Sara Poole - Nuodytojo duktė

Jei kam nors būtų kilęs įtarimas, kad dugnas netikras, jis būtų ėmęs pakraščiuose ieškoti plyšelio, į kurį įkišus kokį įnagį būtų galima atkelti lentas, dengiančias slaptavietę; bet visos jo pastangos būtų nuėjusios perniek, mat skrynia buvo išradingai sukonstruotas mechanizmas, o netikras dugnas išmaniai pritvirtintas. Norint jį atlaisvinti, keturiose išorinėse skrynios sienelėse nustatyta seka reikėjo atlikti tam tikrus veiksmus: iš eilės, skirtingomis kryptimis, stumtelėti atskiras lentas – tik tada paslėptas spynos mechanizmas atsirakindavo ir vienas dugno galas nepastebimai pakildavo, atverdamas kelią į slaptąjį skyrelį. Vienas klaidingas žingsnis – ir spynos mechanizmas vėl pats užsirakindavo.

Šitos skrynios paslaptį tėvas man atskleidė dar vaikystėje. Pasak jo, skrynią pagamino vienas tėvo bičiulis, jūreivis iš Rytų, neva tvirtinęs, kad jo tėvynėje tokios skrynios – įprastas daiktas. Kad ir kaip ten būtų, dėžė buvo saugesnė už bet kokią kaustytą skrynią ir visus tuos metus patikimai saugojo jai patikėtas paslaptis.

Atlaisvinusi dugną, atsargiai iškėliau jį ir padėjau šone. Apačioje, tame slaptame skyrelyje, saugojome vašku užlydytus buteliukus ir butelius su etiketėmis, dailiai užrašytomis tėvo ranka, ir, kas ne mažiau svarbu, mūsų abiejų užrašus apie savo eksperimentus ir atradimus. Tie preparatai ir užrašai buvo viskas, ką įstengiau surinkti ir paslėpti vos išgirdusi apie tėvo žūtį, per tas kelias akimirkas, kol saugoti kambario ir jame esančių daiktų neatskubėjo kardinolo sargybiniai. Mažame, tvarkingame tėvo darbo kambaryje, atskirtame sunkia užuolaida, sargybiniai rado lentynas, nustatytas indais su chemikalais, ir kelis stalus su laboratorijos prietaisais – ir tais, kuriuos pagamino Rokas, ir kitais, taip pat svarstykles, grūstuves, girnas ir taip toliau. Nepatyrusiai jų akiai turėjo atrodyti, kad viskas tebėra savo vietose, niekas nepaliesta. Pasitenkinę apžiūra, jie skubiai išsinešdino iš kabineto, kai kurie – net žegnodamiesi.

Po kelių valandų ispanas būtų susizgribęs, kad tarp tėvo atsargų trūksta kai kurių preparatų, ir pradėjęs aiškintis, kur jie galėjo dingti. Bet padaryti šito atradimo jis taip ir nespėjo, ir tai liko mano paslaptis.

Sėdėdama ant grindų lėtai ir atidžiai perskaičiau tėvo įrašus; paskutinis buvo pažymėtas kelių mėnesių senumo data, bet nepastebėjau nieko neįprasto, nebent tai, kad įrašai senoki, o naujesnių nėra. Kruopščiai rūpindamasis kardinolo rūmų saugumu, tėvas turėjo ir visišką laisvę ieškoti alchaesto – universalaus tirpiklio, kuriame tirptų visos medžiagos ir pasitelkus kurį, jo įsitikinimu, galima būtų pagaminti vaistus nuo bet kokios ligos.

Kad žmogus, ieškantis būdų, kaip išgelbėti milijonus gyvybių, pats duoną pelnosi versdamasis nuodytojo amatu, man, pažįstančiai tėvo charakterį, neatrodė keista. Veikiau neramino tai, kad tėvas ilgainiui ėmė vis labiau gilintis į pačią ligos prigimtį, o pasaulyje, kuris vadovavosi postulatu, jog visos ligos žmogui yra siunčiamos Dievo, tai buvo labai pavojingas kelias. Tačiau užrašuose apie tai nebuvo nė užuominos, iš tikrųjų neradau nieko naujo, galima sakyti, nieko įdomaus.

Nusivylusi viską sudėjau atgal į skrynią ir užvožiau dangtį. Kad atsistočiau, teko sukaupti visą valią ir jėgas. Buvau vėl besvarstanti, ar neišgėrus opiatų, bet kažkas pabeldė į duris.

Atidariusi jas išvydau sargybinių kapitoną. Sveikindamasis jis mandagiai linktelėjo, nors buvo akivaizdu, kad žvitrios jo akys mato viską, niekas neprasprūs.

– Buonasera 20 , dona Frančeska. Jo Eminencija nori jus matyti.

Ar tikrai? Ir pakviesti manęs pasiuntė patį sargybos kapitoną? Labai abejotina, nebent kardinolas būtų persigalvojęs dėl man parodytos malonės. Tačiau tokiu atveju Vitoro Romano veide tikrai nebūtų švietusi šypsena.

