Sara Poole - Nuodytojo duktė

Tačiau Rodrigas Bordžija norėjo, kad jo sūnus šiuos įšventinimus gautų, atėjus laikui, taptų kardinolu ir galiausiai pakeistų Rodrigą popiežiaus soste. Tai, kad Čezarė savo ateitį matė visiškai kitokią, kardinolo nėmaž nedomino.

Jaunasis Bordžija atvyko ketindamas įkalbėti tėvą leisti rinktis taip trokštamą kariškio karjerą, bet, jei tikėsime virtuvės paskalomis, tėvo ir sūnaus pokalbis galiausiai baigėsi kivirču, ir Čezarė su trenksmais išlėkė nežinia kur, o grįžo jau gerokai kauštelėjęs ir kažin kokiu būdu surado kelią į biblioteką, kur kaip tik sėdėjau aš.

Įsivaizduokite mane, dar virgo intacta 29 , užsidariusią savo alebastriniame pasaulėlyje, kuriame, nors skaudančia širdim, buvau apsisprendusi pasilikti. Ir jį – laukinį, tamsaus gymio, trenkiantį vynu ir oda, kaip plačiojo pasaulio vėjas įsiveržusį į mano mergišką šventovę.

Ką jums papasakoti? Viską? Kaip jis prisiartino prie manęs, o jo apspangusiose akyse žybčiojo velniukai? Kaip norėjau sprukti nuo jo, bet kažin kodėl neįstengiau pajudėti iš vietos? Kaip jis atsiklaupė priešais, pakėlė mano sijonus, kaip pajutau kojas glostančias šiltas ir stiprias jo rankas, artėjančias prie ugnies, degančios manyje…

Kaip aš alpėjau iš malonumo jo glėbyje.

Kaip jis man šypsojosi ir kartojo, kad esu gražuolė, jo balandėlė, ir nenustojo kalbėjęs man švelnių žodžių net įsliuogęs į mane? Taip, įsliuogęs, nors tarnaitės tvirtino priešingai – buvau nugirdusi jas šnabždantis apie pirmąjį kartą lydintį skausmą. Pasakodamos apie tai jos iš pasibaisėjimo net baltakiavo.

Kaip po visko jis, niūniuodamas dainelę apie meilę, glostė man plaukus, pasaulis po tos naujos patirties atrodė jau kitoks, o aš jaučiausi it naujai gimusi. Būgštavimai, kad manyje glūdinti tamsa trukdys atsiduoti meilei, nepasitvirtino – tereikia tenkintis tokiu vyru kaip Čezarė, gyvenančiu vien kūniškoje realybėje, visiškai nesidominčiu mano jausmais, kaip ir aš nesidomėjau jo. Jūs, žinoma, galite prikišti, kad man trūksta moteriško jausmingumo, bet, pažinodama save geriau nei bet kas kitas, tiesiog negalėjau sau to leisti.

– Prašau, – tariau Lukrecijai, – verčiau pasikalbėkime apie svarbesnius reikalus.

Kaip ir reikėjo tikėtis, išgirdusi apie svarbesnius reikalus, ji beregint sukluso ir šalia stypsančiam tarnui mostu paliepė pasišalinti.

– Tikrai? – nudžiugo ji. – Niekas su manimi apie tokius dalykus nešneka. Juk, šiaip ar taip, aš – mergaitė, o mergaitės atseit nieko neišmano.

– Mes abi puikiai žinome, kad apie tave to tikrai nepasakysi. – Tai nebuvo vien pataikavimas – Lukrecija turėjo galvą ant pečių, ne prastesnę nei jos giminės vyrai. – Be to, tu greitai ištekėsi, o ištekėjusi moteris, nors vyrai ir nenori to pripažinti, laiko tris namų kampus.

Kai užsimindavau apie vedybas, ji paprastai visada nušvisdavo, bet šįsyk tik atsiduso.

– Jei tėvas netaps popiežiumi, bijau, kad man taip niekada ir nesuras, jo manymu, tinkamo vyro. Žinoma, taip gali nutikti ir jam tapus popiežium.

Tiesiog kėlė nuostabą, kaip atvirai vienturtė Bordžijos duktė kalba apie tėvo ambicijas, bet apsidžiaugiau, kad pati užvedė tokią šneką, nes kaip tik norėjau pakreipti pokalbį ta linkme.

– Jei tokia bus Dievo valia ir kardinolas atsisės į Šventąjį Sostą, mums visiems bus tikrai didelė laimė, – pasakiau privalomą tokiu atveju frazę ir toliau kaliau geležį, kol karšta. – Tačiau baisu net pagalvoti, kokia atsakomybės našta gula ant Šventojo Tėvo pečių.

Prieš atsiliepdama, Lukrecija išsirinko dar vieną braškę ir sučiaumojo.

– Turbūt todėl šiomis dienomis mano brangusis papà atrodo toks išsiblaškęs.

