Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Paguldykite jį ant grindų, – paliepiau, ir, akimirką pasvyravę, jo palydovai pakluso mano komandai.

Išgąstis dėl to, kas vyksta, nustelbė viską, netgi daugelio vyrų širdyse slypinčią moterų baimę. Dela Roverė kvėpavo sunkiai, jo oda pačiupinėjus buvo šalta, lūpų kampučiuose blizgėjo baltos putos, kūnas buvo pastiręs, o nugara nuo konvulsijų vis išsiriesdavo lanku. Tačiau, kaip bylojo iš siaubo paklaikusios kardinolo akys, sąmonę jis dar turėjo.

Tai buvo geras ženklas – vadinasi, jis negalėjo būti nurijęs viso mano pagaminto mirtino mišinio.

– Atlaisvinkit jo drabužius, – paliepiau dela Roverės palydovams, o vienam iš Bordžijos sekretorių tariau: – Grįžkite į mūsų apartamentus. Ten, mažajame kambaryje, rasite rudos odos kapšą. Skubiai atneškite jį man.

Sekretorius tekinom puolė vykdyti mano nurodymo. Kai jis dingo už durų, Bordžija pasilenkė prie pat manęs ir, bakstelėjęs alkūne, slapčia parodė tai, ką laikė sugniaužęs delne. Tai buvo mano medalionas.

– Kur? – be garso, vien lūpomis, paklausiau aš.

Jis galva parodė į stalą, prie kurio valgė dela Roverė.

– Po stalu, – sušnabždėjo. – Labai jau tiesmuka, bet jeigu medalionas būtų rastas šalia negyvo kardinolo, tikslas būtų buvęs pasiektas.

– O Morocis…

– Neabejoju, kad seniausiai iš čia dingo.

O kartu su juo – ir visos mano puoselėtos greito keršto viltys. Akimirką man tiesiog nusviro rankos, bet tariau sau, kad taip lengvai tikrai nepasiduosiu. Jei man vis dėlto pavyktų pasodinti Bordžiją į šventojo Petro sostą, aš bent jau sugriaučiau to pamišėlio kėslus pražudyti žydus ir tuo pačiu turėčiau galingą sąjungininką, kuris padėtų man jį sumedžioti. Gal teisingumo įvykdymą ir teks nukelti vėlesniam laikui, bet aš jo sieksiu, iki išleisiu paskutinį atodūsį.

Užmetęs akį į dela Roverę, kuris, buvau tikra, galėjo girdėti mūsų pokalbį, Bordžija tarė:

– Tikiuosi, supranti, kad jei bandysi jį išgelbėti ir tau nepavyks, gali būti apkaltinta dėl jo mirties?

Jei dabar būčiau palikusi viską taip, kaip yra, visi žinotų tik tiek, kad mudu su kardinolu žūtbūt stengėmės užkirsti kelią dela Roverės nunuodijimui, tačiau mums, deja, nepavyko. Bordžijos priešas būtų negyvas, o jis pats taptų popiežiumi.

Prisipažinsiu atvirai – aš dvejojau. Dela Roverės mirtis nuo nuodų, kuriuos jis pats ruošėsi pakišti Bordžijai ir taip atimti jam gyvybę (o mane tikriausiai pasiųsti ant laužo), atrodė teisingas atpildas. Tai net galima būtų pavadinti Dievo pirštu.

Ir vis dėlto…

Esu tikra, kad dela Roverė puikiai suprato, apie ką kalbama, nes iš paskutiniųjų stengėsi kažką pasakyti. Tačiau jis buvo taip arti mirties, kad vienintelis garsas, pasigirdęs iš jo gerklės, buvo duslus gargaliavimas.

Kardinolas atsitiesęs atsitraukė per žingsnį nuo dela Roverės, kurį laiką žvelgė į pagrindinį savo varžovą, rengusį sąmokslą ir ketinusį jį nužudyti, ir galiausiai tarė:

– Padėk jam kuo tik galėsi.

Neklauskite manęs, kodėl jo pasirinkimas buvo būtent toks – vėliau būdama šalia kardinolo aš niekada nedrįsau jo to paklausti. Apsiribosiu pasakydama tik tiek, kad Bordžija, kaip visada, tikriausiai turėjo savų priežasčių.

Girdžiau dela Roverei vimdomuosius ir dešimt kartų iš eilės praploviau jam skrandį. Žinojau, kad nuodų paveiktam organizmui toks papildomas krūvis – negerai, gali neatlaikyti širdis, bet kitos išeities neturėjau. Kiekviena mano pagamintų nuodų kruopelytė privalėjo būti pašalinta iš organizmo, kol nespėjo patekti į vidaus organus ir jų negrįžtamai sužaloti. Stiprus, nuolatinis vėmimas buvo vienintelis būdas išgelbėti kardinolui gyvybę.

