Sara Poole - Nuodytojo duktė

29 Nekalta mergaitė ( lot .).

8 skyrius

Sugrįžusi iš Orsinių rūmų sužinojau netikėtai gavusi trumpą atokvėpį. Kardinolas išvyko į savo kabinetą kurijoje, prieš tai išreiškęs nepasitenkinimą, esą liepus pakviesti, manęs nė padujų nebuvo. Jis grįšiąs popiet ir aš privalanti būti jam po ranka – taip mane informavo Vitoras, priekaištingai purtydamas galvą.

– Jūs apgavote Jofrę, – tarė jis, turėdamas galvoje jauną sargybinį, kurį šantažu priverčiau mane lydėti. – Dabar man teks už bausmę pristatyti jį savaitę kuopti išviečių.

– Apgailestauju, – atsiliepiau be mažiausios savigraužos. – Svarbiausia, kad išėjau su palyda, argi ne?

Kapitonas tik sunkiai atsiduso.

– Frančeska, jums puikiai žinoma: kas svarbu, o kas – ne, sprendžia kardinolas. Patarčiau ateityje nedaryti jam tokių staigmenų.

Šį patarimą tikrai neprošal įsidėmėti, bet buvau tokia susijaudinusi, kad jis pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Tokiais atvejais – sakyčiau, gana retais, – mane visada gelbsti koks nors užsiėmimas.

Todėl ir dabar stačia galva pasinėriau į dienos darbus: apžiūrėjau maisto atsargas, patikrinau antspaudus ant jų, įdėmiai apžvelgiau kasdienines pareigas atliekančius tarnus. Gal kuris atrodo keistai nervingas ar baugščiai šaudo akimis į šalis? Ar nusistovėjusioje rūmų rutinoje nematyti ko nors neįprasto? Ar nėra kokio ženklo, tebūnie ir menkiausio, kad kas nors ruoštųsi pasikėsinti į kardinolo gyvybę?

Man atliekant visus šituos darbus, rūmuose ir aplinkui patruliavo sargyba, miesto turguose, viešnamiuose, prekybos namuose ir netgi pačiame Vatikane plušėjo šnipai, šniukštinėdami ir po kruopelę rinkdami Bordžijai naudingą informaciją. Ir visa tai tarnavo vieninteliam tikslui: išsaugoti ir didinti giminės valdžią ir šlovę.

Tačiau reikia nepamiršti, kad buvo ir kitų giminių, iškilių arba dar tik siekiančių tokiomis tapti, ir kad jos nesėdėjo sudėjusios rankų. Sąjungos susidarydavo ir netrukus vėl iširdavo, it rūkai, naktį pakylantys virš Tibro, o rytą išsklaidomi saulės; šiandienos draugas rytoj lengvai galėjo tapti priešu. Roma, ta didžioji krikščioniškojo pasaulio dalis, išgyveno neramius laikus, plėšoma dviejų galingų jėgų. Vienoje pusėje buvo iš amžių glūdumos ateinantis priesakas nusilenkti Dievui ir tradicijoms, nustatytoms aukštosios dvasininkijos, kitoje – naujas, dar galutinai nesusiformavęs akstinas atsukti veidą šviesioms permainoms, kurias vieni vadino pasaulio atgimimu, kiti – grįžimu į pagonybės laikus. Mūsų žemiškuosius valdovus baisiai gąsdino bet kokie iššūkiai, galintys išklibinti jų valdžią, taigi jie mėgino užgniaužti permainas, šioms dar tik mezgantis. Bet kol kas jiems tai nepavyko, ir kova tęsėsi toliau.

Aš taip pat turėjau suvaidinti tam tikrą vaidmenį. Jau sklindant vakarinių mišių giesmėms, pasišalinau į savo kambarį kamuojama klausimo, kurio, kaip supratau, jau niekaip nepavyks išmesti iš galvos: jei tėvas norėjo nužudyti – tuo buvau tikra – popiežių Inocentą VIII, kaip jis ketino tai padaryti? Pasak Sofijos, jis ieškojo būdo, kaip nunuodyti, kad atrodytų lyg savaiminė mirtis, bet aš tokio būdo nežinojau.

Žinia, vienus nuodus aptikti sunkiau, kitus lengviau; pirmenybė nuo seno teikiama arsenui, kuriuo apnuodijus žmogų simptomai labai panašūs į maliarijos. Bet gyvename tokiais laikais, kad, šitaip sunegalavus bet kokiam iškilesniam asmeniui, iš karto būtų įtarti nuodai.

Tam reikalui labai pravarti medžiaga gaunama iš mėlynųjų kurpelių, taip pat – iš akį džiuginančių rusmenių; nuo atitinkamų dozių sustoja širdis, bet šių gėlių nuodai yra žinomi, ir bemat kiltų įtarimas. Sokrato augalo-žudiko – maudos – nuodai labai veiksmingi, bet jų išgėrusią auką prieš mirtį ištinka paralyžius ir kamuoja baisūs skausmai, tad irgi akivaizdu, kad priežastis – nuodai. Dailiųjų amarilių, kuriuos paikšės moterys naudoja akims šviesinti, nuodai prieš nugalabydami žmogų gali sukelti smarkų širdies plakimą, apnuodytasis visiškai praranda orientaciją ir panašiai.

