Sara Poole - Nuodytojo duktė

Turguje, kaip visada, knibždėte knibždėjo pardavėjų, pirkėjų, žioplių ir vagių, neatsiejamų nuo turgaus kaip grybai nuo lietaus, žaidžiančių kates ir peles su lazdomis mojuojančiais patruliais, nusamdytais pirklių, kad būtų sudaryta bent jau saugumo iliuzija. Visose pakampėse kalnais kėksojo šiukšlės, atmatos ir mėšlas, jų dvokas pynėsi su aromatais gėlių, svyrančių iš pintinių ir besivejančių ant pinučių, kurių buvo pilna kiekvienoje, net kukliausioje gatvelėje.

Praėjau arbaletininkų, kavininkų gatves, greitomis užmečiau akį į audinių pirklių ir auksakalių prekių lentynas ir galiausiai pasiekiau Via dei Vetrarari 15, kurioje spietėsi stikliai.

Nors čia jau lankiausi ne kartą, bet prieš įsukdama į gatvelę akimirką stabtelėjau. Mieste, kuris gyveno gandais, naujienos apie mano paaukštinimą Bordžijos rūmuose neišvengiamai jau turėjo sklandyti ore. Lydima žvilgsnių, skubiai pražingsniavau pro kokį tuziną dirbtuvėlių ir galiausiai sustojau prie paprasto medinio namelio, beveik visiškai užgožto abipus stūksančių kaimyninių namų.

Priešais pastatėlį ant žemės, sukryžiavęs kojas, sėdėjo kokių šešerių berniukas, vis dar švelniai kūdikiško veidelio, su tamsių plaukų kupeta ant galvos. Saugodamas keliolika parduoti išstatytų stiklo dirbinių, jis žaidė su marmuro gabaliukais. Išvydęs mane, vaikas kurį laiką spoksojo išsižiojęs iš nuostabos, paskui pašoko ir, plačiai išskėtęs rankas, kiek kojos neša pasileido prie manęs, o pripuolęs apsivijo rankomis man liemenį.

– Dona Frančeska! – sušuko jis ir, nepaleisdamas manęs iš glėbio, atlošė galvą, kad galėtų geriau įsižiūrėti. – Kaip tu jautiesi? – Tada murzina rankute tapšnodamas man per skruostą pridūrė: – Apgailestauju dėl tavo tėčio. Dabar tau turbūt labai liūdna.

Man taip sugniaužė gerklę, kad akimirką negalėjau pratarti žodžio. Pažinojau Nandą nuo pat vystyklų; anuomet negalėdavau susilaikyti nesijuokusi iš jo veido mimikų, vėliau čiūčiuodavau graudžiai verkiantį dėl kokios nors „popos“. Būdama šalia jo, visada nejučia pagalvodavau: kada nors ir aš norėčiau turėti vaikų.

– Liūdna, – prisipažinau, nenorėdama melu nuodyti jautrios vaikiškos sielos. – Tačiau labai džiaugiuosi vėl matydama tave.

Patenkintas berniukas paleido mane ir kaip kulka nėrė į namą. Man vos spėjus atsistoti, dirbtuvėlės durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė aukštas, tvirtai sudėtas vyras kokių trisdešimties, su odine prijuoste ant nuogos krūtinės.

– Frančeska!

Kiek šyptelėjau, vildamasi bent jau taip paslėpti savo sutrikimą. Rokas Moronis atvyko į Romą prieš pustuzinį metų, kartu atsigabendamas nepaprastą stikliaus talentą, kokių reta, ir dar kūdikį, kurio motina mirė. Mano tėvas buvo vienas pirmųjų jo klientų. Per dažnus mūsų apsilankymus stikliaus dirbtuvėje negalėdavau susilaikyti vogčiomis vis nešaudžiusi į tą vyrą akimis, nes Rokas išties buvo išvaizdus. Praėjusią žiemą jis išdrįso kreiptis į mano tėvą – paprašė mano rankos. Aš tuo metu domėjausi tėvo amatu kur kas labiau, nei derėjo pareigingai dukrai. Padariau išvadą, jog Rokas – be galo tyros širdies, todėl nesupranta, kad joks vyras nenorėtų laisva valia susieti savo likimo su moterimi, įvaldžiusia tokį tamsų amatą. Jis nepajuto manyje glūdinčios dar juodesnės tamsos, kurioje gyvena mano košmariški sapnai.

Rokui pasipiršus, nemiegojau visą naktį, stengiausi įtikinti save, kad galėčiau būti jo ir Nando verta moteris, bet galų gale nuleidau rankas – su palengvėjimu, bet ir su širdperša, kuri persekioja mane iki šiolei. Tai, kad atmečiau jo pasiūlytą ranką ir širdį, Rokas, regis, priėmė oriai, bet mano akivaizdoje tapo santūresnis, tarsi, nors ir per vėlai, būtų suvokęs, kad aš – ne tokia paprasta kaip atrodau. Tačiau dabar jis buvo malonus ir svetingas, nors grįždamas į savo pastogę greitosiomis ir apsidairė į abi puses.

