai karojo ant manęs primindama, kaip aplysau po tėvo mirties.

Kardinolas, priešingai, jautėsi itin patogiai, vilkėjo laisvais pūstarankoviais marškiniais, mūvėjo blauzdinėmis – taip jis dažniausiai rengdavosi ilsėdamasis namie. Kaip tik tokiu metu jį ir pasiekė žinia apie ispano mirtį.

Aš linktelėjau.

– Taip, Jūsų Eminencija, aš esu jūsų pavaldinė Frančeska Džordano.

Kardinolas ėmė žingsniuoti pirmyn atgal kaip narve nenustygstantis žvėris, o kiekvienas jo kūno raumenėlis spinduliavo galią, ambicijas ir troškimą iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Staiga jis įsmeigė į mane akis, o aš mintyse įsivaizdavau, ką jis regi: liekną moterį, neturinčią nė dvidešimties, išvaizda per daug neišsiskiriančią iš kitų, ypatingesnės nebent tos didelės rudos akys, kaštoniniai plaukai ir iš baimės išblyškusi oda.

Jis mostelėjo ranka į ispano lavoną, kuris tokioje šutroje jau buvo pradėjęs dvokti.

– Ką nors žinai apie tai?

– Jį nužudžiau aš.

Mano balsas, nuaidėjęs tarp gobelenais išpuoštų priimamojo sienų, netgi man pačiai nuskambėjo šiurpiai. Bordžija žingtelėjo artyn, jo veide buvo matyti su abejone sumišusi nuostaba.

– Jį nužudei tu ?

Aš buvau paruošusi kalbą, kuri turėjo paaiškinti mano poelgį, bet kartu neišduoti tikrųjų motyvų, tad ėmiau greitai berti žodžius, kalbėjau tokia greitakalbe, jog pati išsigandau – kad tik nesusipainiočiau.

– Aš esu savo tėvo duktė. Iš jo mokiausi amato paslapčių, bet kai jis buvo nužudytas, jūs nė nesvarstėte, kad jo vietą galėčiau užimti aš. Jei būčiau vyras, būtumėte svarstęs, bet aš – moteris ir todėl vietoj manęs nusamdėte šitą… kitą… – Akimirką stabtelėjusi, kad atgaučiau kvapą, pirštu parodžiau į negyvėlį. – Nusamdėte jį saugoti jus ir jūsų artimuosius, bet jis net nesugebėjo apsisaugoti pats, netgi nuo manęs.

Būčiau galėjusi pasakyti ir daugiau: kad Bordžija taip ir neatkeršijo mano tėvo žudikams, kad leido gatvėje mirtinai sumušti mano tėvą kaip kokį šunį. Tėvas buvo paliktas gulėti purvyne perskelta galva, o Bordžija nepajudino nė piršto, kad kaltininkai sulauktų atpildo. Kad toks jo riktas yra nematytas negirdėtas… ir nedovanotinas.

Taigi įvykdyti teisingumą jis paliko man, nuodytojo dukrai. Tačiau pirmiausia man reikėjo užimti atitinkamą padėtį, tad ir pamėginau ją gauti, užmokėdama vienu nunuodytu ispanu.

Plačią kardinolo kaktą išvagojo gilios raukšlės, o akys virto siaurais plyšeliais. Bet šiaip jis atrodė gana ramus – vos prieš kelias minutes jį apėmusio įniršio neliko nė ženklo.

Mano širdyje suruseno vilties kibirkštėlė. Dešimt metų gyvenau po Bordžijos rūmų stogu, stebėjau jį, klausiausi, ką apie jį pasakoja tėvas, ir per tą dešimtmetį įsitikinau, kad kardinolas – iš tiesų išmintingas, protu ir logika besivadovaujantis, niekada emocijoms nepasiduodantis žmogus. Bent jau iki šito karto.

– Kaip tu tai padarei?

Jis nori mane patikrinti – tai geras ženklas, todėl lengviau atsikvėpusi paaiškinau:

– Žinojau, kad atvykęs jis bus sukaitęs ir ištroškęs, bet ir nepraras budrumo, akylai žiūrės, ko jam duodama gerti. Grafine, kurį jam palikau, buvo tik šaltas vanduo, grynut grynutėlis, kad nesukeltų jokių įtarimų. Nuodai buvo išorėje – jais aptepiau stiklą. Jis buvo suprakaitavęs, odos poros atsivėrusios, todėl užteko prisiliesti prie grafino – ir jo valandos buvo suskaičiuotos.

– Tavo tėvas niekada nėra man užsiminęs apie nuodus, kurie šitaip veiktų.

