Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Ji man pasakė, kad Jo Šventenybė ketina išleisti ediktą, raginantį ištremti iš krikščioniškojo pasaulio žydus, visus iki vieno, o nepaklususiems grės mirtis.

Numaniau, kad tai išgirdęs kardinolas nenustebs, ir nuojauta manęs neapgavo: Bordžija tik linktelėjo ir kamantinėjo toliau:

– Ką dar?

– Daugiau nieko, – atsakiau. Kad paaiškinčiau, apie ką tiek ilgai kalbėjomės su Sofija, pridūriau: – Na, ji vis šnekėjo apie tą patį.

– Ir nieko apie tai, kuo užsiėmė tavo tėvas? Apie jo pastarųjų mėnesių darbą?

– Apgailestauju, Jūsų Eminencija, bet akivaizdu, kad ji nieko apie tai nežino.

Savaime suprantama, tai buvo melas – Sofija žinojo, kokio nunuodijimo būdo ieškojo mano tėvas, ir, būdama nuovoki moteris, be vargo galėjo prieiti prie tos pačios išvados, kaip ir aš. Bet jei išduočiau tai kardinolui, Sofija jam regėtųsi kelianti pavojų – ją pasitelkęs, kas nors galėtų apkaltinti jį, kad įsipainiojo į sąmokslą prieš popiežių. Juk Sofija galėjo lengvai dingti kaip į vandenį.

Išgirdęs tokį mano atsakymą, Bordžija atrodė kaip žmogus… kaip nusivylęs žmogus, bet kartu, regis, pajuto šiokį tokį palengvėjimą, kad paslaptis vis dar slepiasi po devyniais užraktais.

Užbėgdama jam už akių, suskubau įkišti savo trigrašį.

– Jūsų Eminencija, aš vis suku galvą: iš kur mano tėvas galėjo sužinoti apie ediktą?

Ir iš tikrųjų – niekas iš popiežiaus aplinkos neaptarinėtų tokio reikalo su galingiausiu Inocento varžovu dėl karūnos.

Kardinolo garbei reikia pasakyti, kad jis buvo atviras – paaiškino iškart, neišsisukinėdamas:

– Jam pasakiau aš.

– Ar galėčiau paklausti jūsų, kodėl?

Bordžija atsilošė dideliame krėsle, ištiesė kojas ir, galima sakyti, maloniai (kardinolo asmenybei apibūdinti šis žodis tiko tik su išlyga) pažvelgė į mane.

– O tu kaip manai? – pasiteiravo.

Žinoma, Bordžija žaidė su manimi kaip katė su pele, bet ne tik – nors po jo stogu gyvenau jau dešimt metų, tam tikra prasme kardinolui vis dar buvau nepažįstama, bent jau naujajame savo, nuodytojos, vaidmenyje, todėl jis norėjo patikrinti, iš kokio molio esu drėbta.

– Veikiausiai jūs žinojote, kad mano tėvas palaiko ryšius su Sofija Montefiore, – ramiai atsakiau. (O aš – nė nenumaniau apie tai.) – Todėl nusprendėte, kad jis nebus abejingas žydų likimui ir perspės juos dėl popiežiaus ruošiamo edikto.

– O kam man juos perspėti?

Iš tiesų – kam? Bordžija tikrai neliepsnojo meile žydams. Koks jam skirtumas, gyvens jie ar mirs?

Atsakymas man toptelėjo iškart, ir aš net nusistebėjau, kaip nesusiprotėjau anksčiau, – juk tai akivaizdu. Būtina išgyvenimo, juolab gerovės, mūsų žemiškajame pasaulyje sąlyga yra valdžia. Jei netgi aš nesiskaitydama su priemonėmis stengiausi užsitikrinti kuo daugiau valdžios, kad galėčiau atkeršyti už tėvą, tai kaip toli dėl valdžios pasiruošęs nueiti toks žmogus kaip Bordžija?

– Žydai – ne elgetos, – atsakiau.

Padėtis gete buvo ne koks nors neišvengiamas skurdo, o veikiau griežtų žydų gyvenimo ir veiklos suvaržymų padarinys – jei jiems kas atrištų rankas, jie neabejotinai sugebėtų greitai prakusti.

Kad užliptų ant aukščiausio valdžios laiptelio, Bordžijai reikėjo pinigų – ir labai daug.

– Jūs pasisiūlėte paimti juos savo globon.

Sunku net įsivaizduoti, už kokią skambančiųjų sumą toji ujama tauta būtų galėjusi nusipirkti kardinolo malonę, bet neabejojau, kad tai turėtų būti dideli pinigai.

– Su sąlyga, jei aš tapsiu popiežium, – tarė Bordžija. – Priešingu atveju niekuo negalėčiau jiems padėti. O turėdamas pakankamai lėšų, popiežiaus karūną galėsiu tiesiog nusipirkti.

– Mirus dabartiniam popiežiui, – patikslinau, jausdama pareigą priminti jam menką tam trukdančią aplinkybę.

