Sara Poole - Nuodytojo duktė

Koks pažeminimas! Paskiau dar ilgą laiką sau tvirtinau, kad nenualpau vos pamačiusi kraują, o tiesiog panūdau prisėsti pamiršusi, kad man už nugaros nėra jokios kėdės. Vitoras, telaimina jį Dievas, vėliau apie tai neužsimindavo nė žodžiu, ir aš galėjau guostis savo melu, kartu puikiai žinodama tikrąją tiesą.

Kai atsipeikėjau, moters akys jau buvo užspaustos, kūnas prideramai uždengtas, skausmo sugniuždytą vyrą vedė į šalį, o kūdikį, susuptą į ilgą nešvarią paklodę, nusiplūkusi Sofija padavė išblyškusiai ir išvargusiai jaunai moteriai, kuri tuoj atkišo mažyliui sudžiūvusią krūtį.

Neklauskite, ar tas kūdikis išgyveno, to nežinau, bet, laikydamasi naujosios politikos būti sau sąžininga, manau, kad jo šansai buvo menki.

Po pusvalandžio, galiniame kambaryje jau sėdėdama prie stalo priešais Sofiją Montefiorę, pasakiau, kad ji galinti rinktis: priimti mano siūlomą pagalbą arba sulaukti kardinolo rūstybės. Iš pradžių nebuvau tikra, ar vaistininkė suprato mano žodžius, – ji atrodė nutolusi nuo visko, kaip kad esti akimirkomis, kai gyvenimo našta užgriūva mūsų pečius visu sunkumu. Šis slogus jausmas man buvo puikiai pažįstamas – po tėvo mirties ilgai juo gyvenau, ir po užpuolimo buvo kilusi pagunda vėl į jį nugrimzti. Iš užuojautos gal reikėjo jai leisti kurį laiką pabūti vienai, tačiau tuo metu užuojautai manyje nebuvo vietos.

– Privalote apsispręsti, – neatlyžau. – Galiu parūpinti jums vaistų ir maisto, bet mainais turite papasakoti viską, ką išgirdote iš mano tėvo, ir atiduoti tai, ką jis paliko jums saugoti.

Sofija pakėlė galvą – jos akys buvo įkritusios, lūpos mirtinai išblyškusios, – ir taip tyliai, kad, norėdama išgirsti, net turėjau palinkti arčiau, sušnabždėjo:

– Jau sakiau: jis čia nieko nepaliko.

Galimas daiktas, ji nemelavo: tėvas visada buvo labai atsargus, be to, iš puikybės nenorėjau patikėti, kad jis galėtų kuo nors pasitikėti labiau nei manimi.

Tačiau tuo pačiu buvau tikra, kad ji nėra man atvira.

– Čia, – tariau, rodydama į vaistinėlę, – tik maža dalis to, ką galėtumėte iš manęs gauti. Aš jums atnešiu…

– Aš jums pasakysiu, ką atnešti, – pertraukė mane Sofija tokiu pat tyliu, bet tvirtu kaip plienas balsu. – Iš daugumos tų dalykų, kurie vadinami vaistais, nėra jokios naudos. Duosiu sąrašą, ko man reikia. – Kai linktelėjau, ji pasiteiravo: – O kodėl turėčiau tikėti, kad, gavusi, ko prašote, laikysitės mūsų susitarimo?

– Duodu jums žodį… – prabilau, bet ji tik kimiai nusijuokė, tarsi būčiau pasakiusi ką nors juokinga.

– Tavo žodis? Vienintelis mano pažinotas krikščionis, laikydavęsis žydams duoto žodžio, buvo tavo tėvas. Tu – tai ne jis.

Man net smigtelėjo paširdžius, it kas peiliu būtų dūręs. Nors iš išvaizdos iš tikrųjų nebuvau panaši į tėvą – jis buvo tamsesnio gymio ir diktesnis, – visada maniau paveldėjusi jo būdą. Juk mamos pavyzdžio neturėjau – jis augino mane vienas.

– Gal aš ir ne jis, – šaltai atrėmiau, – bet niekada neišduosiu jo atminimo.

Sofija ilgam susimąstė, ir man dingtelėjo, kad ji nepasiduos įtikinėjama, bet vaistininkė galiausiai linktelėjo.

– Mums reikia pasikalbėti vienudvi, – pasakė ir pažvelgė į Vitorą. – Akis į akį.

– Būsiu lauke prie durų, – tarstelėjo šis man ir, metęs į Sofiją Montefiorę įspėjamą žvilgsnį, išėjo, kartu išsivesdamas ir Bendžaminą.

Nedideliame kambarėlyje, kur ant gegnių sukabintų vaistažolių aromatas bergždžiai galynėjosi su ligų ir mirties dvoku, stojo tyla. Už lango nugirgždėjo vežimas, iš kažin kur toli atsklido duslus šūksmas.

Galiausiai Sofija prabilo:

– Paskutinį kartą tavo tėvą mačiau kovą, prieš pat Purimo šventę. Ar žinai, kas tai yra?

Papurčiau galvą – be kaltinimo nukryžiavus Kristų, daugiau apie žydus nežinojau nieko.

