Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Retai, bet pasitaiko nueiti. Turiu ten klientų, bent jau turėjau, kol dar nebuvo užvirusi visa ta košė.

– Turi omenyje pabėgėlius?

Rokas linktelėjo.

– Girdėjau, ten dabar visiška sumaištis.

– Ir visa veikiausiai eis tik blogyn: nepraėjus nė mėnesiui, bet kurio Ispanijoje pasilikusio žydo lauks mirties bausmė.

– Tie ispanai visai išėjo iš proto.

– Gal ir taip, bet ir čia žydų niekas nelaukia išskėstomis rankomis. Padėtis gete – siaubinga.

Mano balsas turbūt išdavė širdperšą, kurią paliko apsilankymas gete, nes Rokas pakilo, nuėjo prie spintelės, pripylė mums abiem vyno ir, grįžęs prie stalo, pastatė taurę priešais mane.

– Verčiau pirma išgerk.

Su nebyliu dėkingumu paklusau jam. Tuščiu skrandžiu vynas kaipmat mušė į galvą ir bent šiek tiek atitolau nuo šiurpios realybės, kurios liudininke šįryt teko būti.

– Ar žinojai, kad mano tėvas tenai lankydavosi?

– Gete?

– Pas vieną vaistininkę, jo pažįstamą.

– Iš kur žinai?

Papasakojau jam apie Sofiją Monefiorę. Man nutilus, Rokas nepatikliai papurtė galvą.

– Ji tvirtina paskutinįsyk Džovanį mačiusi žiemą, bet, kardinolo įsitikinimu, jis lankėsi tenai visai neseniai?

Patvirtindama jo žodžius linktelėjau.

– Sakyčiau, taip. Nes Bordžija, pageidavęs turėti naujausius tėvo užrašus, nusiuntė mane kaip tik pas ją.

– Kaip manai, ji sako tiesą?

Tai ir buvo esminis klausimas. Netikėtas mano vizitas Sofijos Montefiorės visiškai nenustebino, tarsi ji būtų laukusi manęs pasirodant.

– Ne, nemanau, – atsakiau susimąsčiusi.

Sunkiai atsidusęs Rokas atsilošė kėdėje. Sukiodamas taurės kojelę tarp pirštų – stambių, nuo ilgo darbo su ugnimi ir stiklu nusėtų nudegimų randais, – jis pažvelgė man į akis ir tarė:

– Dabar žydams sunkūs laikai, ir kol neįtikinsi jos, kad tavimi galima pasitikėti, ji nieko tau nepasakys.

Baigusi gerti vyną, pastūmiau taurę prie Roko ir stebėjau, kaip jis vėl ją pripildo.

– Jeigu taip… – ištariau, bet tuoj nutilau, nes prieš akis staiga vėl ėmė plaukti šiandien gete matyti vaizdai: kančia, siaubas, juoda neviltis. Regis, vienintelis tų žmonių išsigelbėjimas buvo tik mirtis. – Jeigu taip, – prabilau vėl, – teks apsilankyti tenai dar kartą.

22 Laba diena ( it .).

23 Šunsnuki ( it .).

24 Gerai ( it .).

25 Atsivertėlis ( it .).

26 Prašau ( it .).

6 skyrius

Tvirtai pasiryžusi išsiaiškinti, ką žino Sofija Montefiorė, kitą dieną vėl nuėjau į getą. Mane lydėjo Vitoras – ne tik dėl saugumo, bet ir kad padėtų nešti vaistus, kurių pasiėmiau. Norėčiau pasakyti jums, kad tai – labdara, o vadovavausi dorovės nuostata, jog su kitais dera elgtis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi, bet iš tikrųjų maniau tokiu būdu nupirksianti vaistininkės palankumą.

Gal „nupirkti“ čia per šiurkštus žodis, labiau tinkamas būtų – pamaloninti ją, paakinti papasakoti man tai, ką norėjau išgirsti, tokiu būdu apsaugant mus abi nuo didelių nemalonumų. Tačiau kad nusigaučiau iki tikslo, pirma turėjau pereiti tą geto ašarų pakalnę ir vėl susirasti Via di Miseria 27, kurioje buvo įsikūrusi vaistinė.

Vos įžengę pro geto vartus, ėmėme dairytis Bendžamino, bet jo nebuvo nė padujų. Buvau jau bepradedanti būgštauti, kad kišenes jis krausto kur nors mieste, rizikuodamas būti nutvertas ir nubaustas žiauria bausme, bet, mums nespėjus nueiti nė šimto žingsnių, jis, valiūkiškai šypsodamasis, staiga stryktelėjo iš už šiukšlių krūvos.

– Visi čia tik apie jus ir šneka, – nieko nelaukdamas išpyškino jis.

Vitoras kažką sumurmėjo sau po nosimi, o aš pasiteiravau:

– Ir ką jie kalba?

Kai jaučiuosi sėdinti it ant adatų, visada esu nieko prieš paplepėti – tai mane ramina.

