Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Susidorojai geriau, nei tikėjausi, – prabilo jis.

Visiškai neprisiminiau, kaip parsiradau į viršų, bet puikiai atmenu paskutinius įvykius rūmų požemyje. Aš, visada labiau už viską bijojusi ir nekentusi kraujo, perrėžiau gerklę savo tėvo žudikui. Žinoma, tik vienam iš jų, ir ne pačiam pagrindiniam.

Didžioji medžioklė ir grobis manęs dar laukė ateityje.

Kaip per senovinius aukojimus, jo gyvybė raudonu upeliu išsiliejo ant kankinimų suolo, paskui nusidriekė ant akmeninių grindų ir beveik pasiekė mano kojas. Mane užplūdo pribloškiantis jausmas – pasitenkinimo ir palengvėjimo, bet tą pačią akimirką Vitoras atitraukė mane, neleisdamas ilgiau žiūrėti į to vyro lavoną, išplėšęs peilį man iš rankų numetė jį ant grindų ir, nelaukdamas kardinolo leidimo, skubiai išsivedė mane.

Kapitonas padavė man dar vieną taurę brendžio. Paėmiau ją, bet negėriau – visas mano dėmesys dabar buvo sutelktas į Bordžiją. Jis neįvertino manęs, tačiau tą patį galiu pasakyti ir apie save: niekada nebūčiau pamaniusi, kad kardinolas, siekdamas palenkti mane į savo pusę, gali nueiti taip toli.

– Aš vis tiek verčiau rinkčiausi nuodus, – atsiliepiau, stengdamasi nuslėpti širdyje kunkuliuojantį nirtulį. Bordžija ir taip pamatė per daug, tad nenorėjau atsiskleisti dar labiau.

– Koks skirtumas, – mestelėjo jis. – Kerštas yra kerštas.

Jam prie kojų gulintis kurtas pakėlęs akis žvilgtelėjo į šeimininką ir vėl padėjo galvą ant grindų. Tai buvo vienas mylimiausių kardinolo medžioklinių šunų. Savo rezidencijoje provincijoje jis laikė jų visą būrį, o čia – tik kelis numylėtinius, su kuriais niekada nesiskirdavo. Bordžija labai mylėjo gyvūnus, išskyrus tuos, kuriuos užpjudydavo šunimis per medžioklę.

– „Palikite kerštą man“, tarė Viešpats, – atsakiau.

Jei mane dabar girdėtų Rokas, tikrai apsidžiaugtų, šmėkštelėjo mintis. Bet pati negalėjau priimti šitos tiesos, bent jau tol, kol žmogus, įsakęs nužudyti mano tėvą, vis dar vaikšto šia žeme.

Kardinolas iš nuostabos kilstelėjo antakį.

– Prieš keletą minučių nedvejodama pati ėmeisi keršto.

– Dievo teisingumas mūsų laukia tik aname pasaulyje, o šiame teisingumo turime tiek, kiek patys įvykdome. – Grįžtelėjau į Vitorą. Jis susirūpinęs žiūrėjo į mane. – Jūsų Eminencija, gal mums reikėtų šį bei tą aptarti akis į akį?

Žinoma, visų pirma rūpinausi savo kailiu: kuo mažiau žmonių žinos apie tai, ko ruošiausi imtis, tuo geriau. Bet pagalvojau ir apie Vitorą – vargu ar jis norėtų turėti su tuo ką nors bendra.

Tačiau Bordžija mane ir vėl nustebino.

– Aš visiškai pasitikiu kapitonu, – tarė jis ir davė ženklą Vitorui sėstis į krėslą šalia manęs.

Tai buvo meistriškas ėjimas, turėjęs parodyti mums, kad čia visi esame lygūs. Tačiau taip toli gražu nebuvo. Vos už keleto žingsnių nuo šio plataus stalo paauksuotomis kojomis ir marmuriniu stalviršiu, rūmuose ir jų apylinkėse, kur kiekvienas sulaikęs kvapą laukdavo kardinolo mostelėjimo pirštu, tikrai niekam nebūtų kilę abejonių, kad paradui vadovauja jis.

Taigi mes trise kalbėjomės iki pat paryčių. Bordžija pabrėžė (nors man ir taip buvo žinoma), kad niekam neturi kilti nė menkiausios abejonės dėl natūralios Inocento mirties. Aš vėl pakartojau nenutuokianti, kaip tėvas ketino tai įgyvendinti, bet pažadėjau labai pasistengti ir išsiaiškinti.

– Tik ilgai neužgaišk, – tarstelėjo kardinolas. – Kurijoje galiu sugalvoti kliaučių ir kuriam laikui užlaikyti edikto paskelbimą, bet neilgam.

– O gal galite pasakyti, kiek turime laiko? – pasiteiravo iki tol tylėjęs Vitoras.

– Inocentui sunegalavus visi subruzdo sukruto ir siekia kuo greičiau išleisti ediktą, – atsakė Bordžija. – Todėl daugų daugiausia – kelias dienas.

Nuodams rasti – vos kelios dienos? Kokia nenatūrali mirtis nesukeltų įtarimo patiems įtariausiems ir budriausiems viso krikščioniškojo pasaulio žmonėms, sąmokslą įžvelgiantiems net kasdieniškiausiuose dalykuose, o ką jau kalbėti apie popiežiaus mirtį?

