Sara Poole - Nuodytojo duktė

Bazilikos ilgis – daugiau nei šimtas metrų. Žinau tai, nes tėvas buvo taip susidomėjęs šituo senoviniu statiniu, kad, padedamas vieno savo draugo matematiko, jį išmatavo. Pastogė buvo ilga, beveik per visą šventovę, o patekome į ją ne iš tos pusės, kur stovėjo pagrindinis altorius, o iš kitos. Dėl pastogės būklės pirmyn brovėmės sunkiai, buvome priversti judėti lėtai, o laikas ėjo. Išgirdau, kaip apačioje pradėjo repetuoti choras.

– Vadinasi, laiko liko jau visai nedaug, – pranešiau.

Mano akys perštėjo nuo dulkių ir purvo. Kad bent šiek tiek apsivalytų, tankiai sumirksėjau, ir staiga, vieną trumpą akimirką, pamačiau lyg ir kažką judant tolumoje, toje vietoje, nuo kurios iki pastogės galo buvo likę apytikriai du trečdaliai viso kelio. O gal man tik pasidingojo iš nenumaldomo noro, kad taip būtų?

– Kas ten? – paklausiau.

Čezarė pažvelgė į tą pusę, bet tenai tvyrojo prietema. Visiškai galėjo būti, jog tik balandžiai purptelėjo į orą arba pakilo dulkių sūkurys.

– Gal šešėlis? – atsiliepė jis.

Iš visiškos nevilties jo abejonės nusitvėriau kaip raginimo bent jau išsiaiškinti, ką aš ten mačiau, taigi ryžtingai patraukiau į priekį, nervingai timpčiodama visur kliūvančius ir judėti trukdančius savo sijonus.

Tačiau nespėjus nueiti nė penkių žingsnių, Čezarė sugriebė mane už riešo ir trūktelėjęs sulaikė, tuo pat metu ranka duodamas ženklą vyrams, kad tie sustotų.

– Ša, kad man nė garso! Tu teisi, ten kažkas yra, – tylutėliai pasakė jis.

– Kur? – sušnabždėjau ir įtempiau akis, mėgindama ką nors įžiūrėti.

– Priekyje, už kokių šešiasdešimties metrų, gal mažiau. Jei neklystu, tai turėtų būti tiesiai virš pagrindinio altoriaus.

– Tikriausiai Morocis!

Čezarė linktelėjo, jo veidą nušvietė niūri šypsena.

– Palik jį man.

Energingai papurčiau galvą.

– Vos tave pamatęs Morocis bemat supras, kad jam gresia mirtinas pavojus, ir vienas Dievas težino, ko tokiu atveju gali griebtis. O moteris baimės jam neįvarys.

Tai, ką kalbėjau, buvo tiesa, bet prisipažinsiu: aš troškau pati priremti Morocį prie sienos. Galite vadinti tai puikybe ar dar kuo nors, tačiau aš nesiruošiau tenkintis antraeiliu vaidmeniu ir slėptis Čezarei už nugaros.

– Prašau, duok man vieną akimirką, – maldavau Čezarės. – Aš galėčiau užklupti jį netikėtai, o tada jau tu jį sutvarkytum.

– Be vargo susitvarkyčiau ir pats vienas, – spyrėsi Čezarė.

– Dabar ne laikas rodyti drąsą! Dėl Dievo meilės, juk berniukas – jo rankose! Negalime rizikuoti Nando sveikata ir gyvybe.

Suprantama, jeigu jis tebėra gyvas ir sveikas. Bet apie tai nenorėjau nė galvoti, todėl plėšte išplėšiau savo ranką iš Čezarės gniaužtų ir puoliau į priekį, į tamsą.

Man kelią pastojo tankus voratinklių miškas. Didžiam mano siaubui, voratinkliai lindo į nosį ir burną, vėlėsi į plaukus, ir man dingojosi, kad į mane kabinasi tūkstančiai vaiduokliškų pirštų. Suprantama, tai tebuvo įaudrintos vaizduotės vaisius. Voras yra tik menkas padaras, jei iš nuodingųjų, tokį galima sutrėkšti koja, o jei ne – apskritai nekreipti dėmesio. Mintyse be paliovos sau tai kartodama, atkakliai broviausi į priekį, kol galiausiai, uždususi ir visa purvina, išsimušiau iš tos voratinklių tirštynės.

Kaip ir viskas gyvenime, tai turėjo ir savų privalumų, ir trūkumų. Dabar aš daug aiškiau mačiau, kas dedasi tolumoje, bet ir pati tapau matoma.

Žmogus, iki kurio buvo likę apie trisdešimt metrų, staiga atsigręžė ir pažvelgė mano pusėn. Jis buvo pasilenkęs, bet negalėjau įžiūrėti, prie ko. Pamatęs mane, atsitiesė, paleisdamas iš rankų tai, ką jose laikė.

O kitą akimirką pasileido tiesiai į mane.

Aš, kaip ir visi normalūs žmonės, turiu savisaugos instinktą, bent jau man taip atrodo, tačiau tam tikrais atvejais jį kartais nustelbia pareigos, kurios negaliu išsižadėti, jausmas. Šitas atvejis kaip tik ir buvo vienas iš tokių.

