Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Buongiorno 22, dona Frančeska, – nusišypsojęs pasilabino jis. – Tikiuosi, šįryt jūsų savijauta jau geresnė?

– Taip, žinoma. Jei ne paslaptis, ką čia veikiate, kapitone?

– Juk gavote užduotį, kurią reikia atlikti už rūmų sienų, tiesa?

Akivaizdu, kapitonas jau žino ir apie užduotį, ir apie kardinolo draudimą man – nuo šiol be palydos nekelti į miestą kojos, bet kad pats asmeniškai imsis mane lydėti, tikrai nesitikėjau.

– Maniau, paskirsite man į palydovus kokį nors savo sargybinį, – tariau, kai abu jau žingsniavome koridoriumi link laiptų.

Iš tiesų slapčia tikėjausi įpiršti jam mintį patikėti šią pareigą kokiam nors jaunam ir nepatyrusiam palydovui, kuris nelabai žinotų, kaip elgtis su nemenką padėtį rūmuose užimančia moterimi, ir todėl lengvai leistųsi valdomas.

Vitoras, atrodo, tiesiog skaitė mano mintis, nes šiaip jau suraukta jo kakta išsilygino ir veidą nutvieskė šypsena.

– Žydų kvartale lankiausi senokai, todėl noriu pažiūrėti, kas ten dedasi.

Ką jis turi omenyje, aiškinti nereikėjo. Per tuos tris mėnesius, kai Jų Katalikiškiausiosios Didenybės – Ispanijos karalius Ferdinandas ir karalienė Izabelė – išleido ediktą, skelbiantį, kad žydai, visi iki vieno, privalo palikti jų karalystę, dešimtys tūkstančių nevilties apimtų pabėgėlių plūstelėjo į Europą, įskaitant ir Romą. Čia, kaip ir kituose miestuose, jiems teko grūstis jau ir taip perpildytuose getuose, ir tų žydų vis daugėjo. Gyvenimo sąlygos gete, įsikūrusiame potvynių užliejamoje Tibro pakrantėje, niekada nebuvo geros, bet kalbėta, kad dabar jos dar suprastėjo ir tapo tiesiog apgailėtinos.

– Gal žinote, kas įsikūręs kardinolo duotu adresu? – pasidomėjau, kai išėjome į gatvę.

Po naktį pliaupusio lietaus, kuris nuo grindinio akmenų nuplovė purvą ir dulkes, oras buvo daug gaivesnis, dvelkė citrinmedžiais ir žaliuojančių alyvų giraičių kvapais, lengvo vėjelio atneštais iš užmiesčio.

– Ne, nežinau, – ilgai negalvodamas nuoširdžiai atsiliepė Vitoras. – Bet kad ir kas ten būtų, jūs, esu tikras, puikiai susitvarkysite.

Taip atvirai išreikštas jo pasitikėjimas man buvo netikėtas. Ilgokai gyvenau rūmuose, bet kapitoną pažinojau tik iš matymo, nors jis ir bičiuliavosi su tėvu – abu nuolat žaisdavo šachmatais.

– Ačiū, – droviai padėkojau. – Pasistengsiu.

Po Vitoro sparnu kelionė iki Šventojo Angelo kvartalo, kur buvo įsikūręs getas, praėjo be nuotykių, bet vis tiek niekaip negalėjau atsikratyti baimės – einant pro posūkį į kiekvieną tamsią alėją ir skersgatvį, atmintyje kaip gyva iškildavo akimirka, kai priešais išdygo ta trijulė. Priartėjus prie mūsų kelionės tikslo, mano delnai buvo sudrėkę nuo prakaito, sunkiai alsavau.

– Gal jums reikėtų atsipūsti? – švelniai paėmęs mane už rankos paklausė Vitoras.

– Ne, viskas gerai, – patikinau jį. Pažvelgiau į priešaky kylančias sienas ir stogus, kyšančius virš jų: nors skaisčiai švietė saulė, atrodė, kad viršum geto tvyro niūrus nevilties šešėlis. Tai buvo tokia vieta, kur nesinorėjo per ilgai užsibūti. – Norėčiau kuo greičiau užbaigti visus reikalus, – pridūriau.

– Suprantama, – linktelėjo kapitonas.

Tuo metu getas dar nebuvo apjuostas siena, nors daugelis į jį vedančių gatvių buvo užverstos krūvomis akmenų ir mūro duženų. Po edikto dėl žydų ištrėmimo iš Ispanijos pasigirsdavo vis daugiau kalbų, kad reikėtų aptverti getą mūro siena, bet kol kas kalbos taip ir liko kalbomis.

Vis dėlto patekti į getą ir išeiti iš jo nebuvo taip paprasta. Vežimai buvo praleidžiami tik viename patikrinimo poste; pagal tai, kiek pinigėlių būdavo įspraudžiama į delną, čia budintys sargybiniai nuspręsdavo, kam galima pravažiuoti, o kam – nevalia.

