Sara Poole - Nuodytojo duktė

Sąlygos gaminti maistą buvo ne pačios geriausios – tik vienas nedidelis indas su žarijomis, tačiau aš vis dėlto sugebėjau paruošti gan gardų ėrienos troškinį. Kardinolas kaip tik užtiko mane jį ragaujančią ir tikrinančią, ar netrūksta prieskonių.

– Ką čia darai? – pasiteiravo jis.

Bordžija atrodė pavargęs, bet patenkintas, ir padariau išvadą, kad reikalai klojasi gerai. Kardinolui už nugaros stypsojo jo sekretoriai – neabejojau, kad jie mane atpažino, bet užteko nuovokos laikyti liežuvį už dantų.

– Tikrinu, ar jūsų nenunuodijau.

Jis klausiamai kilstelėjo antakį.

– O norėtum?

– Kol kas ne.

Toks mano atsakymas vargu ar atrodė labai diplomatiškas, bet mano nervai buvo įtempti kaip styga, nes kaip tik ruošiausi ragauti maistą, kuris lyg ir neturėjo būti užnuodytas. Taigi ne juokai buvo galvoje.

Priminsiu, kad pasitaiko tokių nuodytojų, kurie pareigą ragauti patiekalus permeta ant vargšų tarnų pečių. Vis dėlto tai veikiau išimtis nei taisyklė. Turtingas patronas, savo ir artimųjų gyvybes patikėjęs nuodytojui, vos pastebėjęs, kad šis vengia ragauti maistą, nieko nelaukdamas atsisakys jo paslaugų.

Taigi įsipyliau šaukštą troškinio į dubenį ir stovėdama ėmiau valgyti.

– Na, ir kaip? – po kelių akimirkų pasiteiravo kardinolas.

– Pakenčiama. Mėsa kietoka, bet šiaip valgyti galima.

Kalbant rimtai, mano savijauta buvo gera: burnos ar gerklės nedegino, pilve nejaučiau jokių ūmių spazmų, nieko, kas liudytų, jog troškiniui naudotuose maisto produktuose buvo ko nors nepageidautino. Lengviau atsikvėpusi netgi nusišypsojau.

Apie mano pasiryžimą reikalui esant paaukoti dėl kardinolo gyvybę Bordžija nepasakė nė žodžio, bet aš to ir nesitikėjau. Jis patraukė į savo kambarį ir po kurio laiko šūktelėjo atnešti jam vakarienę. Pastačiau priešais jį dubenį su troškiniu ir jau ruošiausi eiti, bet kardinolas davė man ženklą pasilikti, o tada puolė valgyti.

– Neblogas, – sukimšęs kelis šaukštus pasakė jis. – Badas mums tikrai negresia.

Aš dėkodama linktelėjau ir vėl pripildžiau jo taurę.

– Tik jokiu būdu nevalgykite ir negerkite kur nors kitur. Jei Morocis tikrai čia, jis pamėgins nunuodyti jus, kai būsite toli nuo dela Roverės apartamentų. Taigi…

– Jis čia, – pertraukė mane Bordžija, o pamatęs, kad išsigandau, pridūrė: – Prieš kelias valandas šmėkštelėjo man prieš akis. Manau, tai nebuvo atsitiktinumas: jis nori, kad aš žinočiau, jog yra netoliese.

– Kad išmuštų jus iš vėžių arba net įbaugintų?

Kardinolas tik prunkštelėjo ir nugėrė gerą mauką vyno.

– Jei taip, jam teks nusivilti. Nežinia koks dailus kunigėlis, kuriam nuo garbėtroškos aptemo protas, manęs tikrai neišgąsdins.

Šitoks Morocio apibūdinimas mane taip pralinksmino, kad vos susilaikiau neprajukusi, bet paskutinę akimirką susivaldžiau.

– Jūsų Eminencija, tik nenuvertinkite jo, prašau. Aš tokią klaidą jau padariau, ir teko skaudžiai nusvilti.

Bordžija dėbtelėjo į mane per taurės viršų.

– Kaltini save dėl to, kas atsitiko bazilikoje?

– Suprantama.

Mane taip pat kaltina ir veikiausiai smerkia Rokas, bet apie tai nutylėjau.

– Jei nebūtum išnarpliojusi ir perpratusi Morocio plano, berniukas būtų žuvęs, ir dabar būtume atsidūrę visiškame chaose.

– Jei būčiau buvusi protingesnė ir nuo pradžių viską geriau apgalvojusi, berniukas apskritai nebūtų patekęs į tokį pavojų, o Morocis dabar nekeltų mums jokio pavojaus.

Bordžija išgramdė iš dubens paskutinius troškinio likučius, tada atsilošė kėdėje. Nuo kaitrios vasaros saulės mus saugojo storos mūro sienos, tačiau kambaryje vis tiek buvo tvanku. Oras beveik nejudėjo, ir pajutau, kaip nugara man nubėgo prakaito lašas.

