Sara Poole - Nuodytojo duktė

Prisėdau ant paties krėslo kraštelio ir, laikydama nugarą tiesią it lenta, pasiteiravau:

– Kuo galėčiau būti jums naudinga, sinjore?

– Pradėkime nuo to, kaip, tavo galva, klostosi reikalai po mano brangiosios pusseserės stogu.

Bent jau šito klausimo aš tikrai tikėjausi ir buvau pasiruošusi į jį atsakyti.

– Madona Adriana maloniai sutiko mane priimti. Paprašiau, kad man būtų pranešta apie bet kokius nusistovėjusios tvarkos pasikeitimus, naujus tarnus ir panašiai, ir ji tam neprieštaravo. Taip pat užtikrinau ją, kad nėra jokios ypatingos dingsties nerimauti. – Šitoje vietoje nutilau ir, įdėmiai pažvelgusi į kardinolą, pridūriau: – Tikiuosi, kad taip sakydama neklydau, sinjore?

Antroji audiencija per dvi dienas – didelė garbė, tačiau šitai bylojo ir tą, kad Bordžijos galvoje sukasi mintys apie reikalus, liečiančius jo nuodytoją.

– Jokios ypatingos grėsmės nematau, – atsiliepė jis. – Bet…

Na štai, pagaliau sužinosiu priežastį, dėl kurios jis išsikvietė mane arba, tiksliau tariant, apskritai paliko gyvą; juk kardinolui gali praversti mano sugebėjimai.

– Bet, – vėl prabilo jis, – laikai dabar neramūs. Šventojo Tėvo sveikata silpsta…

– Kaip tik šįryt girdėjau, kad jis taisosi.

Bordžija susiraukė, tik nežinia, dėl ko – ar kad drįsau jį pertraukti, ar dėl mano žodžių.

– Senių plepalai, ir tiek. Džovaniui jau penkiasdešimt devyneri, ir jis niekada nebuvo pernelyg stiprios sveikatos.

Vis dėlto susilaikiau nepriminusi, kad pats kardinolas tik dviem metais jaunesnis už mirties patale, anot gandų, gulintį popiežių. Tų dviejų vyrų negalėjai lyginti nė iš tolo: Bordžija buvo stiprus kaip jautis ir trykšte tryško sveikata, o Džovanis Batista Čibas, taip jis buvo vadinamas prieš atsisėsdamas į Šventojo Petro sostą, atrodė palūžęs nuo savo paties nuodėmių naštos. Jis, ne mažiau kaip tuzino vaikų tėvas, skelbėsi esąs kryžiuotis, išvaduosiantis Šventąją žemę, nors, prasiskolinęs Turkijos sultonui ir norėdamas papildyti tuštėjantį iždą, be paliovos prekiavo bažnytinėmis tarnybomis. Sklido kalbos, kad popiežius taip bijo mirties ir laukiančio Dievo teismo, kad nesibodi griebtis bet ko, net pačių niekingiausių veiksmų, kad tik atitolintų mirtį.

– Tokiais laikais, – toliau dėstė kardinolas, – privalome būti labai budrūs, atsarga gėdos nedaro. Ar galiu pasitikėti tavim, ar tuo pasirūpinsi?

– Be abejonės, sinjore, – rimtai atsakiau linktelėjusi. – Galite manimi pasitikėti visuose reikaluose.

Nors tokie žodžiai Bordžijos, regis, neįtikino, jis apsimetė patikėjęs manimi.

– Puiku, tada papasakok man apie darbą, į kurį prieš mirtį buvo pasinėręs tavo tėvas.

Savaime suprantama, atsakydama į jo klausimą turėjau labai gerai apgalvoti žodžius. Viena vertus, negalėjau sau leisti pasirodyti visiška neišmanėlė, antra vertus, jei norėjau pelnyti kardinolo pasitikėjimą, vargiai galėjau jam tvirtinti ką nors žinanti, kai iš tikrųjų buvo priešingai.

– Jis domėjosi pačiais įvairiausiais alchemijos dalykais, – atsakiau. – Gal galėtumėte nurodyti, kurį būtent turite galvoje?

Tačiau šis mano gudravimas neišdegė: kardinolas atsilošė krėsle ir, įsmeigęs į mane akis, tarė:

– Vadinasi, jis tau nieko nepasakojo. Bet juk dirbdavote kartu, tiesa?

– Aš… taip, padėdavau tėvui.

Bordžija metė į mane tokį žvilgsnį, kad akimirką man net kilo įtarimas, ar tik jis nežino apie mane kur kas daugiau, nei apsimeta. Ir jei aš stebėjau jį visus tuos dešimtį metų, praleistų jo rūmuose, tai gal ir jis, savo ruožtu, taip pat atkreipė dėmesį į nuodytojo dukrą, nepajėgiančią atsispirti tėvo amatui dėl jos širdies gelmėj tvyrančios juodos tamsos? Maniau esanti per menka žuvelė, kad patekčiau į jo akiratį, bet kas ten žino?