– Išsiblaškęs? – perklausiau tarsi vien tik iš mandagumo, stengdamasi neišduoti savo susidomėjimo.

Ji linktelėjo.

– Džulija sako, kad jis labai prastai miega, jei apskritai sudeda bluostą. Niekada toks nebūdavo, nieko per daug neimdavo į širdį.

– Taip, nemiga – menki juokai. O nenumanai, kas jam neduoda ramybės?

Lukrecija iš pradžių nieko neatsakė. Jau buvau beišsigąstanti, ar tik nebūsiu išsidavusi, bet kiek patylėjusi ji atsilošė kėdėje ir susimąsčiusi ištarė:

– Žinau, kad jį labai prislėgė tavo tėvo mirtis. Kai jį pasiekė ta žinia, papà kaip tik buvo čia, ir aš išsigandau, kad… Na, sakyčiau taip: tik porą kartų mačiau jį tokį įširdusį.

Nejaugi? Ar tai gali būti tiesa? Ar ji kalba apie žmogų, nepajudinusį nė piršto, kad surastų mano tėvo žudikus, jau nekalbant apie jų nubaudimą?

– Juk jam sukeltų sielvartą bet kurio tarno mirtis, ar ne? – atsargiai pasidomėjau.

– Džovanis toli gražu nebuvo paprastas tarnas, – paprieštaravo Lukrecija. – Papà patikėjo jam ne tik mūsų gyvybes, bet ir… paslaptis, kurių, manyčiau, jis turbūt nenusinešė į kapą.

Ji žiūrėjo į mane nenuleisdama akių, saulės užlietame sode spindinčių auksu. Staiga man toptelėjo, kad ne tik aš iš jos noriu išpešti kokios nors informacijos, bet ir Lukrecija – iš manęs. Ir dar: kardinolo duktė taip įvaldžiusi intrigų meną, kad man lieka tik pasvajoti.

Norėdama laimėti laiko, kad surikiuočiau mintis, pasiteiravau:

– Kas tave verčia taip manyti?

– Šiaip, tik spėju, – patikino ji. – Tiesiog papà tai labai prislėgė, nuo tada jis kaip nesavas.

– Ar ką nors sakė apie mano tėvo mirtį?

Lukrecija minutėlę dvejojo, bet galiausiai tarnui, stovinčiam kiek atokiau ir laukiančiam jos nurodymų, davė ženklą palikti mus vienas.

– Jis pasakė: Alea iacta est.

Burtas mestas. Kaip tik tokius žodžius esą ištaręs Julijus Cezaris prie Rubikono upės, ruošdamasis peržengti ją, pulti Romą ir pasiskelbti jos valdovu.

Lukrecija, gaunanti aukštuomenės damai prideramą išsilavinimą, jau kalbėjo keliomis kalbomis, taip pat ir lotynų, todėl turėjo suprasti Bordžijos žodžius, tačiau kitos il harem moterys – vargu bau. Kad ir koks buvo susijaudinęs, kardinolas nevalingai stengėsi neišduoti savo minčių.

Aš taip pat buvau gavusi išsilavinimą ir viską kuo puikiausiai supratau, bet vis tiek pasiteiravau:

– Koks burtas? Ką jis turėjo galvoje?

Lukrecija numetė maltiečių šuniukams bandelę ir gūžtelėjo pečiais.

– Maniau, gal tu žinai.

Nors mano patirtis intrigų mene buvo menka, vis dėlto suvokiau: mainais už man suteiktą informaciją privalau Lukrecijai ką nors pasiūlyti, antraip ateityje vargiai galėsiu tikėtis jos atvirumo.

Lėtai tardama žodžius, pasakiau:

– Manyčiau, tai reiškia, kad mano tėvas vykdė kardinolo pavedimą ir kažkas buvo pastatyta ant kortos.

– Tačiau kas? – susidomėjo Lukrecija ir suraukė kaktą. Regis, ji išties mylėjo savo tėvą. – Štai kur klausimas, ar ne?

O man, deja, toks klausimas jau nekilo, visos mano abejonės išsisklaidė. Tėvas rezgė neįsivaizduojamą nusikaltimą. Jis tarnavo žmogui, kurio didžiausias troškimas buvo atsisėsti į Šventojo Petro sostą. Be to, tėvui skaudėjo širdį dėl tautos, kuri, kad išgyventų, turėjo pašalinti dabartinį to sosto šeimininką, o tai buvo įmanoma vieninteliu būdu – nunuodijant.

Tėvo jau nebėra tarp gyvųjų, bet visa kita liko kaip buvę: Bordžija su savo garbėtroška, žydai, balansuojantys ant išnykimo ribos it ant peilio ašmenų, ir aš – nelaimėlė, ėmusis žygių atkeršyti už tėvą. Staiga suvokiau, kad esu stumte stumiama prie žmogžudystės, nuaidėsiančios per visą krikščioniškąjį pasaulį ir pasmerksiančios mano sielą amžinoms pragaro kančioms.