Kardinolas nusišypsojo man tarsi negabiam mokiniui, netikėtai nustebinusiam jį savo išmintimi.

– Taip, Frančeska, po Inocento mirties.

Mano delnai net sudrėko nuo jaudulio, baiminausi, kad tik neimtų drebėti balsas, todėl giliai įkvėpiau, kad nurimčiau.

– Viena – įspėti žydus dėl edikto, – pasakiau. – Bet popiežiaus mirtis…

Bordžija gurkštelėjo vyno, nusišypsojo ir tokiu pat ramiu veidu, be didelių įžangų, mestelėjo:

– O ar žinojai, kad tavo tėvas buvo converso 30 ?

Netekau žado, tik spoksojau į. Iš pradžių net pamaniau, kad man pasigirdo. Aš, kaip niekas kitas, gerai pažinojau savo tėvą. Jis mane, vienturtę, netekusią mamos, užaugino pats vienas, įskiepijo savo pažiūras, išmokė gyvenimo tiesų ir, buvau tikra, visada buvo man atviras.

Ir vis dėlto niekada nė žodžiu neužsiminė nei apie savo bičiulystę su ta žyde ar velioniu jos vyru, nei apie troškimą išgelbėti ujamą izraelitų giminę.

Kad ir kaip ten būtų – ne, tėvas tikrai ne vienas iš jų, ne žydas, priėmęs krikščionių tikėjimą, ne koks įtarimą keliantis išverstakailis, slapčia dalyvaujantis nekrikštų apeigose ir tuo pat metu apsimetinėjantis esąs kaip visi, žodžiu, pirmas kandidatas ant laužo, kur liepsnos praryja eretikus.

– Aš netikiu jumis, – šiurkščiai šūktelėjau nepajėgdama susivaldyti po naujienos, it basliu smogusios per galvą.

Bordžija nė nemanė įsižeisti, tik patraukė pečiais.

– Kiek man žinoma, jo atsivertimas veikiausiai buvo nuoširdus. Gyvenime pasitaiko ir keistesnių dalykų. Jis gimė Milane, žydų šeimoje, bet, įsimylėjęs krikščionę, tavo motiną, dėl jos priėmė krikščionių tikėjimą. Beje, net jai mirus liko krikščionis ir tave augino tikrojo tikėjimo šviesoje. – Kardinolas prisimerkęs įsispitrėjo į mane. – Arba bent jau taip man tvirtino.

– Aš krikščionė, – skubiai patikinau jį.

Gal nepamaldi, nepavyzdinga, bet tikrai ne viena iš jų – tų svetimųjų, kaltų dėl visų mūsų nelaimių ir ligų. Tačiau šitam Motinos Bažnyčios kardinolui, atrodo, visiškai nerūpėjo, kokios aš tikybos.

– Jei jau taip sakai… – abejingai atsiliepė Bordžija. – Kad ir kas būtum, visų pirma esi savo tėvo duktė.

Kitaip tariant, jis tikėjosi, kad aš perimsiu tėvo pradėtą, bet nespėtą įgyvendinti uždavinį – padėsiu nunuodyti popiežių Inocentą. Tačiau, jei tikėti Bordžijos žodžiais (o aš nepatikėjau), tėvas tam turėjo motyvą, ko nepasakytum apie mane. Kaip žydas – nesvarbu, buvęs ar ne, – jis jautė prigimtinę pareigą išgelbėti savo tautą nuo sunaikinimo. Žinoma, mintis apie jų kančias ir žūtį man toli gražu nebuvo miela, bet tikrai neketinau dėl jų aukoti savo nemirtingos sielos.

– Puikiai suprantu, ko iš manęs tikitės, – atsakiau, o sau pagalvojau, kad kardinolas meluoja apie tėvą, kad tiesiog nori šitaip paskatinti mane veikti. – Bet ir jūs privalote suprasti: nunuodyti popiežių reikia taip, kad niekam nekiltų nė menkiausio įtarimo, jog jis mirė ne sava mirtim, antraip nepavyks išvengti pragaištingų padarinių. Aš neturiu supratimo, kaip tai padaryti, o jei ir sugalvočiau, tikrai nenoriu, kad mano siela būtų pasmerkta amžinoms kančioms pragare.

– Dėl Inocento mirties? – Atrodo, toks mano rūpestis Bordžiją pralinksmino. – Jei pasaulis neteks to ištvirkusio kvailio? O taip, dėl jo mirties raudos net angelai danguje.

Jis atsistojo ir nuėjo prie aukštų langų, žvelgiančių į upę. Lengvos užuolaidos bangavo nuo vis stiprėjančių vėjo gūsių. Vėl tvenkėsi audra, galbūt dar smarkesnė už visas ankstesnes, užgriuvusias Romą šiais neramiais, permainų kupinais metais.

Kardinolas atsigręžė į mane. Jis buvo ne supykęs, kaip maniau, o visiškai ramus, tarsi mintyse būtų galutinai kažką nusprendęs.