Sara Poole - Nuodytojo duktė

Man paranku ir tai, kad kiekvienas pirklys, tiekiantis prekes didikų rūmams, puikiai supranta, koks baisus atpildas lauktų jo ir visos šeimos, jei ant jo kristų bent menkiausias šešėlis įtarimo, jog yra kaip nors susijęs su sąmokslu nunuodyti. Bet kokiu atveju, joks sąžiningai savo pareigas atliekantis nuodytojas ar nuodytoja niekada neleis, kad jo prižiūrimiems rūmams gatavi produktai būtų perkami dideliais kiekiais, todėl dešros, kumpiai, rūkytos žuvys ir visa kita privalo būti ruošiama tik man prižiūrint. Tokiais atvejais atsargumas gėdos tikrai nedaro. Kaip ir dėl audinių. Nuodų, veikiančių ne per skrandį, o per odą, griebiamasi retai, bet jie gali būti labai veiksmingi. Kaip tik taip aš ir nunuodijau ispaną, tačiau į smulkmenas verčiau nesileisiu.

Sakyčiau, paprasčiausias būdas veiksmingai panaudoti nuodus – tai su aštriais prieskoniais įmaišyti jų į patiekalus, pavyzdžiui, į troškinį ar kokį kitą sotų patiekalą. Tie, kas gali sau leisti sočiai pietauti, tokius valgius labiausiai ir mėgsta, tad jų gaminimą būtina akylai prižiūrėti.

Tradiciškai bet kokio valgio ir gėrimo pirma duodama paragauti specialiai tam tikslui laikomiems gyvūnams. Ši procedūra man – pati nemaloniausia, todėl labai apsidžiaugiau, kai ji praėjo sklandžiai.

Patikrintos maisto atsargos užantspauduojamos ir taip laikomos, iki jų prireiks. Tuo pasirūpinau aš pati, pasitelkusi mažus gabaliukus vaško ir tėvo tam reikalui laikytą insigniją. Kai vaškinis antspaudas sulaužomas, už maisto saugumą jau atsako vyriausiasis virėjas, o už virtuvės ribų – mažordomas. Ir vargas jiems, jei kas negera atsitiktų kuriam nors iš Bordžijos šeimynykščių.

Atlikusi savo pareigas palūkuriavau iki deramos valandos ir pasiprašiau priimama madonos Adrianos – norėjau pareikšti pagarbą jai ir kitoms il harem gyventojoms. Bet jos aukštenybė, atrodo, buvo išvykusi į provinciją aplankyti draugės, o Džulija La Bella, visada mėgdavusi ilgiau pamiegoti, dar buvo neatsikėlusi, todėl sode prie pusryčių stalo sėdėjo tik Lukrecija. Išvydusi mane, ji pamojo kviesdama prisidėti.

– Eikš, Frančeska, sėskis. Labai malonu tave matyti. Nealkana?

Įsitaisiau šalia jos, lodžijos pavėsyje, priešais fontaną. Nors dar nebuvo įdienoję, oras jau buvo įšilęs. Lukrecija vilkėjo lengva dailia austa linine suknele, jai prie kojų iškišę liežuvius lekuodami gulėjo maltiečių šuniukai.

– Kas atsitiko tavo veidui? – kai atsisėdau, pasidomėjo ji ir, turbūt kad neužsigaučiau dėl klausimo, mostelėjo į dubenį su braškėm.

Neskubėdama atsakyti, išsirinkau vieną uogą ir atsikandau. Sumuštos kaktos, jei tik neliečiau, jau neskaudėjo, bet mėlynė tebebuvo matyti iš po plaukų.

Šypsodamasi pakartojau tą patį melą, kaip ir jos tėvui:

– Parkritau. – Ir, kaip visada būna meluojant, kad nepasirodytų per mažai, nesusilaikiau nepridūrusi: – Iš tikrųjų žioplai užkliuvau bėgdama. Tik niekam nesakyk.

Pastaruoju sakiniu tikėjausi užbėgti už akių tolesniems klausinėjimams.

Lukrecija suraukė dailiai išlenktus antakius. Žmonės kliedėjo dėl Džulijos grožio – ir tai suprantama, – bet Lukrecija taip pat buvo žavinga. Šitos laibos mergaitės figūra per pastaruosius kelis mėnesius jau pradėjo moteriškėti. Jos veidas buvo švelnių bruožų ir labai moteriškas, bet gražiausia puošmena – linų spalvos garbanoti plaukai, darantys ją panašią į angelą, apsuptą šviesos aureolės. Vėliau, kai Lukreciją kaltins baisiais nusikaltimais, žmonėms tai visada kris į akis.

– Neskauda? – pasiteiravo ji. Toks jos atkaklumas ateity padės jai atsilaikyti prieš užgriuvusias negandas, kai kitas jos vietoj turbūt būtų greitai palūžęs.

– Ne, nė trupučio, – patikinau ją.

– Tai gerai, – atsiliepė ji ir valiūkiškai šyptelėjusi pridūrė: – Žinau vieną paslaptį, kurią tau tikrai bus įdomu išgirsti.

Numaniau, kad Bordžijos dukteriai žinoma kur kas daugiau paslapčių nei kitoms jos amžiaus mergaitėms, ir, tiesą sakant, tikėjausi išgirsti ką nors įdomaus. Vis dėlto mane šiek tiek nustebino, kad Lukrecija pati pageidauja pasidalyti su manim paslaptimi, tarsi siūlytų paskanauti saldainio su marcipanais.

