Sara Poole - Nuodytojo duktė

Tie jo žodžiai paglostė man širdį, tačiau laikas sparčiai bėgo, visiškai nekreipdamas dėmesio į asmeninius reikalus, kad ir kokie brangūs jie man buvo.

– Konklava… – tarstelėjau aš, tačiau Čezarė, turbūt iš nevilties, kad niekaip neatsiliepiu į jo susižavėjimo manimi ženklą, įsikniaubė man į kaklą ir sudejavo: – Dieve mano, ar dabar būtina apie tai kalbėti? Nejaugi negalime bent trumpam apsimesti, kad nieko nėra?

Kartais aš užmiršdavau, kad jam dar nėra nė septyniolikos. Neskusta jo barzda badė man odą, o nuo jo svorio, kurį buvo taip malonu justi aistros įkarštyje, dabar jaučiausi it pritrėkšta, todėl, abiem rankomis įsikibusi jam į plaukus, kilstelėjau jo galvą ir žiūrėdama į akis pasakiau:

– Gal tu ir gali apsimesti, bet aš – ne. Tavo tėvas netrukus bus uždarytas konklavoje kartu su Šventosios Motinos Bažnyčios kardinolais, kurie pavojingesni už gyvates ir klastingesni už šakalus. Bent jau vienas iš jų veikia išvien su pamišėliu, kurio rankose yra nuodai. Mano pareiga – užkirsti tam kelią, todėl praverstų ir tavo patarimas.

– Nunuodyk dela Roverę, – nė akimirkos nedvejojęs pasiūlė Čezarė.

Daugelis mano, kad Čezarė širdies gilumoje yra paprastas vaikinas, bet aš pasakyčiau priešingai: jis mąstė taip aiškiai, kad daugelis galėtų tik pavydėti. Tačiau kartais nuklysdavo į lankas.

– Vargu ar tai ką nors išspręstų, – vengdama tiesaus atsakymo aptakiai atsakiau aš.

Jis atsiduso.

– Juk tu – nuodytoja. Kodėl vengi žudyti?

– Ne, nevengiu…

Žudymas man buvo ne tik darbas – kaip paaiškėjo, jis galėjo atnešti palengvėjimą ir netgi teikti malonumą. Kad ir kaip troškau išsikapanoti iš to tamsaus liūno, vilčių, kad dėmes nuo mano sielos galėtų nuplauti atsidavimas Dievui ar Bordžijai, vis dėlto nepuoselėjau. Bet pasakoti to Čezarei nemačiau reikalo.

– Žudymas dabar nėra pats geriausias sprendimas, – atsakiau.

– Tai kaip siūlai sutvarkyti šitą jovalą? A, tiesa, Lukrecija man pasakojo, kad vis žadėjai pabėgti į Angliją ir jų karaliaus rūmuose tapti burtininke. Kuo jis ten vardu, Henrikas kažkelintasis? Gal ir dabar tave ta mintis viliojai?

– Gal ir taip, – prisipažinau, nė neketindama raudonuoti dėl savo vaikiškų svajų. (Didžiausia bėda ta, kad, žmonės, kuriuos tu seniai pažįsti, apie tave žino ir prisimena per daug.) – Nors… turiu geresnį sumanymą: padaryti tavo tėvą popiežium.

– Žinai, o jis ir man numatė tokią pat ateitį.

Kad savo vyriausiam sūnui Bordžija buvo numatęs bažnytinę karjerą, aš žinojau, bet nesitikėjau, jog Čezarė taip atvirai prabils apie kardinolo ambicijas dėl Bordžijų dinastijos.

– O tu pats norėtum tapti popiežiumi? – pasiteiravau.

– Viešpatie, apsaugok!

Jau vien įkarštis, su kuriuo Čezarė ištarė šiuos žodžius, buvo iškalbingas, bet kad man neliktų nė menkiausios abejonės, dar pridūrė: – Duokite man žirgą, kardą, ir aš pakeisiu pasaulį, tačiau, dėl Dievo meilės, nereikia į tai painioti Aukščiausiojo.

– Na, tavo tėvas gali turėti planų, bet jeigu dela Roverei pavyks sutrukdyti, iš tų planų liks šnipštas.

Čezarė atsiduso, nusirito nuo manęs ir nugara plumptelėjo į patalus. Aš įtraukiau į šnerves oro ir pajutau prakaito, išmušusio mane mūsų meilės naktį, kvapą.

– Gal žinai, ką jis ruošiasi daryti? – pasiteiravau.

Čezarė pasisuko į mane, ranka pasirėmė galvą ir pažvelgė man į akis.

– Kas? Mano tėvas ar dela Roverė?

– Žinoma, tavo tėvas. Dela Roverė man nerūpi. Kardinolas žino padėtį geriau nei bet kas kitas. Kaip jis ketina elgtis?

– Velniai griebtų, aš tikrai nežinau. Tik gaunu jo įsakymus ir juos vykdau tikėdamasis, kad jis lieka manimi patenkintas. O šiaip tėvas man nieko nepasakoja.

