Sara Poole - Nuodytojo duktė

Labai bijojau šitos akimirkos. Maniau, kai prisipažinsiu, ką padariusi, galimas daiktas, Rokas pasibjaurėjęs nusigręš nuo manęs, todėl ir šįsyk, kaip anąkart Bordžijos akivaizdoje, vienu atsikvėpimu berte išbėriau:

– Aš privalėjau tai padaryti. Tėvą nužudžius niekas nė piršto nepajudino, kad žudikai stotų prieš teismą, todėl šita pareiga teko man. Tačiau kaip ją atlikti silpnai moteriai, neužimančiai jokio posto? Tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Be to, – pridūriau jau kiek padrąsinta, nes Roko veide neišvydau nė ženklo pasidygėjimo, o tik gilų susirūpinimą, – ispanas nebuvo šventasis. Sprendžiant iš jo reputacijos, pats nužudęs visą pulką žmonių.

Rokas kurį laiką tiriamai žiūrėjęs į mane, galiausiai pasiteiravo:

– Siekei teisingumo ar… keršto?

Suvokiau, kad tas klausimas jam yra kertinis, kad mano atsakymas parodys, ar manoji siela jau galutinai pražuvusi, ar dar yra vilties ją išgelbėti. Bet atsakyti į šitą klausimą bijojau net sau pačiai.

– O ar yra skirtumas, bent jau šiuo atveju?

Jei Rokas būtų likęs dominikonų vienuolyne, tikrai būtų atsiskleidęs jo, kaip teologo, talentas. Nors jo samprotavimai apie tikėjimą kartais erzindavo, neneigsiu: kai mano mintys visai surigzdavo, pagalbos ieškodavau čionai. Rokas visada buvo ir liks man kelrode žvaigžde, vedančia per tamsius gyvenimo vandenis.

– Žinoma, kad yra skirtumas, – paprieštaravo jis. – Teisingumas tarnauja visų labui, o kerštas – vien tik asmeniškas dalykas, todėl egoistiškas ir negali rasti pritarimo Dievo akyse.

– Bet aš juk negaliu neasmeniškai žiūrėti į savo tėvo žudikus. Kai jie anksčiau ar vėliau sulauks atpildo, pasaulis pasidarys tik geresnis.

Rokas nesileido į platesnius ginčus, bet iškėlė dar vieną sau rūpimą klausimą:

– Tarkime, kad taip, tačiau kaip bus su Bordžija? Dabar tarnauji jam, vadinasi, iš tavęs jis tikėsis tam tikrų paslaugų.

Gurkštelėjau gaivaus vėsaus vyno vildamasi, kad tai suteiks man stiprybės, ir gūžtelėjusi pečiais atsiliepiau:

– Tegu jis sau tikisi, ko nori, o tu netikėk gandais; mano tėvo paslaugomis jis pasinaudodavo labai retai, tik kai būdavo neišvengiama. Manau, taip bus ir man.

Dideliam mano džiaugsmui, toks atsakymas Roką lyg ir įtikino, nes, palikęs šitą temą, jis perėjo prie kitų reikalų.

– Kas žinoma apie tavo tėvo žudikus? – pasiteiravo.

– Pasak kardinolo ekonomo, tai tiesiog galvažudžių darbas; vienintelis jų tikslas esą buvo apiplėšti. Kodėl gi ne? Visi puikiai žinome, kad Romos gatvėse – labai pavojinga.

– Tas tiesa, bet vis dėlto… – nutęsė Rokas ir, įdėmiai į mane pasižiūrėjęs, paklausė: – Juk tu pati turbūt netiki tuo?

Aš dvejojau. Stiklium pasitikėjau, bet nelabai norėjau painioti jo į savo bėdas. Jau gana to, kad vien savo apsilankymu čia galėjau sukelti jam nepatogumų.

– Paskutinėmis gyvenimo dienomis tėvą kažkas slėgė, – galiausiai atsakiau. – Nežinau kas, bet jis meldėsi dieną naktį, kas jam šiaip jau nebūdinga. Keletą kartų užtikau jį klūpantį, ašarų pilnomis akimis. Tėvas neišsidavė, kas jį taip kankina, bet prieš pat savo žūtį ruošėsi išsiųsti mane į provinciją.

– Gal tai kaip nors susiję su Džovanio tarnyste kardinolui?

– Ir man jokia kita priežastis neateina į galvą. Tėvo gyvenimas apsiribojo tik darbu ir manimi, bent jau kiek man žinoma.

– Tačiau jis tarnavo kardinolui jau ne vienus metus. Ko jam imti nerimauti dabar – staiga, nei iš šio, nei iš to?

– Nežinau, – prisipažinau. – Galbūt ilgainiui tai ėmė jį vis labiau slėgti?

O gal ir man taip nutiks?

Pastačiau taurę ir pažvelgiau į galinį kiemą; tenai dieną naktį kūrenosi krosnis, kurioje Rokas paprasčiausią smėlį paversdavo neprilygstamo grožio kūriniais. Pro atvirą pakurą buvo matyti žėruojantys liepsnos liežuviai, galėjai netgi pajusti tvoskiantį karštį, apvalantį stiklą nuo priemaišų. Bet mane nuo šito reginio nusmelkė toks kiaurai geliantis šaltis, kad net šiurpas perbėgo nugara.

– Žinau tik viena, – vėl prabilau, – nenurimsiu tol, kol nerasiu jo žudikų. Jie turi atsiimti savo atlygį.