– Na, sakyk, – paraginau.

– Čezarė nori atvykti į Romą, nors tėvas liepė jam pasilikti Pizoje. Jis sako universitete nuobodžiaująs ir vis baiminasi pražiopsosiąs čionai ką nors įdomaus, tad, galimas daiktas, vis tiek atvyks, nepaisydamas jokių draudimų.

Jeigu ji būtų kalbėjusi apie ką nors kitą, o ne apie vyresnįjį savo brolį, būčiau palaikiusi tai bravūra, ir tiek. Tačiau ūmus ir bebaimis Čezarė tikrai galėjo pasipriešinti tėvo valiai ir nebijojo jo įtūžio, mat Bordžija atlaidžiai žiūrėjo į sūnaus, turinčio tapti jo įpėdiniu Motinoje Bažnyčioje, išdaigas.

Kaip visada, vos pagalvojusi, kad Čezarė bus kunigas, nesusilaikiau nenusišypsojusi. Tai, savaime suprantama, neprasprūdo Lukrecijai pro akis.

– Ką – tau mano brolis kelia juoką? – puolė kamantinėti ji.

Čezarė… Kai ateis laikas, aš papasakosiu apie jį, nors gal ir ne viską. Bet – taip, tam tikromis aplinkybėmis su juo iš tikrųjų būdavo linksma.

– Apsaugok, Viešpatie, – išsigyniau. – Mąsčiau visai ne apie tai.

– Ne, ne, – nesidavė vedžiojama už nosies Lukrecija. – Neapsimetinėk. Tu žaviesi juo, kaip ir visos.

Žaviuosi? Taip, ko gero, tai tiesa, bet kartu ir vengiu jo.

– Aš papasakojau jam apie tavo tėvą, – toliau kalbėjo Lukrecija. – Čezarė parašė, kad labai dėl to apgailestauja, bet neabejoja, jog tu puikiai susidorosi su naujosiomis pareigomis.

Viešpatie, atleisk man, bet nuo šitų žodžių išraudau. Pastebėjusi tai Lukrecija sukrizeno, tačiau po akimirkos vėl surimtėjo.

– Frančeska, juk jis iš tikrųjų ne toks jau ir baisus, ar ne? Kad ir ką apie jį kalbėtų, Čezarė geros širdies.

Jei Lukrecija turėjo omenyje, kad jo širdis stipri ir dirba kaip laikrodis, be mažiausio užsikirtimo, tada ji, žinoma, teisi. O dėl kitų dalykų, tai…

– Iš visų tavo brolių jis tikrai pats geriausias.

– Aišku, bet girdėjau, kad jis labai geras ir meilės reikaluose. Tiesa?

Dabar jūs turbūt netekote žado ir mintimis jau peršokote į ateitį, kai apie Lukreciją ir Čezarę pasklis šlykštūs gandai. Bet leiskite man jus išsyk patikinti: jie bus laužti iš piršto.

– Iš kur man žinoti… – nutęsiau.

Mano neigimas nuskambėjo neįtikinamai net mano pačios ausims, juolab kad tai iš tikrųjų buvo netiesa. Spėju, jog per pirmąjį mūsų su Čezare susidūrimą, kai jis atšoko nuo manęs it nuplikytas priminus, kad esu nuodytojo duktė, aš jam pasirodžiau esanti dėmesio vertas grobis. Esu tikra, tai veikiau bylojo apie iššūkius mėgstančią jo natūrą nei apie aistrą man. Ir kad vieną vakarą, praėjus nedaug laiko po to, kai atsisakiau tekėti už Roko, ir dėl to vis dar buvo negera ant širdies, Čezarė, manyčiau, netyčia užklupo mane bibliotekoje. Čia jau kažkelintą kartą skaičiau Dantę, kurį nepaprastai mėgstu. Priežastį turbūt jau atspėjote – norėjau bent kiek prasklaidyti sieloje tvyrančią sumaištį. Kardinolas buvo išvykęs aplankyti La Bellos ir rūmuose buvo tyku.

Čezarė tuo metu turėjo būti Pizoje. Bordžija nusiuntė jį tenai siekti mokslo aukštumų, sykiu pavedė įvertinti, kas per paukštis yra universiteto bendramokslis, Medičių giminės įpėdinis. Kiek teko girdėti, žvitraus proto Čezarė, o dar turįs gerai – labai gerai – pakabintą liežuvį, sėkmingai susidorojo su abiem užduotimis.

Čezarė kelioms dienoms parlėkė į Romą – norėjo įkalbėti tėvą pakeisti planus dėl savo ateities. Nesijuokite, o jei negalite susilaikyti, tai bent jau juokitės negarsiai, bet savo vyriausiąjį sūnų Bordžija rengė Bažnyčiai. Čezarė dar neturėjo nė septynerių, o tėvas jau išrūpino, kad jis būtų paskirtas popiežiaus notaru. Nė nenumanau – Čezarė veikiausiai irgi, – kokios būna tokio garbingo tarnautojo pareigos. Netrukus po to Čezarei buvo užrašyta Valensijos vyskupija, ir jis tapo rektorium ir arkidiakonu. Dar po kelerių metų Čezarei buvo paskirta ir turtinga Pamplonos vyskupija kartu su visa iš jos priklausančia dešimtine. Tai, kad jis dar nebuvo įšventintas į kunigus, – tik menkniekis, į kurį buvo žiūrima pro pirštus.