Bendžaminas giliai įkvėpė, net liesutė jo krūtinė išsipūtė, ir berte išbėrė:

– Vieni, sinjorina, laiko jus ragana. Antri sako, kad kol kas dar sunku apie tai spręsti. Treti tvirtina, kad esate kardinolo atsiųsta šnipė. Dėl to visi sutinka, tik nesutaria, kodėl tokiam kilmingam asmeniui prisireikė mus šnipinėti. O dėl jūsų, sinjore, – jis parodė pirštu į Vitorą, – vieni mano, kad esate kariškis, kiti – kad sinjorinos širdies draugas.

Pastarieji žodžiai sulaukė kapitono dėmesio, bet jis vėl, nė nepasukdamas galvos, tik kažką sumurmėjo sau po nosimi. Galiausiai pasiekėme vaistinę, prie kurios, kaip man pasirodė, buvo nutįsusi dar ilgesnė eilė nei vakar. Ant šaligatvio gulėjo keli antklodėmis užkloti lavonai, laukdami, kol bus iš čia išgabenti. Mieste mirusieji amžinojo poilsio atgula į žemę šventoriuose ir, išskyrus epidemijų laikus, net ir elgetos laidojami kaip pridera. Tačiau žydų lavonai… Nė nenumaniau, kur juos deda.

– Tik ilgai negaiškim, – perspėjo mane Vitoras, kai Bendžaminas atidarė duris ir mes visi trys suėjome į vidų.

Šįkart aš nesivarginau ir neprisidengiau veido. Nors daugelis mano, kad ligų priežastis – užterštas oras, aš nesu tuo tikra. Vaistinėje tvyrojo toks dvokas, kad mielai būčiau prisikišusi prie nosies pomanderį28, bet, siekdama pelnyti Sofijos Montefiorės pasitikėjimą, tos minties atsisakiau.

Tačiau kol kas ji negalėjo skirti mums dėmesio. Kambario, perpildyto sergančių ir mirštančių ligonių, kampe gimdydama kankinosi jauna moteris. Ji gulėjo ant plono šiaudais kimšto čiužinio, veidas buvo išblyškęs ir papilkėjęs it mirštančio žmogaus, ir atrodė, kad ji nieko nemato ir nejaučia. Sofija Montefiorė klūpojo tarp pražergtų jos kojų. Šalia, spausdamas moters ranką, raudojo jaunas vyras.

– Stumk, stumk, – ragino Sofija. – Dar, dėl vaiko meilės, stumk!

Tačiau vargu ar ta jauna moteris girdėjo žodžius, garsiai nuaidėjusius mano ausyse. Ant čiužinio po ja besiplečiantis kraujo klanas bylojo, kad ji tuoj paliks šitą ašarų pakalnę su visais jos rūpesčiais ir vargais.

Aš kniostelėjau atatupsta į duris, kojos susipynė ir užvirtau ant Vitoro. Šis skubiai pastatė ant žemės vaistinėlę ir spėjo mane sugriebti, kad nepargriūčiau.

– Dona, ar jums viskas gerai?

Dėl Dievo meilės, aš juk esu kardinolo Rodrigo Bordžijos, prieš kurį dreba visas krikščioniškasis pasaulis, nuodytoja, vos prieš kelias dienas nužudžiusi žmogų, kad šios pareigos atitektų man, neišsigandusi užpuolikų ir prisiekusi atkeršyti už savo tėvą, taigi tikrai ne skystablauzdė. Tačiau dabar mane apėmė siaubas. Gyvendama tik su tėvu – be mamos, be tetų, seserų, pusseserių, – nebuvau nei pašvęsta į gimdymo paslaptį, kaip dera kiekvienai merginai, nei pripratinta prie minties, kad gimdymas yra natūralus dalykas. Nutiko priešingai – kančios, kuriose mirė mama, man atrodė nesuprantamos ir pasibjaurėtinos.

Nieko neatsakiusi Vitorui, iš paskutiniųjų suėmiau save į rankas, kad bent jau galėčiau pati išsilaikyti ant kojų. Jaunas vyras, palinkęs prie žmonos, kūkčiojo. Sofija patylomis kažką pasakė – gerai neišgirdau, bet, regis, ji susikeikė. Vyras neatsiliepė, ir tada ji iš už nugaros ištraukė peilį, turbūt iš anksto pasiruoštą ir slėptą…

Jauna moteris ėmė klykti, ir nuo jos nesiliaujančio klykimo, aidu atsimušančio nuo nedidelio kambario sienų, vibravo oras. Tas klyksmas buvo kupinas tokio skausmo, kad, pastatę ausis, turbūt sukluso netgi pragaro velniai. Su klyksmu iškvėpusi paskutinius gyvybės syvus, ji – plačiai atmerktomis nieko nematančiomis akimis – suglebo jaunam vyrui ant rankų.

Tada nuaidėjo kitas, daug silpnesnis riksmas – tai ėmė verkšlenti nauja, iš mirties gimusi, gyvybė. Išvydau kūdikį, išsitepliojusį motinos krauju, Sofijos numestą kruviną peilį, jos veidą – ir staiga aptemo akyse.