– Veni 16 , čia ir sienos turi ausis. Prašau į vidų.

Paskui jį nusekiau į maloniai vėsų kambarį, vienintelį vienaukščiame namelyje. Rokas uždarė duris ir įdėmiai pažvelgė į mane tamsiai rudomis, švelnumu spinduliuojančiomis akimis.

– Apgailestauju dėl jūsų tėvo. Mes buvome atėję į rūmus… – Jis mostelėjo ranka į čia pat stovintį Nandą, pakaitomis žiūrintį tai į mane, tai į tėvą. – Norėjome pareikšti užuojautą, bet mūsų neįleido ir netgi nepaaiškino, kas atsitiko.

– Jį palaidojo naktį. – Nebuvau ketinusi apie tai kalbėti, bet vyro, kuris buvo mano tėvo, drįsau tikėtis, ir mano, draugas, akivaizdoje negalėjau nuslėpti sielvarto. – Švenčiausiosios Marijos kapinėse. Palaidojo paskubomis, tarsi slėpdami nusikaltimą.

Rokas supratingai linktelėjo ir jau buvo betiesiąs ranką, ketindamas mane nuraminti, bet atitraukė ją ir tyliai tarė:

– Džovanis paliko šią ašarų pakalnę, nukeliavo pas mūsų Viešpatį ir dabar džiaugiasi amžinuoju gyvenimu rojuje.

Jo šventas įsitikinimas – aš tokiu pasigirti negalėjau – mane kažin kodėl žeidė: pavydėjau jam ir kartu jaučiau pyktį, kad Rokas besąlygiškai priima tai, kas man pačiai kelia daugybę klausimų.

Tarsi suprasdamas mano abejonės ir baimę, jis pridūrė:

– Tavo tėvas širdyje buvo geras žmogus, todėl šventasis Viešpats tikrai priims jį į savo karalystę. Be to, jis…

– Vykdė Bordžijos įsakymus, – pertraukiau jį. – Motinos Bažnyčios kardinolo, kuris atleido tėvui nuodėmes. Aš pati sau tai vis kartoju. Labai tikiuosi, kad to ir pakaks.

O kokią kainą kitame pasaulyje teks sumokėti man, žudžiusiai be kardinolo įsakymo, iš tikrųjų – netgi prieš jo valią, galėjau tik spėlioti.

Plati stikliaus krūtinė pakilo ir vėl nusileido nuo gilaus atodūsio.

– Cara 17 , aš tikiu, kad Dievas mus myli, atleidžia…

Susizgribęs, kad mūsų pokalbio klausosi sūnus, Rokas nutilo nebaigęs sakinio, bet aš supratau, ką norėjo pasakyti. Rokas taip pat turėjo dėl ko melsti Dievo atleidimo: būdamas dar vaikas, ne ką vyresnis nei dabar jo sūnus, jis buvo bandomajam laikotarpiui priimtas į dominikonų vienuolyną ir ten praleido keliolika metų, bet meilė jaunai merginai privertė vienuolyną palikti. Rokas vedė ir paskui rūpinosi jų meilės vaisium – sūnumi, nes žmona mirė gimdydama. Dėl šito meilės padiktuoto poelgio Rokas ir po šiai dienai galėjo sulaukti persekiotojų, galėjo būti išplaktas rimbu ir visam gyvenimui pažymėtas tikėjimo išdaviko ženklu. Ir visa tai būtų atlikta tų pačių žmonių rankomis, kuriems kunigo pareiga netrukdė išlaikyti savo meilužių ir, pasitelkus intrigas, rūpintis su jomis sugyventų vaikų karjera.

Taigi Motina Bažnyčia buvo tokia. O kaip su atskiro žmogaus siela? Kas galėtų įvertinti jos būseną?

Padrąsinamai nusišypsojau berniukui, siurbte įsisiurbusiam į mus akimis, ir apsimetusi, kad mano dėmesį patraukė nišoje prie galinės sienos stovinti vaza, priėjau prie jos.

– Visai užmiršau, juk čionai atėjau su reikalu.

Rokas pažvelgė į sūnų ir mostelėjęs galva paliepė jam:

– Nandai, nubėk į kepyklą ir atnešk mums kepalą šviežios duonos, gerai? Tik paprašyk Marijos, kad duotų tiesiai iš krosnies, ir jeigu jau eini, tuo pačiu nusipirk sausainį ir sau.

Išžvejojęs iš kišenės pinigą, Rokas spriegtelėjo jį į orą, o pagavęs monetą Nandas išsišiepė iki ausų, puolė iš dirbtuvės ir nukūrė gatve.

Kai likome vieni, Rokas atidarė spintelę ir ištraukė butelį vyno ir dvi taures. Pripylęs jas, vieną padavė man.

– Kol jis grįš, turime kelias minutes. Sakyk, ar tai, ką kalba žmonės, tiesa? Tu…