Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Ačiū, – padėkojau, bet neatlyžau: – O kaip judu susipažinote?

Tikrai nenutuokiau, dėl kokių priežasčių tėvas būtų galėjęs sueiti į pažintį su žyde, juolab bendravęs taip artimai, kad net parodė mane. Ne todėl, kad tėvas kada būtų rodęs priešiškumą žydams, o kad jis beveik neužsimindavo apie juos.

– Mano velionis vyras buvo vaistininkas, – paaiškino Sofija, kaip man pasirodė, labai apdairiai rinkdama žodžius. – Jis ir tavo tėvas buvo pažįstami nuo jaunystės. Kai Džovanis atvyko į Romą ir stojo tarnybon pas kardinolą Bordžiją, abu vėl atnaujino pažintį.

– Tai turėjo būti prieš pat jūsų vyro mirtį, – pasakiau.

Mano tėvas ištarnavo kardinolui dešimt metų, vadinasi, po jo ir Sofijos Montefiorės vyro susitikimo Romoje negalėjo nutekėti daug vandens.

– Taip ir buvo, – patvirtino Sofija. – Kai mano vyras pasimirė, Džovanis atėjo pareikšti užuojautos. Kadangi aš perėmiau Arono darbą, mes ir toliau palaikėme ryšį.

– Ir jūs tapote vaistininke? – nusistebėjau aš.

Buvau girdėjusi apie moteris kai kuriose gildijose – dažytojų, aludarių ir panašiose. Tapusios našlėmis, jos perimdavo velionio vyro pareigas, bet su dideliu vargu ir tik laikinai – kol paūgėję sūnūs galės užimti jų vietą. Žydų į gildijas, aišku, nepriimdavo, todėl jiems veikiausiai galiojo atskiros taisyklės.

– Taip, tapau, – šyptelėjusi atsakė Sofija. – Jūs turbūt nesmerkiate moterų, kurių profesija – vyriška?

Iš tono, kokiu ji tai ištarė, supratau, kad Sofija veikiausiai žino apie mano iškilimą ir kad tapau viena iš moterų, einančių vyriškas pareigas. Turint galvoje, kad gandai Romoje – duona kasdienė, tai nėmaž nestebino.

– Žinoma, ne. Kiekvienam valia užsiimti tuo, kuo jis nori. Aš pageidaučiau sužinoti tik štai ką: ar per pastaruosius keletą mėnesių buvote susitikusi su mano tėvu. Jei taip, gal jis ką nors pasakojo jums arba gal ką paliko?

Moteris kiek sutriko ir lėtai papurtė galvą.

– Nesuprantu, ką turite omenyje. Su jūsų tėvu paskutinį kartą mačiausi tik žiemą.

Tai išgirdusi nustėrau. Jeigu Sofija Montefiorė kalba tiesą, išeitų, kad Bordžija siuntė mane una vana cerca , tai yra pernykščio sniego? Turint galvoje, kad kardinolas turi plačiausią rinktinių šnipų tinklą Romoje, popiežiškosiose valstybėse ir visoje Italijoje, tai buvo vargiai tikėtina.

– Būtų klaida neįvertinti kardinolo susidomėjimo šituo reikalu, – pasakiau aptakiai.

– Užtikrinu jus, man niekada nekiltų tokia mintis, – ramiai atitarė Sofija. – O dabar atsiprašysiu, manęs laukia ligoniai.

Mudviem su Vitoru neliko nieko kito, kaip tik pasišalinti pro galines vaistinės duris. Išėję laukan patekome į drėgną ir siaurą alėją, kuri galiausiai išvedė mus į vieną iš didesnių gatvių, o ši, savo ruožtu, atvedė prie miesto vartų. Kai pagaliau palikome slogias geto apylinkes, net lengviau atsikvėpiau; eidama tenai nebuvau pasiruošusi susidurti su tokiomis Romos žydų kančiomis. Nors žingsniavau sparčiai, trokšdama kuo greičiau už nugaros palikti tą vargą, vis dėlto žinojau: niekada nepajėgsiu išmesti iš galvos matytų vaizdų.

Kadangi gete nepešiau nieko ir neturėjau ko pranešti kardinolui, įkalbėjau Vitorą palydėti mane tik iki Roko dirbtuvės prie Campo dei fiori turgaus. Čia kapitonas mane paliko, išgavęs pažadą, kad į rūmus grįšiu tik lydima sargybinio, kurį jis man atsiųs.

Jums gali kilti klausimas, kodėl čionai atėjau. Atvirai kalbant, nežinojau, į ką dar galėčiau kreiptis. Vykdydama jau pačią pirmąją Bordžijos užduotį visokeriopai susimoviau: nesužinojau nieko apie tai, kuo prieš mirtį užsiėmė mano tėvas, juolab apie jo užrašus. Sofija Montefiorė tvirtino negalinti man padėti. Ir tada man dingtelėjo: ką nors apie tai žinoti galėtų vienintelis iš man pažįstamų žmonių – Rokas.

