Sara Poole - Nuodytojo duktė

Vos spėjau įkelti koją į palaimingai vėsią marmuro rūmų priemenę ir prisistatyti mažordomui, prie manęs it vėjas atlėkė liauna, ant moterystės slenksčio jau stovinti mergina širdies formos veidu, aprėmintu kupetos šviesių garbanų. Šita rafinuota būtybė, dvelkianti žibuoklėmis ir vanile, pripuolė ir karštai apkabino mane.

– O aš taip dėl tavęs jaudinausi! Ką – tu šalinaisi manęs? Verkiau dėl tavęs… dėl tavo tėvo… dėl jūsų abiejų! Kodėl manęs neaplankei?

Kaip man paaiškinti vienturtei kardinolo dukrai, jo numylėtinei, kodėl taip ilgai pas ją nesirodžiau, kaip nuraminti jos širdelę?

– Dovanok, – atsiprašiau apkabindama dvylikametę. – Iš manęs būtų buvusi prasta draugė, bet žinau, kad galvojai apie mano tėvą, apie mane, kad meldeisi už mus, ir iš visos širdies tau dėkoju.

Po šitų mano žodžių atsileidusi Lukrecija nusišypsojo, bet kai pakėlė į mane akis, šypseną jos veide staiga pakeitė susirūpinimas. Pažinojome viena kitą, galima sakyti, nuo pat mažų dienų, mus siejo tai, kad abi buvome savo tėvų, kurių visi privengė, numylėtinės – tėvelių dukrelės, dėl tos priežasties abi šiek tiek vienišos, todėl suartėjome ir tapome vos ne kaip seserys, visada jaučiančios viena kitos petį, nors tai ir nepanaikino mus skiriančios luominės prarajos.

– Tu nesveikai išblyškusi, – pasakė Lukrecija. Nors buvo septyneriais metais už mane jaunesnė, ji niekada nesikuklindavo ir nevengdavo parodyti aukštesnės savo padėties. – Ir sulysusi, net perdžiūvusi. Kodėl visad piniesi tą kasą? Tavo tokie gražūs kaštoniniai plaukai, geriau paleisk juos, tegu visi pasigroži.

Paleidau ją iš glėbio ir žingtelėjusi atgal nusišypsojau.

– Ne, jie negražūs, o aš neieškau gerbėjų, todėl ir šukuojuosi šitaip, nes patogiau.

Lukrecijos nuotaika staiga subjuro. Ji atsiduso papūtusi gražias lūpytes ir akimirksniu pamiršo visas mano bėdas.

– Gal tau šitaip ir geriau. Ar girdėjai?

– Ką? – pasiteiravau, nors išsyk supratau, apie ką ji. Net gedulas dėl tėvo mirties neapsaugojo mano ausų nuo paskalų.

Susikibusios už parankių abi su Lukrecija iš rūmų priemenės nužingsniavome į gyvenamuosius apartamentus.

– Ir antros sužadėtuvės nutrauktos! Dar vienas mano būsimas vyras pavarytas šalin! Ir ką tėvas sau mano? Pažada mane jau antram vyrui, abu jie – nuostabūs, prakilnūs sinjorai, ispanai kaip ir mes, o paskui ima ir persigalvoja. Aš turbūt taip ir mirsiu senmergė, pamatysi!

– Tu gausi puikų vyrą ir visą gyvenimą būsi jo nešiojama ant rankų.

– Tikrai taip manai?

Ar aš tikrai taip maniau? Kad kardinolas savo vienturtei dukrai suras patį kilmingiausią iš visų įmanomų jaunikių, negalėjo būti nė menkiausios abejonės: visi jo veiksmai tarnavo vieninteliam tikslui – didinti savo giminės šlovę. Gal jis iš tikrųjų tikėjo, kad Bordžijų iškilimas atneš gerovę Bažnyčiai ir visam krikščioniškajam pasauliui, o galbūt jam tai nerūpėjo nė per nago juodymą, bet visų pirma jis vadovavosi principu: ar la famiglia 9 turės iš to naudos. O ar tai atneš laimę Lukrecijai? Kas ten žino?

– Viskas Dievo valioje, – atsakiau. – Dabar norėčiau pasikalbėti su madona Adriana. Gal eisi kartu?

Ir mes, plepėdamos apie šį bei tą, patraukėme galerijomis, apstatytomis skulptūromis – vienos iš jų buvo naujos, kitos dar tik neseniai iškeltos per kasinėjimus, masiškai vykdomus visame mieste. Pakeliui pamėginau išsiaiškinti, ar Lukrecija ką nors žino apie pasikeitimus, kuriuos į mano gyvenimą atnešė vakarykštė diena, bet mergaitė tik linksmai sau čiauškėjo, nė žodeliu apie tai neužsimindama. Nors kardinolo duktė vis dėlto buvo dar vaikas, ji jau mokėjo išlaikyti paslaptį kaip suaugusi, tad niekada nepavykdavo jos iki galo iškvosti, neišpešdavai, ką ji žino ir kokiu būdu sužinojo.