– Kiek žinau, – prabilo jis, – vienintelė rimta tavo klaida buvo ta, jog nuslėpei, kad Morocis kreipėsi į tave. Bet ir tai atleistina. – Mano veide išskaitęs nuostabą pridūrė: – Klaidų darome kiekvienas, visi be išimties. Svarbiausia – jų nekartoti.

– Aš nekartoju, – gal ir nekukliai, bet nuoširdžiai atsakiau. – Tiesiog darau vis naujas. Turbūt turiu neeilinių gabumų.

Bordžija sukrizeno.

– Tu dar jauna. Metai ilgainiui subrandina žmogų.

Tai, kad, jo nuomone, aš tiek nugyvensiu, galima buvo palaikyti jo pasitikėjimo savimi įveikiant visas kliūtis ženklu. Man teliko viltis, jog taip ir bus. Dar po kurio laiko jis leido man eiti, ir aš su džiaugsmu pasišalinau. Nerimą dėl ateities, jei tik ji išauš, įveikė nuovargis. Palikau Bordžiją pailsėti, pati iš palydovų kambario į savąjį atsivilkau čiužinį, griuvau ant jo ir kone akimirksniu užmigau.

Miegojau kaip užmušta. Nubudau vidurnaktį ir išsyk nesusivokiau, kur esu. Kai po kelių akimirkų prisiminiau, mane staiga užplūdo baimė. Ranka palietusi plačiakraštę skrybėlę (nors miegoti su ja buvo nepatogu, bet gerai slėpė mano plaukus) ir įsitikinusi, kad ji savo vietoje, vėl nugrimzdau į sapną, tačiau miegojau neramiai, persekiojama manęs laukiančių žūtbūtinių grumtynių nuojautos.

Kai išaušo kita diena, prasidėjo tikroji konklava. Pasauliečiai pirkliai turbūt nudžiugtų sužinoję, kad Dievas irgi yra pirklys: tas turgus, kurio liudininke per konklavą man teko būti, tai tik patvirtina. Jei Dievas tikrai veikia per savo Bažnyčios kardinolus, tai jis moka derėtis, sumaniai parduoti ir pirkti. Stebėdama visa tai priėjau prie išvados, kad žemę paveldės veikiau ne romieji, o pirkliai. O kuo jie ją pavers, galima tik spėlioti.

Tai buvo pokalbių pašnibždomis, raštelių, perduodamų iš rankų į rankas, slaptų vizitų ir privačių pasitarimų prie vyno taurių, šaltų ir šiltų šypsenų, ne itin malonių rankų paspaudimų ir vienas kitam į ausį kuždamų paslapčių diena. Diena, kada ant stalo it žetonai metami milžiniški pinigai ir dideli dvarai, greitai keičiantys šeimininką.

Diena, po kurios Bordžija, atrodo, liko patenkintas, nors prie valgio vos teprisilietė ir anksti atsigulė miegoti.

Kitą dieną buvo surengtas vadinamasis pirmas skaičiavimas.

Bordžija pralaimėjo.

Jis gavo septynis balsus, o dela Roverei ir jo statytiniams iš viso atiteko keturiolika. Nė vienas iš kandidatų nesurinko reikiamų dviejų trečdalių balsų, taigi konklava tęsė darbą.

Ką jums papasakoti apie kitą dieną? Apie vis augantį mano nerimą dėl nesibaigiančių susitikimų ir derybų? Ar apie tą daugybę kartų, kai išdrįsdavau iškišti nosį iš Bordžijos apartamentų, kad apsidairyčiau, kas vyksta aplinkui? Galbūt norėtumėte, kad papasakočiau, ką mačiau vaikštinėjant iš vienų apartamentų į kitus? Dažniausiai tai būdavo palydovai, nešantys laiškelius, bet kartais koridoriuje matydavau ir kokį nors skubiai praskuodžiantį, kad niekas jo nepamatytų, arba be jokios gėdos išdidžiai pražingsniuojantį kardinolą. Bordžijos noras savo turtus dar papildyti milžiniškomis lėšomis anksčiau man kėlė nuostabą, o dabar supratau, kodėl jis to siekė. Galėčiau jums išvardyti tikslias sumas, kokias gavo daugelis kardinolų, bet jų parsidavėliškumas ir taip visiems puikiai žinomas, taigi nėra prasmės tuščiai aušinti burną.

Apsiribosiu pasakydama, kad per tas kelias lemiamas valandas turtingi tapo dar turtingesni. Tačiau jiems vis dar buvo negana.

Antrasis skaičiavimas įvyko trečios dienos vakare. Jo rezultatai nedaug kuo skyrėsi nuo pirmojo skaičiavimo – Bordžijai pavyko laimėti vieną papildomą balsą. Derybos tęsėsi visą naktį. Ėmė sklisti kalbos, kad gresia patas. Galima buvo įsivaizduoti minios, tuo metu susirinkusios aikštėje ir laukiančios naujienų, nuo kurių priklausė, kas bus – tvarka ar chaosas, – nuotaikas.