Nemačiau jokio reikalo aiškinti, kad šituos nuodus sukūrė ne tėvas, o aš pati, kardinolas veikiausiai vis tiek nebūtų manimi patikėjęs. Bent jau kol kas.

– Joks meistras neišduoda visų savo paslapčių, – išsisukau.

Netardamas žodžio kardinolas žingtelėjo artyn ir sustojo – taip arti, kad net pajutau nuo jo kūno tvoskiančią šilumą, o platūs it vartai jo pečiai užstojo šviesą. Mano žvilgsnį prikaustė blizgantis auksinis kryžius, kadaruojantis jam ant galingos krūtinės, ir aš niekaip negalėjau atplėšti nuo jo akių.

Viešpatie Jėzau Nukryžiuotasis.

Gelbėk mane.

– Mergaite, prisiekiu Dievu, – vėl prabilo kardinolas, – tu mane nustebinai.

Tai buvo rimtas prisipažinimas žmogaus, kuris, kalbama, pats pirmas sužinodavo, kokia kregždė nutūpė viename ar kitame Romos medyje ir ar toji šakelė išlaikys paukštelio svorį.

Kad nusiraminčiau, giliai įkvėpiau ir, atitraukusi akis nuo kryžiaus ir kardinolo, pažvelgiau pro atdarą langą, už kurio buvo matyti upė ir kitapus jos plytinti dykra.

Kvėpuok.

– Aš esu pasiruošusi jums tarnauti, sinjore, – tariau ir pasukusi galvą, žiūrėdama tiesiai jam į akis, pridūriau: – Jei tik paliksite mane gyvą.

2 skyrius

Tarnai zujo pirmyn atgal, kol galiausiai ispano pėdsakų neliko nė ženklo. Jie atbogino mano skrynias, atnešė maisto, gėrimo ir netgi nuleido lovos su baldakimu ir raižytais akantais puoštomis kolonomis uždangalą. Čia kadaise miegodavo mano tėvas, o dabar miegosiu aš.

Baigę ruošą tarnai vienas paskui kitą tylomis pasišalino, ir tik paskutinioji iš jų, senė, kuriai nedaug buvo likę gyventi ir kuri jau neturėjo ko prarasti, nerdama pro duris sušnypštė:

– Strega!

Ragana.

Man nugara net šaltukas perbėgo, nors pasistengiau neišsiduoti. Tokiu žodžiu niekas nebūtų drįsęs pavadinti nei mano tėvo, nei ispano, nei bet kurio kito vyro, įvaldžiusio pagarbią baimę keliantį profesionalaus nuodytojo amatą. Tačiau man ta pravardė nuo šiol bus klijuojama nuolat, ir aš bejėgė užkirsti tam kelią.

O raganų vieta kur? Ant laužo. Kelianti siaubą autodafė6 neapsiribojo vien savo gimtine Ispanija, o išplito ir į Nyderlandus, Italijos pusiasalyje ir po visą Europą. Dažniausiai liepsnos praryja tuos, kurie įtariami erezija; tačiau bet kurį vyrą ar moterį – daugeliu atvejų tai moterys – ir netgi vaiką labai lengva apkaltinti dar didesne nuodėme: susidėjus su velniu. Bet kuris žmogus, geriau susipažinęs su antikiniu gydymo menu, per daug išmanantis apie augalus arba tiesiog pernelyg išsiskiriantis iš kitų, galėjo tapti pakura liepsnoms, kurios į anglį suskrudins jo odą, paskui supleškins riebalų sluoksnį, tada susvilins kaulus ir galiausiai pelenais pavers tą, kuris kadaise gyveno, tikėjo ir svajojo.

Aš jau sukausi į skrynias, ketindama iškraustyti savo mantą, tuo pačiu tikėdamasi nukreipti mintis kur kitur, bet ūmai užsispaudžiau delnu burną ir vėl atsigręžiau į lovą, parpuolusi ant kelių skubiai ištraukiau iš palovio naktipuodį ir susirietusi, springdama ėmiau lupti ožius.

Disgustoso! 7

Nemanykite, šiaip aš – ne iš skystųjų, bet visi šios dienos įvykiai, galvą galėjęs kainuoti rizikingas žaidimas, kurio buvau priversta griebtis, ir siaubas dėl padarytos mirtinos nuodėmės galiausiai priveikė mane ir dabar aš tiesiog paslika tysojau ant grindų prie lovos. Užgriuvęs tarsi atoslūgio banga, mane pagriebė ir nusinešė baisus nuovargis, ir sąmonės krantas ėmė sparčiai tolti, kol galiausiai visai išnyko.