Galiausiai pasiekėme rūmų sparną, kuriame buvo įsikūrę kardinolo šeimynykščiai, ir, pasveikintos mums nusilenkusio sargybinio, įžengėme pro aukštus bronzinius vartus. Prieš akis atsivėrė nuostabūs vaizdai: trykštantys fontanai, kvepiantys sodai, šilku apmušti buduarai ir paauksuotos pokylių salės – pasaulis, iki menkiausios detalės toks moteriškas, kad mano galvoje šmėkštelėjo vienintelė mintis: il harem 10 . Čia Motinos Bažnyčios kardinolas, vienas galingiausių žmonių visame krikščioniškajame pasaulyje, ateidavo nusimesti nuo pečių dienos rūpesčių ir atgauti jėgų sau artimiausių moterų draugijoje.

O jos puikiai susidorodavo su šia užduotimi. Be jo saulytės – vienturtės dukros, draugiją jam maloniai palaikydavo pusseserė, madona Adriana Demila, velionio sinjoro Basanelo našlė, įtakinga moteris, su kuria visi turėjo skaitytis ir tarp kurios nesuskaičiuojamų dorybių didžiausioji buvo praktiškumas. Ji buvo tokia supratinga, kad nėmaž neprotestavo, kai kardinolas savo meiluže pasirinko dieviško grožio Džuliją Farnezę, vadintą Giulia la Bella 11 ir laikytą gražiausia moterimi ne tik Italijoje, bet ir visame pasaulyje. Tai, kad ši moteris buvo madonos Adrianos įsūnio žmona, lyg ir turėjo sukelti šiokį tokį senosios damos nepasitenkinimą, bet, kaip visada, giminė buvo aukščiau visko: Adriana sutiko, kad jos įsūnis būtų išsiųstas į savo dvarą provincijoje, ir leido šešiasdešimt vienų kardinolui nevaržomai mėgautis aštuoniolikametės Džulijos grožio kerais, o pati Džulija su tokia padėtimi susitaikė gan džiaugsmingai.

Abi moterys dabar ilsėjosi vidiniame kieme, žaliuojančio sodo pavėsyje, – įsitaisiusios po platanu siurbčiojo atšaldytą limonadą ir stebėjo priešais ant žolės žaidžiančius, linksmai besiraičiojančius du gauruotus maltiečių šuniukus. Joms už nugarų stovėjo juodaodžiai vyrai perlais nusagstytais turbanais ir šilko kelnėmis ir vėdavo baltutėlėmis it sniegas stručio plunksnų vėduoklėmis.

Lukrecija kaip kulka šovė į priekį, juokdamasi pusiaugulom sudribo ant suoliuko šalia Džulijos ir šūktelėjusi paliepė atnešti atsigerti ko nors šalto. Aš sustojau kiek tolėliau laukdama, kol šių rūmų šeimininkė su manimi pasisveikins. Madona Adriana ilgokai tyrinėjo mane žvilgsniu, galiausiai kilstelėjo žiedais apmaustytą ranką ir mostelėjo į taburetę sau prie kojų.

– Kam tie formalumai, cara 12? Sėskis, pasakok naujienas.

Padariau, kaip liepta, ir pasitaisiusi sijonus sumurmėjau:

– Grazie, Madonna. 13

– Baisi šutra, – nusiskundė Džulija ir tingiai pasirąžė išlenkusi grakštų kaklą. – Akys tiesiog pačios limpa.

Nieko keisto – sklandė gandai, kad ji laukiasi. Kalbėta, esą kardinolas labai apsidžiaugęs šia žinia. Su savo meilužėmis jis susilaukė krūvos vaikų; be abejonės, vieni vaikai jo širdžiai buvo brangesni, kiti – ne taip labai. La Bellos kūdikis turbūt papildys pirmųjų gretas.

Aš įsistebeilijau į Džuliją – ja tiesiog negalėjai nesižavėti. Ji iš tikrųjų buvo pati gražiausia moteris, kokią tik buvau mačiusi: auksiniai plaukai, tamsios akys, nepriekaištingai harmoningi veido bruožai ir šilta, bet kartu ir abejinga laikysena – visa tai gaubė ją it kūniško ir dvasinio tobulumo aura. Deja, iš tikrųjų pastarojo nebuvo nė kvapo, o dėl pirmojo… Apie tai spręsti turbūt galėjo tik kardinolas.

Tačiau galvą ant pečių ji turėjo.

– Tai labai protingas Jo Šviesybės sprendimas, – tarė Džulija, žiūrėdama į mane. – Ir drąsus. Nemaniau, kad jis patikės moteriai tokias atsakingas pareigas.

Vadinasi, jos jau žino. Juo geriau, tada viskas bus dar paprasčiau.

– Jo Šviesybės sprendimai visada labai išmintingi ir teisingi, – atsakiau.