Sara Poole - Nuodytojo duktė

Grįždama į rūmus, visą kelią tylėjau. Vitoras, matydamas mano ūpą, nė nemėgino kalbinti. Kai rūmų kieme išsiskyrėme, pasukau ne į savo kambarį, o į nedidelę koplytėlę, kurioje paprastai sekmadieniais klausydavausi mišių. Tokiu metu, dieną, koplytėlė buvo tuščia, tik ore tebetvyrojo smilkalų kvapas. Atsiklaupusi priešais marmuru ir auksu išdabintą altorių, pakėliau akis į brangakmeniais nusagstytą kryžių su Nukryžiuotuoju ir ėmiau melstis.

Šiaip nesu labai pamaldi ir neturiu gilaus, tvirto tikėjimo dovanos. Galbūt dėl to, kad mano protas pernelyg smalsus ir linkęs kelti visokius klausimus, gal tiesiog per mažai stengiausi; kad ir kaip ten būtų, melstis man niekada nebuvo lengva.

Tačiau tą dieną aš meldžiausi, žinoma, nesklandžiai, bet iš visos širdies. Prašiau, kad Atpirkėjas apsaugotų mane nuo to neapdairiai įgyto žinojimo ar bent jau atskleistų, ką dabar su juo daryti.

Savaime suprantama, Jis man nedavė jokio ženklo. Visada pavydėjau tvirtinantiems, esą jie kaskart sulaukia atsako į savo maldas, dažnai palydimo nežemiškų kvapų, garsų ir vaizdų. Pavyzdžiui, šventoji Kotryna Sienietė, padėjusi išgydyti Didžiosios Schizmos padarytas žaizdas ir grąžinti popiežiaus sostą į Romą, pasakoja apie savo mistinę santuoką su Kristumi ir regėtas dangaus, pragaro ir skaistyklos vizijas. Didysis šventasis Tomas Akvinietis, filosofijos ir teologijos žinovas (beje, kalbama, buvęs nunuodytas), teigė visas savo žinias gavęs per Dievo apreiškimo malonę. O kur dar virtinė kitų šventųjų, kuriuos Bažnyčia kelia mums pavyzdžiu.

Aišku, aš – ne šventoji, bet dabar meldžiau, kad mane apšviestų dieviškasis žinojimas. Galiausiai, netekusi jėgų ir vilties, pakilau ir tik tada supratau, kad koplyčioje praklūpojau ilgokai – keliai degte degė it nuo karštų žarijų, ir jau atslinko vakaras. Kai išsmukau iš koplyčios, į ją vakarinėms pamaldoms jau rinkosi vienuoliai.

Parsiradau į savo kambarį, viena pavakarieniavau, nusiprausiau ir galiausiai užmigau. Vėl sapnavau tą patį slogutį, tik dar ryškiau nei paprastai. Pabudau visa drebėdama, nuo ašarų šlapiais skruostais.

Kadangi apie tolesnį miegą negalėjo būti nė kalbos, atsisėdau prie nedidelio staliuko greta lango ir likusią nakties dalį praleidau skaitydama tėvo užrašus, ieškodama kokio nors paaiškinimo, kodėl mane užgriuvo tokia didelė ir baisi našta.

Tačiau jūs, be abejo, norėtumėte išgirsti, ką toje geto mirties karalijoje man atskleidė Sofija Montefiorė.

Na gerai, bet įspėju: toks žinojimas, kaip šis, yra prakeiksmas, išplėšiantis mus iš nežinojimo rojaus, kuriame palaimingai sau gyvename nė neįtardami, kad užtenka vieno klaidingo žingsnio, ir visas mūsų ligšiolinis gyvenimas subyrės it kortų namelis.

27 Vargų gatvė ( it .).

28 Rutuliukas iš kvapniųjų medžiagų, viduramžiais nešiotas kaip apsauga nuo infekcinių ligų.

7 skyrius

– Kai paskutinį kartą mačiausi su tavo tėvu, – ėmė pasakoti Sofija, – jis buvo kaip niekad prislėgtas, tiesiog kaip žemę pardavęs. Šnekėjo labai nenoriai, ir tai suprantama – žmogų nuodija ne tai, kas patenka į jį pro burną, o tai, kas pro ją išeina. – Sofija pavargusia ranka persibraukė per veidą ir, patogiau įsitaisiusi kėdėje, kalbėjo toliau: – Tu manęs, aišku, paklausi, iš kur Džovanis tai sužinojo, todėl iškart pasakysiu: jis man to nesakė, o aš ir neklausinėjau. Man tai nerūpėjo, svarbiausia – kad sužinojo.

– Ką turite omeny sakydama „tai“? – pasiteiravau. Buvau jau beveik netekusi kantrybės, maniau, ji vėl išsisukinėja. – Viešpatie, susimilk, aš vis dar nieko nesuprantu.

Sofijos paakiai buvo pajuodę, akys paraudusios, bet man į atmintį labiausiai įsirėžė jose tvyrantis nesuprantamas liūdesys.

