Sara Poole - Nuodytojo duktė

Ir beveik iš karto aplankė košmaras – tas pats sapnas, kankinantis mane nuolat, kiek tik save atsimenu. Aš tarsi esu labai ankštoje erdvėje, už nežinia kokios sienos, ir pro nedidelį plyšelį joje matau kambarį, pilną neaiškių dunksančių ir judančių šešėlių. Kambario tamsą kartkarčiais vis perskrodžia šviesos blyksniai, ir aš matau, kaip iš tenai atsirita milžiniška kraujo banga, grasindama mane paskandinti, bet sudūžta į sieną, už kurios esu pasislėpusi. Ir šįsyk pabudau nuo savo pačios riksmo, kurį ilgainiui išmokau prislopinti įsikniaubdama į pagalvę.

Pašokau ir pasiremdama lovos krašto vargais negalais atsistojau. Kojos drebėjo, skruostai buvo šlapi ir šilti nuo ašarų. Atrodė, kad kambaryje esu ne viena, kad kažkas slepiasi tamsoje. Ispanas mirė beveik toje pat vietoje, kur dabar stovėjau aš. Gal čia klaidžioja jo vėlė? O gal tai mano tėvo dvasia, negalinti rasti ramybės, kol neištesėjau sau duoto pažado atkeršyti už jį?

Krūtinėje pašėlusiai daužantis širdžiai, užžibinau prie lovos stovinčią žvakę, bet blausios jos šviesos rate vis tiek nesijaučiau rami. Už aukštų langų danguje kybojo mėnulis, išilgai sodo ir dar toliau, kiek akys užmato, driekėsi ilga sidabrinės mėnesienos juosta. Roma miegojo, ir niekas netrikdė ramaus jos sapno. Siaurose miesto alėjose ir skersgatviuose šmirinėjo žiurkės, vienur dar tik bandė įsigraužti į kokį nors podėlį, kitur jau puotavo – milijonai grobio šniukštinėjančių nosyčių ir jį stveriančių letenėlių Vatikano šešėlyje. Pakėliau akis ir pažvelgiau į tolį. Staiga pasidingojo, kad blizgėdami mėnesienoje į visas puses tiesiasi milžiniški besirangantys čiuptuvai, siekdami sau šlovės ir galios visame krikščioniškajame pasaulyje. Toji vizija buvo tik išsekinto proto pagimdytas vaizdinys, bet tuo pačiu – visiškai tikra. Tokia pat tikra, kaip ir gandai, pašnibždomis perduodami iš ausies į ausį: kad viso krikščioniškojo pasaulio valdovas, Kristaus vietininkas žemėje popiežius Inocentas VIII vaduojasi mirtimi.

Įdomu, sava ar ne?

Tik nesakykite man, kad jus toks klausimas pribloškė. Mes gyvename nuodų – pačių įvairiausių nuodų – amžiuje. Kiekvienuose didesniuose rūmuose darbuojasi mano kolega – tam, kad apsaugotų savo šeimininkus nuo mėginimų nunuodyti arba, prireikus, pamokytų priešus. Tokia gyvenimo tikrovė. Šventojo Petro sostas yra ne kas kita, o didžiausias laimikis, dėl kurio kaip pasiutę šunys riejasi galingiausios giminės, pasiruošusios viena kitai perkąsti gerklę; nuo to taip pat neapsaugotas ir tas, kuris jau atsisėdo į sostą – ir jis nebegali miegoti ramiai. Arba valgyti nepatikrinto maisto. Bet tai tik mano, profesionalios nuodytojos, nuomonė.

Cui buono? Kam būtų naudinga popiežiaus mirtis?

Vis dar jausdamasi išsekusi fiziškai ir dvasiškai, greitomis per galvą nusitraukiau sukneles ir galų gale šmurkštelėjau į lovą. Susiriečiau į kamuoliuką ir rankomis apglėbiau kelius, o po skruostu jutau maloniai vėsų Damasko šilką. Visi rūmai ramiai sau miegojo, netrukus užmigau ir aš, visi mes saugūs po sparnu žmogaus, kuris jau ne vieną dešimtmetį rezgė užmačias paversti popiežiaus sostą didžiausiu savo žemiškosios karūnos brangakmeniu.

Rytą surinkau ant grindų numestus savo drabužius, aplyginau susiglamžiusias vietas ir kruopščiai sulanksčiusi padėjau į spintą. Turėdama galvoje savo naująjį rangą, taip pat atsižvelgdama į tai, kad diena žadėjo būti tvanki, apsivilkau paprastą lininę suknelę, o ant jos dar kitą – mėlyną, išsiūtą gėlėmis. Tai buvo varganų mano pačios pastangų rezultatas (darbuotis adata taip ir neįgudau) – gražūs įvairių nuodingųjų augalų žiedai. Vien dėl jų galėjau pakęsti siuvinėjimą, kurį šiaip jau privalu tobulai įvaldyti kiekvienai padoriai moteriais, nesvarbu, nori ji to ar ne.