– Esu labai pamaloninta, kad pats asmeniškai atėjote man pranešti, kapitone Romanai.

Kapitonas nė nebandė išsisukinėti, neva jo, tokio aukšto rango karininko, vizitas – atsitiktinis.

– Man buvo pranešta apie netoliese prieš kelias valandas kilusį incidentą. Pamaniau, gal jūs ką nors apie tai žinote.

Tardamas šiuos žodžius jis nenuleido akių nuo mano veido, patinusio ir maudžiančio, kaip ir visas kūnas, ir, matyt, lygiai taip pat išpuošto mėlynėmis.

– Incidentas? Nejaugi? Ir koks gi?

– Iki galo taip ir neaišku, bet, galimas daiktas, buvo užpulta moteris.

Kapitonas nutilo – veikiausiai tikėjosi, kad papasakosiu jam tai, ką neabejotinai spėjo suvokti ir pats. Bet buvau nusprendusi niekam nė žodžiu neprasitarti apie patirtą pažeminimą, be to, nenorėjau, kad kas nors, juolab kardinolas, suprastų, ką aš žinau: kad tėvas buvo užpultas siekiant ne apiplėšti, o nužudyti. Vargiai tikėtina, kad su tuo būtų susijęs pats Bordžija, bet visiškai atmesti tokios galimybės negalėjau. Veikiausiai jis buvo priežastis to, dėl ko paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis taip kankinosi mano tėvas.

– Baisu, – tariau. – Jei atsirastų daugiau tokių vyrų kaip jūs, kapitone, Romoje tikrai būtų kur kas saugiau.

Sujaudintas netikėto komplimento, Vitoras Romanas net sumirksėjo. Jis buvo įžvalgus vyras ir įtarė pataikavimą, bet nieko negalėjo sau padaryti, bent jau šią akimirką.

– Neverskime kardinolo laukti, – užbaigiau mūsų kalbą ir, žengusi į koridorių, uždariau savo kambario duris.

Kardinolo apartamentai, pro kurių langus galėjai regėti upę, buvo viršutiniame rūmų aukšte. Jiems įrengti ir išpuošti nepagailėta nieko: parketą maurišku stiliumi dengė minkšti persiški kilimai, sienas puošė nuostabūs, daugiausia medžioklės scenas vaizduojantys gobelenai, kiekviename kampe stovėjo po velvetu aptrauktą sofą ir paauksuotą staliuką. Kad ir kur pažvelgtum, iškart buvo aišku, kad šie rūmai – didiko, ne mažiau galingo kaip princas, rezidencija.

Vitoras paliko mane prieškambaryje, ištapytame freskomis, vaizduojančiomis pirmųjų žmonių nusidėjimą. Sėstis nenorėjau – kad, kai reikės vėl atsistoti, neišsiduočiau, kaip skauda visą kūną, – todėl, idant prasiblaškyčiau, ėmiausi tyrinėti tas scenas, kurios, nors ir nutapytos remiantis Šventuoju Raštu, buvo persmelktos žemiško juslingumo.

Ieva visa savo nuoga didybe dailininką, regis, domino kur kas labiau nei vargšas Adomas, kuris atvaizduotas tik kartą – skinantis nuo pažinimo medžio tą lemtingąjį obuolį. Iki to veiksmo silpnavalė jo žmona pavaizduota linksmai besitaškanti po kriokliu, išsitiesusi laukinių gėlių pievoje ir visur kitur, kur tik galėjo pademonstruoti sultingas savo formas. Svarbią vietą visose freskose užėmė ir gyvatė, daugiausia geidulingai spiginanti akimis į Ievą. Įdėmiai ištyrinėjau jos atvaizdą – norėjau įsitikinti, ar turi pagrindo gandai, esą ji nutapyta taip, kad iš bruožų primintų vieną Bordžijos konkurentą kardinolą.

Man tebesvarstant, tiesa tai ar ne, sienoje užmaskuotos durys į kardinolo kabinetą atsidarė, ir jo sekretorius davė man ženklą užeiti. Bordžija sėdėjo už stalo, padirbto iš medienos gumbo, su marmuro viršum. Kardinolui tikrai nebūtum davęs tiek metų, kiek turėjo, – jis atrodė jaunesnis ir, nors darbo diena neabejotinai buvo įtempta, atrodė kupinas energijos.

Sekdamas mane akimis, storu kilimu žengiančią link jo, Bordžija suraukė kaktą.

– Kas tau atsitiko?

– Parkritau, – sumelavau. – Nieko tokio.

Mano atsakymas kardinolo, atrodo, neįtikino, bet jis nekamantinėjo, o tik mostelėjęs ranka parodė sėstis į krėslą, stovintį priešais stalą. Šią neįprastą malonę jis veikiausiai suteikė tik paakintas baimės, kad nesusmukčiau ant grindų tiesiai jam po kojų.