Pėsčiuosius praleisdavo šiek tiek lengviau, bet irgi ne itin noriai. Už tai, kad buvome be kliūčių įleisti į getą, reikia padėkoti oriai Vitoro laikysenai ir Bordžijos valdžios ženklui, kurį jis nieko nelaukdamas atkišo. Bet netrukus įsitikinome, kad tai vargiai galėjai pavadinti didele malone: tik įkėlus koją į getą, manęs vos nesupykino – nosį rietė čia tvyrantis dvokas dėl daugybės žmonių, sugrūstų į tokią ankštą vietą. Visur riogsojo krūvos pūvančių šiukšlių ir atmatų, aplipusių debesimis iš paupio atviliotų musių. Su kiekvienu Tibro potvyniu dumblinas vanduo užliedavo sukežusių krautuvių ir būstų apatinius aukštus, o nusekęs palikdavo dumblo ir atliekų sluoksnį. Tarp namų, kurie, atrodė, tyčia sugrūsti taip arti vienas kito, kad užstotų saulę, oras suvis nejudėjo, nedvelkė nė menkiausias vėjelis.

Tačiau visa tai nublanko prieš žmonių masę, nenutrūkstama srove plūstančią pro kiekvienas duris ir užtvindžiusią gatves: perkarusius vaikus apsiblaususiomis akimis, sulinkusius, ne pagal metus suvargusius vyrus ir moteris, ir tik vieną kitą senutę ar senuką, kurie, nepaisydami karščio, sėdėjo ant kelių susidėję rankas, linguodami pirmyn atgal, tarsi jie, iškamuoti gyvenimo, šitaip mėgintų užsimiršti.

– Dieve mano, – sušnibždėjau ir įsitvėriau Vitoro rankos.

Jis linktelėjo, o veidas atrodė niaurus.

– Kunigai skelbia, esą ištrėmimas iš Ispanijos tėra dar viena Dievo bausmė žydams už tai, kad nukryžiavo Kristų.

Buvau tai girdėjusi, bet, prisipažinsiu, nelabai supratau. Kunigai, laikantys mišias kardinolo rūmuose, retai užsimindavo apie tokius dalykus: jie savo pamoksluose labiau mėgdavo aukštinti bažnytinės vyresnybės išmintį, pabrėždami būtinybę jai paklusti, ir tik kartais, lyg tarp kitko, užsimindavo, kad dėl visų pasaulio blogybių kalti žydai, nukryžiavę žmonijos atpirkėją Jėzų Kristų.

Kartą paklausiau tėvo, kodėl žydai taip pasielgė, bet jis tik liūdnai šyptelėjo ir priminė man, kad po kryžiumi stovėjo ne žydai, o romėnų kareiviai.

Tokiu atveju gal Dievo bausmė iš tikrųjų krito ant Romos, Motinos Bažnyčios Romos su it amaras ją aplipusiais kardinolais ir jų rūmais? Ir su tokiais kaip Rodrigas Bordžija, siekiančiais ją valdyti?

Skubiai nuvijau tas mintis šalin: jei nori išlaikyti galvą ant pečių, verčiau apie tai nesamprotauti. Bet, matyt, vis tiek buvau giliai paskendusi mintyse, nes nė nepajutau rankos, pro suknelės užvarstymą šone nejučia įsliuogusios į kapšelį ant juostos, kuriame nešiojausi monetas, raktus ir keletą kitų svarbių daiktų. Jei kaip tik tuo metu nebūčiau užkliuvusi už išsikišusio grindinio akmens ir kluptelėjusi, kišenvagis veikiausiai būtų nepastebimai apšvarinęs mane ir pasprukęs.

Bet aš pajutau jo ranką sau ant šlaunies ir nevalingai riktelėjau:

– Vagis!

Ilgapirštis dar mėgino dėti į kojas ir įsimaišyti į minią, bet Vitoras, kad ir vyresnio amžiaus, buvo greitesnis – jo ranka akimirksniu švystelėjo ore ir sučiupo vagišių už purvinos pakarpos.

– Kur taip skubi?!

Kapitonas atplėšė nuo žemės laibą būtybę apiplyšusiomis drapanomis ir jos kojos sukadaravo ore vos ne per pusmetrį nuo grindinio, tada gerai papurtė it kokį pelų maišą.

– Kaip tau ne gėda?

Keista, tačiau berniukas – pažiūrėti kokių šešerių ar septynerių, bet iš tikrųjų turbūt pora metų vyresnis, – nė nesiruošė maldauti pasigailėjimo, tik spardėsi it pašėlęs, taikydamasis įspirti bet kam, ką tik galėjo pasiekti, tuo pat metu iš visos gerklės klykdamas:

– Bastardo! 23 Paleisk mane! Sakau tau – paleisk!

Vitoras jau užsimojo kaire, ketindamas rėžti vaikiščiui per ausį, bet aš sulaikiau jį, sugriebusi už rankos.

– Verčiau nereikia, – šnipštelėjau, galva pamodama į aplink mus susirinkusius žmones.