Jis triūsė prie krosnies kieme už namo ir mane pastebėjo ne iškart, todėl turėjau progą stebėti, kaip lengvai jis darbuojasi stiklapūčio vamzdžiu, tarsi laikytų plunksnelę, kaip išsišauna galingo kaklo raumenys, pučiant orą į išlydyto stiklo gniutulą, kol šis virsta žvilgančiu, tamsiai raudonais ir žydrais dryžiais išmargintu burbulu.

Pasak Plinijaus Vyresniojo, stiklą gaminti pirmieji išmoko finikiečiai, nors esama tvirtinimų, kad tai įvyko daug anksčiau. Maurai, užkariavę Andalūziją, ištobulino techniką ir gamino skaidrų kaip krištolas stiklą, tačiau būtent venecijiečiams teko garbė sukurti kvapą gniaužiančio grožio dirbinius, kurie net vadinti angelo kvėptelėjimu. Rokas buvo tikras savo amato meistras ir, savaime suprantama, kaip tik dėl šitos, o ne kokios kitos priežasties žiūrėjau į jį it užburta, nepajėgdama atplėšti akių. Nenorėdama jam trukdyti, sustojau kiek atokiau ir luktelėjau, kol jis nukirpo baigtą taurę ir pastatė ant lentynos atvėsti. Tik tada priėjau prie jo, pasidabinusi šypsena.

Mane išvydęs Rokas nespėjo užsidėti įprastinės kaukės ir vieną akimirką jo veide regėjau… Suprantama ką – nuostabą, nes vargu ar tikėjosi taip greitai vėl mane pamatyti. Tačiau pastebėjau ne tik tai. Galbūt pasitenkinimą, po akimirkos skubiai paslėptą? O gal čia buvo tik mirguliuojantys saulės spinduliai, prasimušę pro platanų, kuriais buvo apsodintas kiemas, lapus? Nežinia, bet mano skruostai kažin kodėl staiga iškaito, ir nejučia nudelbiau akis.

– Man reikia tavo patarimo, – be užuolankų kreipiausi į Roką. Labai apsidžiaugiau, kai jis linktelėjo ir tuojau pat padėjo savo įrankius.

Kaip ir praėjusį kartą, mudu vėl įsitaisėme prie stalo šalia galinių durų, toliau nuo gatvės triukšmo. Nandas žaidė lauke su draugais, todėl buvome vienudu. Aš glaustai nupasakojau vakarykštės dienos įvykius, tik apie užpuolimą nutylėjau. Bet pamačiau, kaip jis suraukė antakius – pastebėjo mėlynę man ant kaktos, kurią, nusibraukdama nuo veido plaukus, užsimiršusi netyčia atidengiau.

– Viskas gerai? – paklausė jis.

– Taip, kuo puikiausiai, – patikinau ir, nors varstoma jo žvilgsnių jaučiausi ne itin smagiai, skubiai ėmiau dėstyti savo apsilankymo priežastį.

– Gal žinai, kokiais darbais prieš pat mirtį buvo užsiėmęs mano tėvas?

– Ne, nežinau, – papurtė galvą Rokas. – Kodėl klausi?

– Iškilo tam tikrų neaiškumų, – atsakiau aptakiai. – Mėginu susigaudyti.

– To reikia Bordžijai?

– Na, suprantama. Kieno kito paliepta visur lakstyčiau ir klausinėčiau?

Mano žodžiai nuskambėjo aštriau, nei būčiau norėjusi, bet Rokas tai, regis, praleido pro ausis. Atsilošęs jis kurį laiką įdėmiai žvelgė į mane, o galiausiai tarė:

– Prieš porą mėnesių tavo tėvo užsakymu pagaminau indą. Bet jis buvo lygiai toks pat, kokį užvakar užsakei tu, ir galėjo būti panaudotas bet kur.

– O jis neužsiminė, kam prireikė?

Stiklius minutėlę dvejojo.

– Džovanis niekada per daug neatviraudavo, o apie savo darbą dažniausiai pasakodavo tik nereikšmingus dalykus.

– Niekada nesileisdavo į smulkmenas? Nieko su niekuo neaptarinėdavo? Jokiame bendraminčių rate?

Jei širdies gilumoje ir vyliausi, kad Rokas atsilieps į mano miglotą užuominą apie Lux draugiją, tai gavau nusivilti, nes jis tik gūžtelėjo pečiais.

– Frančeska, padėčiau tau, kuo tik galiu, bet tikrai nenumanau, kokiais darbais buvo užsiėmęs tavo tėvas. Galbūt Džovanis turėjo tam tikrų priežasčių niekam nė žodžiu neprasitarti, jei to nežino netgi pats Bordžija.

– Nesu tokia tikra, kad Jo Eminencija nežino, – prisipažinau, nes, ir čia nieko nepešusi, jau neturėjau ko prarasti. – Sunku pasakyti. Manau, jį labiausiai domina, ar mano tėvas nepaliko kokių nors darbinių užrašų. – Tada keliais sakiniais papasakojau apie man pavestą misiją ir paklausiau: – Ar kada esi lankęsis gete?