– Tą dieną mes švenčiame savo išsigelbėjimą nuo tokio Amano, tarnavusio galingam Persijos valdovui ir siekusio sunaikinti žydų tautą.

Nors tai manęs nelietė, staiga nežinia kodėl pasidarė smalsu – šitą savybę taip pat paveldėjau iš tėvo.

– Kodėl jis to norėjo?

Sofija apsimetė nustebusi.

– Negi nepakanka jau vien to, kad esame žydai? Kokių dar reikia priežasčių mūsų žudynėms? – Kadangi aš sutrikusi tik spoksojau į ją nesumodama, ką atsakyti, Sofijai, matyt, pagailo manęs, ir ji paaiškino: – Atsitiko taip, kad mus išgelbėjo moteris, vardu Estera. Jos istorija pasakojama jūsų Šventajame Rašte, bet turbūt nesi su ja susipažinusi?

Aš tik papurčiau galvą, nė nesiteikdama atsakyti į tokį kvailą klausimą. Visiems puikiai žinoma, kad Šventąjį Raštą išmano tik kunigai ir per mišias garsiai skaito vien tas vietas, kurios, jų manymu, teigiamai veikia jų kaimenės sielas.

– Tokiu atveju nesvarbu, – mestelėjo Sofija. – Pakalbėkime apie naujesnius dalykus. Kaip jau minėjau, su tavo tėvu mačiausi kovą. Džovanis atėjo atsisveikinti.

– Kodėl? Juk jis neketino niekur išvažiuoti.

Bent jau man apie tai tikrai nekalbėjo. Tačiau širdyje po truputį ėmė kirbėti jausmas, kad tėvas daug ko man nepasakojo.

– Jis ir nesakė, kad išvažiuoja, – atsiliepė Sofija. – Tačiau buvo susirūpinęs, esą reikalai krypsta tokia linkme, kad ne tik jam, bet ir visiems jo pažįstamiems gali grėsti didelis pavojus. Todėl ir pasakė, kad daugiau pas mane nesilankys.

– Kokie reikalai? – pasiteiravau, mintyse sumesdama, kad tai turėjo įvykti apytikriai tuo metu, kai tėvas užvedė keistą kalbą su manim – esą man reikėtų kuriam laikui išvažiuoti į provinciją ir pagyventi ten kardinolo rezidencijoje.

Nenorėdama būti atskirta nuo jo, aš taip karštai pasipriešinau, kad tėvas sutiko galutinį sprendimą priimti vėliau. Bet mintyse būgštavau, kad iš tikrųjų jis jau apsisprendė, tik, vengdamas nereikalingų ginčų (man ir šiandien gėda, jog apskritai su juo ginčijausi), praneš man paskutinę akimirką.

Sofija į mano klausimą atsakė ne iškart. Ji atsilošė kėdėje ir, įsmeigusi žvilgsnį į vieną tašką sienoje man virš peties, tarsi žvelgtų kiaurai ją į kažkokį begalinį tolį, lėtai pratarė:

– Ar žinai, kad tavo tėvą labai domino, kas sukelia ligas?

– Jis jums apie tai pasakojo?

Nors, gerai pagalvojus, toks tėvo elgesys manęs neturėjo labai stebinti: tėvas tikriausiai suprato, kad vieni iš nedaugelio žmonių, su kuriais be baimės galima aptarti tokius dalykus, yra žydai arba, jei su šiais nepavyktų užmegzti kontakto, – musulmonai. Juk iš tiesų tiek vieni, tiek kiti garsėja puikiais gydytojais – galbūt todėl, kad nebijo kelti klausimų, draudžiamų krikščionims.

– Jis žinojo, kad aš irgi tuo domiuosi, – atsakė Sofija. – Privalai suprasti, Džovanis iš tikrųjų norėjo išsiaiškinti, kaip būtų galima išgydyti ligas. Bet pastaruoju metu jis ieškojo būdo, kaip sukelti mirtį, kuri atrodytų visiškai natūrali.

Toks tikslas man buvo sunkiai suvokiamas, ir dėl labai paprastos priežasties: kai jau nutariama ką nors nužudyti – nesvarbu, nunuodijant ar kokiu kitu būdu, – nepasitenkinama vien tik tuo, kad auka būtų nusiųsta į aną pasaulį. Dažniausiai taip pat pageidautina, kad visi sužinotų (ar bent jau išsigąstų): to žmogaus mirtis nebuvo atsitiktinė. Tik tokiu būdu užsakovas gali užsitikrinti deramą pagarbą.

Matydama mano sumišimą, Sofiją uždėjo ranką ant manosios.

– Dovanok, bet tai dar ne viskas.

Tai nieko gero nežadėjo, antraip ji nebūtų nepaisiusi mus skiriančio atstumo ir atkišusi rankos per stalą, kad nuramintų mane paprastai žmogiškai prisilytėdama. Toks gestas bylojo, kad dabar išgirsiu kažką tikrai siaubingo. Numaniau tą, bet vis tiek nebuvau pasiruošusi tai protu nesuvokiamai žiniai, kurią netrukus išgirdau.