Dabar jau turbūt suprantate, kur čia šuo pakastas? Jei siekiama tiesiog nužudyti, yra begalė būdų tai padaryti, bet nužudyti nesukeliant jokio įtarimo – visai kas kita. Galėčiau ilgai pasakoti, tačiau nenoriu pasakyti jums per daug; Dieve, sergėk mane, kad nevesčiau jūsų į pagundą.

Reikalas tas, kad, kilus bent menkiausiam įtarimui, jog popiežius mirė nesava mirtimi, dėl prastos Bordžijos reputacijos įtarimas tučtuojau kristų ant jo. Kita vertus, tai jam buvo paskutinė galimybė tapti popiežiumi, turint galvoje jo amžių, be to, kovoje dėl Šventojo Sosto jis turėjo ir kitų varžovų, ne ką silpnesnių už save. Kad ir kokius aukso kalnus būtų jiems žadėjęs mainais už paramą, vis dėlto jie nė už ką nebūtų sutikę peržengti ribų. Popiežiaus nužudymas nesiderino su jiems priimtinomis normomis.

Nors ir kaip stengiausi, mano vaizduotė nebuvo tokia išradinga ir negalėjo paaiškinti, ką tokio padarė tėvas, kad Inocentas sunegalavo, žinoma, jei tarsime, kad tai – tėvo darbas. Nors negalima atmesti, kad šitai – tik sutapimas.

Nuo kardinolo klausimų šia tema man vis tiek nebūtų pavykę išsisukti, o ir laukti ilgai nereikėjo – kardinolas grįžo tuoj po devintos valandos vakarinių mišių. (Ir vėl tos giesmės; atrodo, kunigai nieko daugiau neveikia, o tik gieda.) Nors Jo Eminencija buvo išvykęs vos kelioms valandoms, jis kaskart išlydimas ir pasitinkamas su deramu dėmesiu ir pagarba, todėl ir šįkart, vos pasigirdus jo palydos šūksniams, skelbiantiems atvykus kardinolą, visi tučtuojau išpuolė pasitikti Bordžijos.

Aš, kartu su kitais išėjusi pažiūrėti, pamačiau, kad jo nuotaika subjurusi. Į grindinio akmenis šaižiai kaukšint kanopoms, skimbčiojant pakinktams, dunksint žaibiškai išsirikiavusių sargybinių skydams ir choru pliauškiant tarnams, šeimynykščiams ir padlaižiams, kardinolas paniuręs dėbsojo į visus, rūsčiai suraukęs kaktą. Jis sviedė arklio pavadį susigūžusiam iš baimės jaunam arklininko padėjėjui ir, niekam netaręs žodžio, nušliumpsėjo į savo apartamentus.

Netrukus buvau pakviesta aš. Kai prisistačiau, kardinolas, padedamas kamerdinerio, vis dar vadavosi iš sunkios savo sutanos, todėl sustojusi kiek atokiau ir nudelbusi akis palaukiau, kol jis persirengs. Davęs ženklą kamerdineriui eiti ir leidęs sau ant kaklo uždėti šaltu vandeniu sumirkytą rankšluostį, Bordžija suniurnėjo:

– Taigi buvai susitikusi su žyde.

Tai buvo ne klausimas, o patvirtinimas, todėl linktelėjusi atsiliepiau:

– Kaip ir liepėte, Jūsų Eminencija.

Bordžija nugėrė iš taurės didelį mauką atvėsinto vyno ir linktelėjo.

– Ką iš jos išgirdai?

Mudu kalbėjomės ne vieni – kambaryje buvo ir kardinolo sekretorius, ir kamerdineris, laukdamas įsakymų, įsitempęs kaip styga stypsojo ir stiuardas Renaldas. Gal buvo ir dar kas nors, ko aš negalėjau matyti. Tokie žmonės kaip Bordžija taip įpratę kitų patarnavimais naudotis kaip savaime suprantamu dalyku, jog kartais nė nepastebėdavo žmonių, tad savo tylėjimu nedviprasmiškai leidau suprasti, kad ir kiti turi ausis.

Kardinolas davė ženklą, ir jie visi, it mostelėjus burtų lazdele, akimirksniu dingo, tiesiog išgaravo kaip vanduo ant įkaitusio akmens.

– Na, tai ką iš jos išgirdai? – pakartojo savo klausimą jis.

– Užrašų nėra. Esu tikra, kad tėvas jau prieš keletą mėnesių liovėsi patikėjęs savo mintis popieriui.

Bordžija pritariamai pakinkavo galvą.

– Ką dar ji tau sakė?

Prieš eidama pas kardinolą ilgai ir įtemptai svarsčiau, ką jam sakyti, o ką nutylėti. Neklauskite, kodėl nusprendžiau nestatyti į pavojų Sofijos Montefiorės – pati nežinau. Gal kad ji buvo tėvo bičiulė?