– Ar popiežius sunegalavo įsikišus mano tėvui? – pasidomėjau.

Bordžija papurtė galvą.

– Sunku pasakyti, bet Inocentas veikiausiai turėjo tokių įtarimų, antraip nebūtų įsakęs susidoroti su Džovaniu.

Jei tai iš tikrųjų buvo jo įsakymas. Nemanykite, kad esu paika – puikiai žinau: kankinamas žmogus prisipažins padaręs bet ką. Kaip tik dėl to, manau, kankinimas yra beprasmiškas. Bet nūnai jis itin madingas, taigi akivaizdu, kad manančių kitaip negu aš – dauguma.

Tegu vyras ir prisipažino kankinamas, vis dėlto sužinojau, kad jis tikrai dalyvavo tėvo egzekucijoje ir kad yra vienas iš mano užpuolikų. Abiem atvejais kaip užsakovą jis įvardijo popiežių. Nežinia, teisybė tat ar melas, bet, turint galvoje ir tai, ką sužinojau apie ediktą, viskas akivaizdžiai bylojo, kad gijos veda į Vatikaną. Taigi, norėdama prisikasti iki taip aukštai įsitaisiusių tėvo žudikų, be Bordžijos pagalbos niekaip neišsiversiu.

– Nesvarbu, susargdino tėvas popiežių ar ne, – prabilau vėl. – Bet kuriuo atveju, kad prieitum prie popiežiaus, reikalingas planas. Tėvo niekas nebūtų prileidęs prie popiežiaus per patrankos šūvį.

– Aš manau taip pat, – pritarė man kardinolas. – Galimas daiktas, Džovanis pažinojo kokį nors aukštas pareigas tenai einantį žmogų, galintį pagelbėti. Galbūt irgi converso .

Susilaikiau, nepuoliau prieštarauti kardinolui dėl dviprasmiškos tėvo padėties. Užuot kreipusi dėmesį į tą užuominą, visa susitelkiau į jo žodžius. O gal čia iš tikrųjų slypi tiesos grūdas? Negalėjau apsimesti, kad apie tokį dalyką girdžiu pirmą kartą. Niekam nebuvo paslaptis (na, bent jau sklido kalbos), kad žydas, apsisprendęs gyvenimą nugyventi ir mirti kaip krikščionis, dažniausiai tapdavo dvasiškiu – būdavo įšventinamas į kunigus. Todėl bet kuris kunigas, negalintis pateikti genealoginio medžio ir įrodyti, kad kelios jo giminės kartos buvo krikščionys, galėjo būti užsislaptinęs žydas.

– Esate tikras? – pasiteiravau.

Bordžija papurtė galvą.

– Ne. Manau, pati supranti – tokie žmonės linkę slėpti savo praeitį po devyniais užraktais.

Tuo galėjai nė neabejoti. Bet aš privalėjau nedelsdama rasti ir tėvo patikėtinį Vatikane, ir nuodus, kurių tėvas taip ieškojo. Ir visa tai padaryti per kelias dienas, kol dar ne vėlu – tiek man, tiek žydams.

Staiga pajutau begalinį nuovargį.

– Jau tuoj ims aušti. Man reikia apgalvoti veiksmų planą.

Galvos linktelėjimu kardinolas davė man ženklą eiti, ir aš pasišalinau. Prieš uždarydama jo kabineto duris, pro plyšį dar spėjau pamatyti, kad jis paėmė nežinia kokį dokumentą ir įniko jį skaityti. Buvo kalbama, kad genamas kokio nors tikslo Bordžija gali dirbti dieną ir naktį. Dabar tuo jau neabejojau.

Vitoras palydėjo mane iki kambario. Pakeliui sukaupusi drąsą pasiteiravau to, kas nedavė man ramybės:

– Kapitone, privalau jūsų paklausti: ar tikrai norite įsivelti į šį reikalą?

– Esu ištikimas Jo Eminencijos tarnas ir vykdau jo įsakymus.

– Puiku, bet ar pagalvojote, kas tokiu atveju bus su jūsų siela?

Kapitonas sustojo it įbestas, ir iš paskos su deglu einantis kelią pašviečiantis jaunas sargybinis vos neįsirėžė į jį. Vitoras paėmė mane už alkūnės, ir toliau žingsniavome šiek tiek atsiplėšę į priekį, kad galėtume pasikalbėti be pašalinių ausų.

– Mano siela? – Kapitonas net prajuko. – Dona, ar bent nutuokiate, kiek žmonių krito nuo mano rankos? – Man prisipažinus, kad ne, jis kalbėjo toliau: – Aš taip pat. Jaunystėje dalyvavau popiežiaus surengtame karo žygyje prieš Florenciją ir Fereros kunigaikštį, kuris buvo įžeidęs popiežių. Vėliau dėl tos pačios priežasties kariavome su Neapolio karalyste. Būtume kariavę ir su turkais, bet jie papirko Inocentą ir šis iki šiol tebesėdi jų kišenėje. Savo akimis mačiau, kaip popiežius prekiauja indulgencijomis – dalija padariusiems bet kokią nuodėmę, net šlykščiausią, nes pats yra tokių reikalų žinovas: visą gyvenimą ištvirkavo, vogė, melavo ir šventvagiavo. Todėl kuo greičiau jis stos prieš Dievo teismą, tuo bus geriau.