Visos šitos smulkmenos išties nemalonios, tad pasakysiu tik tiek: dela Roverė didvyriškai iškentė šias procedūras, o apie jo palydovus to negalėčiau pasakyti. Atrodo, šitas reginys juos taip sukrėtė, kad, maniau, tuoj patys, be jokios mano pagalbos, pradės vemti.

O kalbant apie Bordžiją, tai kai, nutaikiusi laisvesnę akimirką, grįžtelėjau į tą vietą, kur jis stovėjo, kardinolo ten jau nebuvo.

1492-ųjų Viešpaties metų rugpjūčio 11 dieną, ankstyvą rytą, įvyko ketvirtas ir paskutinis balsų skaičiavimas. Rodrigui Bordžijai atiteko penkiolika balsų. Lemiamą balsą, užtikrinusį Bordžijai reikiamą daugumą, atidavė senasis Venecijos patriarchas. Vėliau kalbėta, esą keliems savo kolegoms kardinolams jis pasakojo, kokie neperskiriami draugai su Bordžija jiedu buvę vaikystėje, Venecijoje. Ir šiandien lieka paslaptis, už ką jis iš tikrųjų manė balsuojąs.

Parodęs sau nebūdingą kilniaširdiškumą, sukėlusį daugybę kalbų, kardinolas Džulijanas dela Roverė, kuris, kaip pažymėjo kiti konklavos dalyviai, atrodo, prastai jautėsi, sutiko su pasiūlymu, kad balsavimas dėl Bordžijos kandidatūros būtų slaptas.

Kai langai, išeinantys į aikštę, atsilapojo ir pasigirdo šūksnis: Habemus Papam! 62, minia ėmė šėlti iš džiaugsmo. Roma ir visas krikščioniškasis pasaulis išvengė ilgų, užsitęsusių grumtynių dėl popiežiaus sosto. Kardinolų kolegija išrinko žmogų, kuris, nors ir ispanas, tuo metu buvo pelnęs Romos gyventojų simpatijas. Taigi šie su jiems būdingu entuziazmu tučtuojau puolė švęsti.

Miniai aikštėje džiūgaujant, Bordžija ant sedia gestatoria, nešiojamo popiežiaus sosto, buvo įneštas į Šventojo Petro baziliką ir užkeltas ant didžiojo altoriaus, kur, pripažindami jo išrinkimą, visi kardinolai davė jam priesaiką. Kaip su ta užduotimi susidorojo dela Roverė, verčiau nepasakosiu. Pasakysiu tik, kad apsivėmęs pažas pamiršo iš popiežiaus rankų paimti raudoną plačiakraštę kardinolo skrybėlę ir bazilikoje atrodė labai jau neiškilmingai.

Atgal į rūmus grįžau gatvėmis, pilnomis šventiškai nusiteikusių žmonių, vos besilaikančių ant kojų nuo gausybės maisto ir gėrimų, kurių, tikėdamas savo pergale, Bordžija buvo parūpinęs iš anksto. Tuoj už Pons Aelius tilto netikėtai susidūriau su Petrokijum, prižiūrinčiu, kad šventė vyktų sklandžiai. Pamatęs mane maestro plačiai nusišypsojo ir, nekreipdamas dėmesio į mano vyriškus drabužius, karštai apkabino.

– Jis – popiežius! – iš džiaugsmo netverdamas savo kailyje sušuko jis. – Mūsų Bordžija – popiežius!

Kad popiežius, tikra tiesa. O ar Bordžija kada nors pajėgs pakilti aukščiau La Famiglia interesų ir tapti „mūsų“ popiežiumi, parodys laikas.

Kai pasiekiau rūmus, jie ūžė kaip bičių avilys – tarnai pakavo Bordžijos daiktus, ruošdamiesi persikraustymui į naująją rezidenciją. Prie manęs, apstulbintas mano išvaizdos ir norėdamas išgirsti visas smulkmenas, tučtuojau pristojo Renaldas. Keliais žodžiais papasakojusi jam tai, ką galėjau, skubiai pasišalinau į savo kambarį. Kur man dabar reikės eiti, nenutuokiau, bet neabejojau, kad Bordžija ras kokią nors vietą netoli savęs, kur galėtų mane įtaisyti. Nors buvau nusivariusi nuo kojų, nieko nelaukdama sudėjau savo darbo priemones į skrynią, patikrinau, ar gerai veikia slaptasis užraktas ir tik tada nusiprausiau, persirengiau savo drabužiais.

Vos spėjau persivilkti, pasigirdo nedrąsus tarnaitės beldimas į duris. Kai atidariau, ji atkišo man du laiškelius ir, nedrįsdama pažiūrėti į mane, sušnabždėjo:

– Čia jums, madona.

Štai kokia baisi (nors turinti realų pagrindą), jau spėjusi apaugti gandais, buvo mano reputacija. Nuo to laiko tik retas kuris, jei tik nebūdavo priverstas, išdrįsdavo pažvelgti man į akis. O man teko su tuo susitaikyti, nors nepasakyčiau, kad labai noriai.