Nė akimirkos nesvarstydama ir nedvejodama, nekreipdama dėmesio į Čezarės šūktelėjimą, puoliau į priekį. Po mano koja dukart įlūžo grindys, keletą kartų kluptelėjau ir maniau tuoj pargriūsianti, bet paskutinę akimirką pavykdavo išsilaikyti ant kojų.

Netrukus lengviau atsikvėpiau – žmogus, kurio figūrą įžiūrėjau tolumoje, iš tiesų buvo Morocis. Jis vilkėjo bažnytiniu drabužiu – be abejo, tam, kad galėtų netrukdomas patekti į baziliką. Ir čia jis buvo ne vienas. Ten, kur Morocis kažką numetė, ant grindų susirietęs gulėjo vaikas.

– Niekšas! – visa gerkle surikau aš ir (gal man iš tikrųjų trūksta vieno šulo) šokau ant jo. Mudu trenkėmės vienas į kitą taip, kad nuo smūgio parvirtome ant grindų. – Pabaisa! – riktelėjau, stvėriau Morociui už auksinių garbanų ir ėmiau daužyti jo galvą į grindis.

Prisipažinsiu: būčiau tol trankiusi jo galvą, kol smegenys būtų išsitaškę, bet Morocis nesiruošė gulėti sudėjęs rankų.

– Strega! – sustugo jis ir, sugriebęs mane už pečių, bloškė šalin su tokia jėga, kad aš nulėkiau oru ir plojausi į grindis. Nuo smūgio man net kvapą užgniaužė.

Vargais negalais atsistojau, ketindama vėl kibti Morociui į atlapus, bet tada išvydau akį džiuginantį reginį: išsitraukęs kardą, tiesiai į Morocį lėkė Čezarė. Pamišėlis kunigas išsigandęs dėbtelėjo į jaunąjį Bordžiją ir kaipmat pasipustė padus, bet sprukdamas spėjo pasičiupti ir Nandą.

Kilus triukšmui, atskubėjo Rokas. Pamatęs, kas čia vyksta, jis prisidėjo prie Čezarės ir abu puolė vytis Morocį. Aš irgi šokau jiems įkandin, bet užkliuvau už kažin kokio kieto daikto ir kaip ilga išsitiesiau ant grindų. Kilstelėjau galvą pasižiūrėti, kas čia buvo, ir pamačiau, jog užgriuvau ant medinio kryžiaus, gana didelio, kad ant jo tilptų vaikas.

Riktelėjusi iš siaubo vargais negalais atsistojau ir pasileidau paskui Morocį. Užspeistas pastogėje, jis, galima sakyti, jau buvo mūsų rankose! Pasprukti jis negalėjo, nebent mokėtų skraidyti kaip arkangelas Mykolas. Bent jau man taip atrodė.

Pamišėlis kunigas, siaubo apimtas mažas berniukas, ne mažiau išsigandęs jo tėvas, karvedys, pustuzinis ginkluotų vyrų ir aš, bėgantys arba nešami (turiu omeny Nandą) Šventojo Petro bazilikos pastogės labirintu, visiškai sutręšusiomis grindimis, lūžtančiomis mums po kojomis… Įdomu, kas tuo metu dėjosi apačioje? Gal ten susirinkę žmonės pakėlę galvas stebėjosi keistais garsais, sklindančiais iš žvaigždėto dangaus, ištapyto ant bazilikos skliautų? O gal pamanė, kad įsimetė velniai? Nė neįsivaizduoju, kas jiems atrodė, nes tuo metu man rūpėjo ne jie, o vienintelis dalykas: kaip ištraukti Nandą Morociui iš nagų. Netgi sučiupti tą pamišėlį kunigą man buvo tik antraeilis dalykas.

Liežuvis stoja stulpu, nenori apsiversti, tačiau reikia pripažinti, kad Morocis buvo nepėsčias, turėjo numatęs ne vieną ir ne du, o keliolika žingsnių į priekį. Ilgainiui supratau: jis visada būdavo sugalvojęs daugybę variantų ir, esant reikalui, galėdavo jais manipuliuoti. O, jeigu savo gabumus būtų panaudojęs kilniems tikslams… Tačiau tai – tušti samprotavimai. Morocis buvo pamišęs, todėl galvojo tik apie tai, kaip išsigelbėti pačiam. Persekiojamas Čezarės ir Roko, jis atgręžė į juos perkreiptą iš pykčio dailų veidą, pažvelgė kaip žvėris, užspeistas į kampą, ir suurzgė:

– Jūs amžinai degsit pragare!

Gal ir taip, bet prieš tai Morocio dar laukė akistata su Čezarės kardu. Ir Roko rūstybė.

Rokas pirmas atsidūrė prie kunigo, ranka buvo jau bepasiekiąs Morocį, bet pamišėlis sviedė į jį savo naštą ir spruko šalin. Į kurią pusę nulėkė, nepastebėjau, nes visas mano dėmesys dabar buvo sutelktas į berniuką. Nandui nukritus ant grindų, jos sutraškėjo ir įlūžo tiesiai po vaiku. Žvelgiau į berniuką ir atrodė, kad laikas staiga beveik sustojo, viskas sulėtėjo: mačiau skylant medį, jo gabalus kampu pakylant virš grindų, lūžtant ir krintant žemyn, įgriūvant po lentomis esančias lubas. Man prieš akis atsivėrė bedugnė erdvė, apačioje besiliejanti akyse.