– Atrodo, – vėl prabilo ji, – jau nepakanka vien žydų ištrėmimo iš Ispanijos ir visų tų kančių, kritusių mums ant galvų. Jo Šventenybei popiežiui to dar negana – rūpindamasis savo sielos išganymu po mirties, jis rengia ediktą, kuriuo mes būtume ištremti iš viso krikščioniškojo pasaulio, o nepaklususiųjų lauktų mirties bausmė. – Jos balsas iš pasipiktinimo darėsi vis garsesnis. – Inocentas, pasinaudodamas savo valdžia, išvarys visus žydus iš popiežiškųjų valstybių, bet neapsiribos tuo, dar ir visus karalius, princus ir kitus pakvies pasekti jo pavyzdžiu ir apvalyti visą krikščioniškąjį pasaulį nuo jį neva teršiančių žydų, griežtai to pareikalaus, netgi grasindamas ekskomunikuoti nepaklususius valdovus. Ir tarsi viso šito būtų negana, popiežius užsiundys ant mūsų tikinčiuosius, ragins juos apskritai nušluoti žydus nuo žemės. – Sofija susidėjo ant stalo rankas delnais žemyn – suvargusias, vis dar išteptas mirusios gimdyvės krauju, – ir pažvelgė į mane. – Jei šitas ediktas bus išleistas, žydų tauta bus išnaikinta.

Puikiai girdėjau, ką ji kalba, ir netgi šį tą supratau. Žydai… nelaimės… išnaikinimas… Taip, visa tai aišku. Bet, Viešpatie, atleisk, tą akimirką man rūpėjo tik viena: ką tai turi bendra su mano tėvu?

Sofijos Montefiorės tvirtinimu, toks susirūpinęs jis buvo kaip tik dėl žydams gresiančios lemties. Visai galimas daiktas. Tėvas buvo geros širdies, nors, žinant jo profesiją, tai galėjo atrodyti gan keista. Pamenu, jis išgydė paukštį sulaužytu sparnu ir paleido į laisvę, o tuo pat metu mudu, ieškodami pačių veiksmingiausių nuodų, bandėme juos su šunimis ir kitais gyvūnais.

Tarkime, tėvas išsiaiškino, kad toks ediktas rengiamas. Ir ką tokiu atveju jis būtų daręs? Perspėjęs žydus? Dabar paaiškėjus, kad draugavo su vienu iš jų, tuo dar galėjau patikėti. Bet, jei Sofija Montefiorė sako tiesą (dėl to nebuvau visiškai tikra), jis veikiausiai nuėjo daug toliau, taip toli, kad visiems, su kuo jis palaikė ryšius, netrukus gali grėsti mirtinas pavojus.

Pasak Sofijos, tėvas ieškojo būdų, kaip nunuodyti žmogų, kad jo mirtis atrodytų visiškai natūrali.

Bergždžiai mėginau kaip nors pažaboti staiga apėmusią baimę, tad tik tvirčiau susisupau į skarą. Už lango, kaip tamsūs šešėliai, stūksojo Vatikano – krikščioniškojo pasaulio citadelės – bokštai. Vaizdavausi, kad Jo Šventenybė popiežius, kurio sveikata po netikėtos tėvo mirties labai pasitaisė, dabar sau miega ramiu miegu.

Kitą dieną išsmukau iš rūmų anksti rytą, kai gatvių šlavėjai, kuriems visada atsiranda darbo turtingesniuosiuose kvartaluose, šlakstė vandeniu grindinio akmenis, ruošdamiesi tankiais šerių šepečiais gramdyti nuo jų purvą. Turėdama galvoje kardinolo įsakymą, mane lydėti priverčiau jauną sargybinį, bet nepaisiau jo prašymo leisti prieš tai informuoti vadą.

– Tam neturiu laiko, – išdidžiai pasakiau. – Jei nelydėsi, teks tau pačiam aiškintis kapitonui Romanui, kodėl buvau priversta išeiti į miestą be apsaugos.

– Ne, ne, donna, – skubiai patikino jis, kai ryžtingai išžygiavau pro vartus, ir paknopstomis pasileido man pavymui.

Visą kelią iki pat Orsinių rūmų ėjau tekina, bet pabėgti nuo savo minčių vis tiek nepavyko. Sulig kiekvienu žingsniu iš paskutiniųjų stengiausi save įtikinti, kad mano įtarimai neturi pagrindo, kad baimė – perdėta. Bet skausmas, kaskart įkvepiant į plaučius oro nudiegiantis šonkaulius ir primenantis apie užpuolimą bei man sviestą grasinimą, vertė manyti kitaip.

Žinojau, kad kardinolui bus neabejotinai raportuota apie šį mano vizitą ir apskritai apie kiekvieną žingsnį, todėl iškart pasukau į sandėlius ir pasiraitojusi rankoves kibau į darbą – ėmiau tikrinti per pastarąsias kelias dienas į rūmus atgabentas maisto atsargas. Švieži produktai man kėlė mažiau rūpesčių, nes juos labai sunku užnuodyti nepaliekant išdavikiškų kvapo, skonio ar net spalvos pėdsakų. Bet, pavyzdžiui, nedideles dozes nuodų galima paslėpti tarp mėsos išpjovų, todėl visą skerdieną būtina kruopščiai apžiūrėti. Užnuodyti vyną nepaliekant pėdsakų – taip pat labai sudėtinga, nors ir nėra neįmanoma; ar į jį ko neprimaišyta, tuoj suprastum iš skaidrumo ir aromato. Į vyną įmaišyti nuodai ištirpsta, bet nevisiškai, paprastai lieka tam tikrų drumzlių, kurias patyrusi akis bemat pastebės.