– Per daug save nuvertini. Ar ne tave tėvas siuntė į Sieną? Kai jam reikia sutvarkyti kokį nors delikatų reikalą, jis pasikliauja tavimi.

– Jis pasikliauja manimi, kai reikia ką nors pagąsdinti, kad nenukryptų nuo reikiamo kurso. Beje, man tai neblogai sekasi. O dėl viso kito… – Čezarė gūžtelėjo pečiais. – Turbūt, kai ateis laikas, mums ir praneš. O kol kas…

Jis vėl prigludo prie manęs, ir aš atsakiau tuo pačiu, nes dingtelėjo: jeigu Morociui viskas išdegs, vargu ar dar kada nors galėsiu pasimėgauti tokiu malonumu. Pasimėgauti apskritai bet kuo.

Kai pabudau, pro langus liejosi saulės šviesa, o Čezarės jau nebuvo. Man vos suspėjus nusiprausti ir apsirengti, pasirodė Vitoras ir pranešė, kad mane kviečia kardinolas.

Iki konklavos pradžios buvo likusios vos kelios valandos, ir rūmai ūžė it bičių avilys. Visur, kur tik pažvelgsi, stovėjo ginkluoti vyrai, pirmyn atgal lakstė tarnai, knibždėte knibždėjo spiečiai dvasiškių ir sekretorių. Žinoma, to reikėjo ir tikėtis, bet toks neįprastas šurmulys vis tiek truputį trikdė, todėl pasiekusi Bordžijos raštinę, kur buvo palyginti ramu, net lengviau atsikvėpiau.

Kai prisistačiau, kardinolas dar buvo užsiėmęs nežinia kuo kitu, bet ilgai laukti neteko, netrukus buvau pakviesta į jo kabinetą. Turint galvoje, jog kardinolas jau kelios dienos buvo be miego, jis atrodė stebėtinai žvalus. Laimė, kritiškos akimirkos – o jų per gyvenimą jam teko ištverti tikrai nemažai, – atrodo, teikdavo jam papildomų jėgų. Pamatęs mane, jis nusišypsojęs davė ženklą sekretoriams palikti mus vienus, ir tie pasišalino, svaidydami mano pusėn piktus žvilgsnius.

– Frančeska, atrodai puikiai. Po viso to, ką išgirdau, man net palengvėjo. Nesusižeidei?

Tai, kad jis žinojo, kas atsitiko bazilikoje, manęs nenustebino: kol aš ruošiausi konklavai, jam viską papasakojo turbūt pats Čezarė. Slapčia vyliausi, jog kardinolas supranta, kokią grėsmę tebekelia Morocis.

Jis mostelėjo man sėstis ir aš įsitaisiau krėsle.

– Nė trupučio, Jūsų Eminencija, – atsakiau jam. – Bet ačiū už rūpestį.

Bordžija, sėdintis krėsle prie plataus stalo, įsmeigė į mane tiriamą žvilgsnį. Tai mane nervino, bet, tikiuosi, neišsidaviau.

– Na ką gi, – vėl prabilo jis. – Morocis tikrai įrodė, kad yra išradingas.

Štai taip kardinolas įvertino Morocio sumanymą nukryžiuoti vaiką, siekiant sukelti minios įniršį ir pražudyti Bordžiją bei žydus.

– Baiminuosi, kad tai ne paskutinis jo bandymas, – pastebėjau. – Ar girdėjote gandą, kad jis dalyvaus konklavoje?

Vargu ar galėjau tikėtis, kad Bordžijai tai dar nėra žinoma, ir neklydau – jis linktelėjo, bet toji žinia jo, regis, nė trupučio nenustebino.

– Įtariu, kad taip. Tavo medalionas su nuodais vis dar pas jį, tiesa?

Man buvo nemalonu prisiminti šį savo riktą, kai pati įdaviau Morociui į rankas tokį ginklą.

– Reikia manyti, taip.

– Tai ką siūlai mums daryti?

– Viską, kas tik įmanoma, kad užtikrintume jūsų saugumą, Eminencija. Bet Morocis dalyvaus konklavoje, tad bijau, kad tų atsargumo priemonių, kurių ėmiausi dėl jūsų, gali ir nepakakti. Jis, kaip pats sakėte, labai išradingas, todėl jei tik rastų būdą, kaip pakeisti jums skirtą maistą ar gėrimą…

– Turėtume rimtų nemalonumų, tiesa?

– Taip, Jūsų Eminencija, – patvirtinau ir giliai įkvėpiau, ruošdamasi išpyškinti paruoštą kalbą, turinčią įtikintį kardinolą ryžtis poelgiui, kuris jam galėjo pasirodyti pernelyg įžūlus.

– Matau tik vieną išeitį, – pasakė jis.

Nusikirpti plaukus aš atsisakiau. Man labai palengvėjo paaiškėjus, kad mūsų su Bordžija nuomonės sutapo ir į konklavą jį lydėsiu aš, bet dėl savo plaukų nepasidaviau.