Sara Poole - Nuodytojo duktė

Kapitonas pažvelgė aplinkui ir išsyk suprato, ką turėjau omenyje. Nė vienas žydas mums negrasino ir netgi nebandė gelbėti berniuko, bet, regint didžiulę aplink mus susibūrusią nebylią minią, įdėmiai stebinčią, kas vyksta, abiem dingtelėjo: o ko jie griebtųsi pamanę, kad vaikui gresia pavojus būti suimtam ar dar kas blogesnio?

– Iš to nebus jokios naudos, – pridūriau pusbalsiu.

Vitoras pritariamai linktelėjo, vėl pastatė berniuką ant žemės, bet laibo jo riešo nepaleido iš gniaužtų.

– Kuo tu vardu? – pasiteiravo jaunojo vagišiaus.

Užuot atsakęs, berniukas spjovė į kapitoną; tokiam mažam kūneliui gerokai per didelis skreplys tekštelėjo vos per du pirštus nuo Vitoro aulinių batų nosių.

Vitoras atsidusęs papurtė galvą.

– Argi dera taip elgtis? Aš tavęs juk gražiai paklausiau, – tarė žiūrėdamas į berniuką, kuris, įvykiams pasisukus jam netikėta vaga, dabar jau ne klykė, o stovėjo paniuręs.

– Bet gal tu netgi nežinai savo vardo? – mestelėjo Vitoras. – Nežinai ir kas tavo tėvas?

– Aš ne koks kalės vaikas, – atšovė berniukas. – Tu pats toks.

– Tiesą sakant, ne, – kantriai atrėmė kapitonas. – Aš esu Vitoras Romanas, o šita dama – Frančeska Džordano. O tu kuo vardu?

– Bendžaminas Albinezis, – nenoromis sumurmėjo vaikiščias.

– Gerai, Bendžaminai Albinezi, – atsiliepė Vitoras. – Aš tave paleisiu. Tu gali rinktis vieną iš dviejų: arba pasipustyk padus, arba pasilik ir padėk mums rasti adresą, kurio ieškome, ir, užuot mėginęs apvogti, už vargą gausi sidabrinį.

Negalėdamas patikėti savo ausimis, Bendžaminas įtariai spoksojo į kapitoną.

– Pirma parodyk man tą sidabrinį.

Atsidusęs, lyg kalbėtų su aikštingu vaiku, Vitoras padarė ko prašomas. Vagišius atidžiai apžiūrėjo iškeltą monetą ir atkišo delną. Gavęs pinigą, kruopščiai patikrino jo svorį ir tik tada linktelėjo.

– Bene 24, aš jums padėsiu.

Aplink susirinkusi minia, atrodo, liko patenkinta tokia įvykių baigtimi ir netrukus išsiskirstė. Vitoras paleido berniuko ranką, bet vaikis liko stovėti, paeiliui stebeilydamas tai į kapitoną, tai į mane.

– Ko ieškote? – paklausė jis.

Ištraukiau man kardinolo duotą popierėlį ir parodžiau berniukui manydama, kad turėsiu garsiai perskaityti, bet Bendžaminas mane nustebino – vos užmetęs akį linktelėjo.

– Žinau tą vietą. Eime.

Mes nusekėme paskui jį gatve, kurioje grūdosi minios žmonių, tada įsukome į siaurą skersgatvį ir išnėrėme į kitą gatvę. Painiu gatvelių labirintu keliavome į pačią geto gilumą, ir galiausiai man kilo įtarimas, ar tik vaikis nevedžioja mūsų ratais. Pakeliui pasitaikė ir visai kitokių gatvių, apsaugotų tiek nuo upės potvynių, tiek nuo žmonių jūros. Buvo šnabždamasi, kad už aukštų, iš išorės niekuo neišsiskiriančių – kad neišduotų, kas yra anapus, – tvorų nežabotoje prabangoje gyvena žydų pirkliai, prekiaujantys Anglijoje ir tolimiausiuose Rusijos pakraščiuose, Maroke ir Stambule. Nors jie gyveno patogiau nei dauguma tėvynainių, tačiau ir jiems, kaip ir visiems kitiems neatsivertusiems į katalikų tikėjimą žydams, buvo draudžiama kurtis už geto ribų. Vienintelis būdas gauti tokią privilegiją – atsižadėti savo tikėjimo. Ne vienas žydas pasirinko tokį kelią ir tapo converso 25, nors sykiu atsidūrė dideliame pavojuje, mat atsivertėliai patys pirmieji būdavo apšaukiami eretikais ir sudeginami ant laužo.

Galiausiai pasiekėme vingiuotą skersgatvį, skendintį šešėlyje. Prie pastato, kuriame buvo įsikūrusi lyg ir vaistinė, driekėsi ilga žmonių eilė. Keli glėby spaudė sergančius vaikus, kiti prilaikė draugus ar artimuosius, kurie negalėjo patys išsilaikyti ant kojų.