Deramai apsitaisiusi, plaukus supynusi į kasą ir vainikėliu apsukusi ją ant viršugalvio, nekreipdama dėmesio į gurgiantį pilvą, su įkarščiu, kurį mano atveju, ko gero, buvo galima pateisinti, ėmiausi naujųjų pareigų. Visų pirma, norėdama įsitikinti, ar vis dar laikomasi mano tėvo čia įvestų atsargumo priemonių, susiieškojau sargybos vadą. Kiekvienas valgio kąsnis ar gėrimo šlakelis, taip pat ir kiekvienas daiktas, prie kurio galėtų prisiliesti kardinolas ar kas nors iš jo šeimos narių, privalėjo būti aiškios kilmės, mano patikrintas ir kruopščiai saugomas, todėl mudu su sargybos vadu turėjome veikti ranka rankon.

Vitorą Romaną radau prie ginklinės, tame rūmų sparne, kuriame buvo įsikūrusios ir kareivinės. Koks tuzinas jaunų sargybinių, išsinešę suolus į atokaitą, įnikę blizgino šarvus, tuo pat metu akimis šaudydami į tarnaites, nešinas skalbinių ar maisto pintinėmis, įremtomis į siūbuojančius klubus, vis randančias dingstį praeiti pro šalį. Netoliese snaudė keletas kačių; kartkartėmis jos tingiai pakeldavo galvas, kad paspoksotų į saugiu atstumu vaikštinėjančius balandžius. Jau daugelį dienų Romoje lietaus neiškrito nė lašo ir dangus buvo įgavęs gelsvą atspalvį, kaip įprastai esti vasarą. Rūmų kiemas prie ginklinės, nors ir grįstas akmenimis, buvo klote nuklotas dulkių. Pūstelėjo vėjelis, ir man prieš akis nuo akmenų pakilo dulkių sūkurys; nuvinguriavęs porą žingsnių, jis išsikvėpė ir suguro prie pat aulinių Vitoro batų nosių.

Vitoras to, regis, nė nepastebėjo. Pusamžis, vidutinio kūno sudėjimo, flegmatiško temperamento sargybos kapitonas darė įspūdį žmogaus, kuris nei labai domisi, nei mato, kas vyksta aplinkui, bet jei kas iš kvailumo patikėdavo šia apgaulinga išvaizda, nespėdavo netgi pasigailėti klydęs.

Vitoras kaip tik šnekėjosi su keliais savo leitenantais, bet išvydęs mane leido jiems eiti sau. Prieš pradėdama pokalbį truputį būgštavau, nenumaniau, kaip jis žiūrės į jauną moterį, išsikovojusią padėtį nužudant konkurentą, bet jis pasitiko mane širdingu galvos linktelėjimu, ir man it akmuo nuo krūtinės nusirito.

– Buongiorno 8, dona Frančeska. Malonu jus šiandien matyti.

Vadinasi, kapitonas bent jau neapgailestauja dėl kardinolo sprendimo palikti mane gyvą, užuot perrėžus gerklę ir kūną įmetus į Tibrą ar kitaip atsikračius, kaip jis elgiasi su neįtikusiaisiais. Kita vertus, nepuoselėjau tuščių vilčių, nemaniau, kad kiti Bordžijos rūmų namiškiai bus man geranoriški. Turbūt ne vienas jaučia man tą patį, ką ir toji senė, pakrikštijusi mane ragana.

Jausdama, kad esu stebima ne vienos poros smalsių akių, nutaisiau rūsčią miną.

– Ačiū, kapitone, ir man malonu jus matyti. Jei neprieštarausite, norėčiau aptarti rūmų saugumo reikalus.

Jis atsakė man teatrališkai nusilenkdamas, paskui šypsodamasis atsitiesė.

– Savaime suprantama. Norėtumėte įvesti pakeitimų?

– Ne, tik noriu, kad visi žinotų: kardinolas parodė man pasitikėjimą, todėl tegu niekas nemano, kad į savo pareigas galės žiūrėti pro pirštus; nepaklusęs tikrai užsitrauktų mano nemalonę.

– Kokią nemalonę? – pasiteiravo Vitoras, suokalbiškai pamerkdamas man.

Jis pažinojo mane nuo pat tada, kai apsigyvenau po Bordžijos rūmų stogu, jo akyse aš, kaulėta mergaičiukė, išaugau ir tapau apvalesnių formų. Jiedu su žmona, putlia, linksma matrona, sugyveno tris maždaug mano amžiaus dukteris. Kaip ir dera jaunoms moterims, visos jau buvo ištekėjusios, bet kartu su savo vyrais ir vis gausėjančiu pulkeliu vaikų gyveno kaimynystėje, o tėvas jomis labai didžiavosi. Per dažnus triukšmingus jų apsilankymus rūmuose susivokdavau vis kreipianti į juos ilgesingą žvilgsnį.

– Didelę nemalonę, – atsakiau.