Po kelių akimirkų pro duris, spinduliuodamas giedru vaikišku džiaugsmu, įgriuvo Nandas. Sutrikdytas tylos, stojusios kambaryje po mano žodžių, jis stabtelėjo nenumanydamas, ką daryti. Tėvas padrąsinamai nusišypsojo jam, paėmė atneštą duonos kepalą ir prikišęs nosį su kiek perdėtu pasimėgavimu įtraukė į šnerves kvapnaus aromato.

– Šaunuolis, mi figlio 18 . Nagi, sėskis, valgysime.

Kirsdama duoną su sūriu bei dešra ir užsigerdama taure Roko man vėl įpilto gero vyno, šiek tiek atsipalaidavau, o kai baigę viską doroti nustūmėme lėkštes į šalį, ūpas man jau buvo pasitaisęs.

– Taigi kokių stiklo gaminių tau reikės? – mums pasistiprinus pasiteiravo Rokas.

Ilgiau negaišdama laiko ėmiau vardyti:

– Daugiausia vamzdelių – labai plonų, tokių pat, kaip praėjusiais metais padarei mano tėvui. Jie labai kokybiški, bet ilgainiui neišvengiamai apsidaužo, todėl kai kuriuos jau reikia pakeisti. O papildomai – pipečių, menzūrų, kolbų ir keleto linzių. – Išsitraukiau iš kišenės popieriaus lapą ir padėjau jį ant stalo. – Čia viskas surašyta. Kardinolas parodė man savo dosnumą, todėl pinigų aš turiu.

Į pastaruosius mano žodžius Rokas tik numojo ranka, tarsi pinigai jam visai nerūpėtų, bet aš vis dėlto pajutau pasididžiavimą ištarusi tai ir stebėdama, kaip jis susikaupęs atidžiai peržvelgia mano sudarytą sąrašą.

– Tvarka… išskyrus linzes. Joms pagaminti man gali tekti paieškoti kito meistro.

Aš linktelėjau.

– Jei tik jis moka laikyti liežuvį už dantų.

– Kitaip mūsų amate ilgai neišsilaikysi.

Nors garsiai niekada apie tai nekalbėjome, abu puikiai žinojome, kad tokie rakandai, kurių užsiprašiau Roko, daugelio įsitikinimu – šėtono pramanas, naudojamas jo tarnų. Kas dar, jei ne šėtonas, trokštų taip giliai įsiskverbti į gamtos paslaptis, neregėtu negirdėtu būdu paversti vieną medžiagą kita ir netgi bandytų išsiaiškinti visos kūrinijos esmę? Šioji teritorija, kaip manė kiekvienas sveiko proto žmogus, priklauso išimtinai Dievui, o ne žmogui.

Tačiau Romoje, o ir visose Italijos kunigaikštystėse, taip pat ir už jos ribų – Prancūzijoje, Nyderlanduose ir netgi, kaip tvirtinama, tolimojoje Anglijoje, – buvo drąsių vyrų ir moterų, pasiryžusių paaukoti savo gyvybę dėl įsitikinimo, kad tikėjimas nėra žinojimo pakaitalas.

Pašnibždomis netgi buvo kalbama, kad kai kurie iš jų, siekdami palaikyti vienas kitą, išdrįso susiburti į draugiją, pasivadinusią žodžiu, simbolizuojančiu tai, ką jie labiausiai troško nešti į pasaulį: Lux – Šviesą ; ir, jei mano įtarimai teisingi, tėvas buvo vienas iš jų.

Sutvarkiusi savo reikalus, išeiti nesiskubinau, ilgokai užsibuvau linksmoje Roko ir Nando kompanijoje; akivaizdi tėvo ir sūnaus meilė priminė man, ko esu netekusi, bet kartu teikė paguodą, kad tokia meilė vis dar įmanoma pasaulyje, istorijos spirale lekiančiame į, atrodo, dar neregėto tamsumo ir baisumo laikus.

Kai galiausiai pakilau eiti, Rokas palydėjo mane iki durų ir, švelniai palietęs ranką, pusbalsiu, kad negirdėtų Nandas, tarė:

– Džovanio žūtis visus labai sukrėtė, ir, nors kol kas niekas nelinkęs per daug apie tai šnekėti, ilgainiui vis tiek prabils. Jei ką išgirsiu, iš karto duosiu tau žinią. O tu būk labai atsargi, Frančeska. Ir tėvas tau dabar pasakytų tą patį.

Jausdama jam dėkingumą, linktelėjau. Iš pirmo žvilgsnio Rokas galėjo pasirodyti paprastas, netgi netašytas žmogus, bet dėl savo darbo specifikos turėjo pažinčių tarp universitetų profesorių, didikų ir netgi, kalbama, pačiame Vatikane. Tai reiškė, kad jo ausis pasiekdavo daugybė paslapčių, galimas daiktas, jis pažinojo tuos, kurie palaikė ryšius su mano tėvu ir galėjo daugiau žinoti apie jo žūtį. Negalima visiškai atmesti ir minties, kad galbūt pats Rokas priklauso Lux draugijai, jei tik tokia iš tikrųjų egzistuoja. Kita vertus, vargu ar galėjo taip būti, juk net mano tėvas niekada nėra apie tai kalbėjęs. Kad ir kaip būtų, žinojau: šiuo žmogumi galiu pasitikėti, jis manęs tikrai niekada neapgaus.