– Ar jis paliko kokių nors užrašų? – pasiteiravo Bordžija.

Sunkiai nurijusi seiles, atrėmiau skvarbų jo žvilgsnį.

– Paliko, bet paskutinis įrašas – poros mėnesių senumo. Apie tai, ką jis veikė pastaruoju metu, ten nėra nė žodžio.

– Tau tai neatrodo keista?

Iš karto sąžiningai atsakiau:

– Taip, keistoka. Mano tėvas buvo įsitikinęs, kad vien tyrinėjimų ir eksperimentų nepakanka, kad rezultatai išaiškėja tik pasitelkus kruopščiai vedamus užrašus ir plačiau apžvelgus visus darbus.

– Protingas požiūris. Taigi peršasi išvada, kad užrašus jis paliko, bet – ne tau.

Man tai atrodė abejotina. Tėvas – kaip ir aš – dėl savo darbo pobūdžio daug draugų, juolab patikimų, neturėjo. Jeigu net man neatskleidė, kuo užsiima, vargu ar patikėjo tai kokiam nors prašalaičiui.

– Būtina juos surasti, – pareiškė kardinolas ir vėl pažvelgė tiesiai man į akis. – Tikiuosi, netrukus jie bus saugūs ir tavo rankose.

– Savaime suprantama, sinjore, padarysiu viską, kas tik įmanoma. Bet nežinodama, kokiais tyrinėjimais tuos du mėnesius užsiėmė tėvas, negaliu prižadėti, kad išsiaiškinsiu, ar jis apskritai vedė kokius nors užrašus, juo labiau, kieno rankose jie dabar galėtų būti.

Tikėjausi, kad pats kardinolas pasakys man, kur tie užrašai – jeigu jam tai yra žinoma. Bet jis tik pastūmė man per stalą sulankstytą popieriaus lapą. Išlanksčiusi jį perskaičiau pavardę S. Montefiorė , o po ja – adresą Quarto Ebreo 21. Mane tai nustebino. Negi Bordžija turi ten kokių nors reikalų? Maniau, jis, kaip ir visi kiti Motinos Bažnyčios kardinolai, tikrai nesibičiuliauja su žydais.

– Nueik šituo adresu, – paliepė jis. – Bet neužmiršk, kad eini ne kaip savo tėvo duktė, o kaip mano pavaldinė. Aišku?

Man tikrai nebuvo aišku, ką jis nori tuo pasakyti, bet patikinau jį taip ir padarysianti.

Pakilau ir jau buvau beeinanti paskui sekretorių iš kabineto, bet mane pasivijo dar vienas, paskutinis, Bordžijos nurodymas.

– Frančeska, – kreipėsi jis vardu, tuo mane labai išgąsdindamas.

Aš taip skubiai grįžtelėjau, kad kiekvieną, net menkiausią mano sumuštos ir mėlynėmis nusėtos nugaros raumenėlį rakinte surakino skausmas. Sukandusi dantis atsiliepiau:

– Taip, sinjore?

– Nuo šiol nevaikščiok į miestą be palydos.

Kuri nuo šiol seks kiekvieną mano žingsnį ir praneš kardinolui, kur ėjau, su kuo buvau susitikusi ir ką dariau. Vien nuo tos minties manyje kilo maištas. Nors… Prieš akis vis dar kaip gyvi stovėjo prisiminimai apie užpuolikus, todėl širdies gilumoje buvau pasiruošusi atsisakyti dalies savo laisvės. Šiaip ar taip, kito pasirinkimo ir neturėjau – tokia buvo kardinolo valia.

– Kaip liepsite, sinjore, – atsakiau ir pasišalinau.

20 Labas vakaras ( it .).

21 Žydų kvartalas ( it .).

5 skyrius

Kadangi vartai į žydų kvartalą nuo saulėlydžio iki saulėtekio būdavo uždaryti, kad galėčiau įvykdyti kardinolo užduotį, teko laukti ryto. Bet netgi tada turėjau dar valandą pamirkti karštoje vonioje, kad atsileistų raumenys ir galėčiau judėti laisviau.

Šonkaulius vis dar varstė aštrus skausmas, nors šiaip jau diegliai visame kūne kiek apmalšo. Sumušimas kaktoje – laimė, vienintelis ant veido, – pamėlynavo, bet paslėpiau jį po plaukų sruoga, truputį apgailestaudama, kad šįsyk neišeis susipinti kasų.

Žengiau iš kambario, ant pirštų vyniodama plaukų sruogas – mėginau apsiprasti su palaidais plaukais. Koridoriuje vos nesusidūriau kaktomuša su Vitoru Romanu.

– Kapitone, kokia staigmena.

Dar didesnė staigmena buvo ta, kad jis vilkėjo ne įprastą uniformą, o nekrentančiais į akį šosais ir dupletu – prigludusia prie kūno, liemenį aptempiančia palaidine. Taip vilkėdavo kuklesni pirkliai ir prekeiviai.