– Prisidenk veidą, – paliepė Vitoras ir skubiai kilstelėjo savo dupletą, parodydamas man pavyzdį.

Aš be žodžių paklusau. Mano akys lakstė nuo žmogaus prie žmogaus, nejučia net prisimerkdavau regėdama kančią: it kaleidoskope šmėkščiojo pratrūkę pūliniai, atviros žaizdos, vos alsuojantys, skeletais virtę iškankinti kūnai ir žmonės be sąmonės, stovintys ant mirties slenksčio. Mums vargais negalais prasibrovus iki vaistinės durų, jos kaip tik atsidarė ir tarpduryje pasirodė pusamžė moteris.

– Binjaminai! – šūktelėjo ji. – Ko tau čia prireikė?

Berniukas, nė nepasivarginęs prisidengti veido, žvelgė į moterį pasitikėjimo kupinomis akimis.

– Bendžaminas, sinjora Montefiore. Per favore 26 , vadinkite mane Bendžaminu.

– Elgiesi labai neprotingai. Be reikalo čionai nevaikščiok – gali apsikrėsti.

– Aš su reikalu, sinjora. Atvedžiau šituos žmones, jie nori su jumis pasikalbėti, – paaiškino vaikiščias ir, žingtelėjęs į šalį, iškilmingu mostu parodė į mudu su kapitonu.

Išvydusi mus, moteris suraukė kaktą. Kadangi daug negalvodama patraukiau nuo veido skarą, jos žvilgsnis nukrypo į mane. Įdėmiai nužvelgusi, ji paklausė:

– Koks reikalas jus čionai atvijo, ponia?

Prisiminusi lapelyje kardinolo įrašytą pavardę, atsakiau:

– Ieškau sinjoro Montefiorės. Tai turbūt jūsų vyras?

Nuvargusiame moters veide, kurį dabino iš po atsilaisvinusios skarelės išsipešusios sidabrinių plaukų sruogos, šmėstelėjo blausi šypsena.

– Tokiu atveju niekuo negaliu jums padėti – mano vyras pasimirė prieš dešimtį metų. Aš esu Sofija Montefiorė. Manau, jūs ieškote manęs.

Taip tarusi ji pasitraukė į šalį, kviesdama mus užeiti vidun.

Įžengusi pro duris, skubiai apsidairiau, ir tai, ką išvydau, tik patvirtino mano įtarimus: vaistinėje buvo įsikūręs labai sunkių ligonių lazaretas. Čia beveik nebuvo kur pastatyti kojos, visur, kur pažvelgsi – neštuvuose ar tiesiai ant grindų, – gulėjo ligoniai, užkloti apiplyšusiomis paklodėmis, jas kai kurie, nukritus karščiui, buvo nusispardę. Tarp jų, slaugydami kaip tik gali, vaikščiojo keletas vyrų ir moterų.

Vitoras čiupo mane už rankos ir stipriai trūktelėjo.

– Einam iš čia. Tuojau pat.

Kad ir kokia didelė buvo pagunda jam paklusti, vis dėlto papurčiau galvą.

– Ne dabar. Privalau išsiaiškinti, ko kardinolas mane čionai atsiuntė. – Ir, pasisukusi į Sofiją Montefiorę, prisistačiau: – Aš – Frančeska Džordano. Einu tarnybą…

– Žinau, kas jūs esate, – pertraukė mane moteris.

Ji nusišluostė rankas – paraudusias ir sudiržusias – į prijuostę, kurią buvo užsirišusi ant paprastos suknelės (nepaisant aplink tvyrančio chaoso, abu drabužiai buvo švarut švarutėliai) ir mostelėjo į vaistinės galą.

– Galime šnektelėti tenai. – Ir, dirstelėjusi į Vitorą, pridūrė: – Jei tik nebijote čia būti.

Kapitonas išraudo, bet kai aš tuojau pat nusekiau paskui moterį, išgirdau iš paskos ataidint ir jo žingsnius. Akimirką svarsčiau, gal paprašyti jo palaukti lauke, bet veikiausiai būčiau užgavusi jo, pareigingo žmogaus, savigarbą, todėl nesakiau nieko ir kartu nužingsniavome paskui Sofiją Montefiorę į nedidelį jos darbo kambarį.

Kai už nugaros užsidarė durys, nuo mūsų akių paslėpdamos žmogiškųjų kančių vandenyną, paklausiau:

– Iš kur jūs mane pažįstate?

Sofija Montefiorė atsišliejo į preparatais ir medicininiais įrankiais užgriozdintą stalą ir, nors atrodė visai nusivariusi nuo kojų, tvirtu balsu atsakė:

– Pažinojau tavo tėvą. Kartą, kai abu lankėtės Campo dei fiori turguje, jis man parodė tave – tu stovėjai ir žvalgeisi prie prieskonių lentynų. Džovanis Džordanas buvo geras žmogus, jo mirtis – baisi netektis mums visiems.