Sara Poole - Nuodytojo duktė

– Aš kietai susipinsiu plaukus ir susuksiu į kuodą. Juk būsiu su skrybėle, niekas nieko neįtars.

– O miegosi taip pat su skrybėle? – pasiteiravo Bordžija, kai išlindau iš už širmos, apsivilkusi tamsiai raudona livrėja su aukso apvadais, kokiomis vilki kardinolo pažai ir kiti tarnai vyrai. Tokia mano išvaizda jam, atrodo, kėlė šypseną. – Kodėl atrodai tokia susivaržiusi, Frančeska? Juk turbūt ne pirmas kartais, kai vilki vyriškais drabužiais.

Tai, kad jam žinomas mano įprotis kartkarčiais persirengti jaunuoliu, manęs nė trupučio nenustebino. Jau ir taip įtariau, kad mintis perrengti mane vyriškais drabužiais ir slapčia įsivesti į konklavą nenukrito nuo lubų. Bet vis tiek jaučiau pareigą jį perspėti.

– Juk pats suprantate. Morocis, ketinantis jus nunuodyti, pasistengs, kad įtarimas kristų ant manęs. Jei būsiu konklavoje, jam bus dar lengviau visus tuo įtikinti ir sykiu nukreipti įtarimus nuo dela Roverės.

– Tai tik dar viena priežastis, kodėl privalome sugriauti jo planus.

Ir tarsi ženklan to, kad mūsų likimai dabar susipynę ir neatsiejami vienas nuo kito, Bordžija paėmė grafiną ir mums abiem pripylė vyno.

– Pralinksmėk, Frančeska, – paragino jis, atkišdamas man taurę. – Tu būsi nepakartojamo spektaklio, kaip per Bažnyčios kardinolus Dievas vykdo savo valią žemėje, liudininkė. Gal pamokomos pabaigos ir nebus, bet užtikrinu: tu niekada to nepamirši.

Sumurmėjusi, kad būsiu maloniai nustebinta, jei apskritai sulauksiu to spektaklio pabaigos, vienu ypu ištuštinau taurę. Mano skrandis buvo tuščias, tad išsyk ėmė ėsti rėmuo, bet netrukus viskas praėjo. O aš pati susitaikiau su likimu, kurį man skyrė Dievas.

Kitą rytą, vos patekėjus saulei, aš, moteris, vilkinti vyriškais drabužiais, jau žengiau prelatų ir jų palydovų procesijoje. Kirtusi aikštę, plytinčią priešais Šventojo Petro baziliką, procesija įžengė į Apaštalų rūmus, o iš ten – į Siksto koplyčią. Visą kelią mus lydėjo švelniais, aukštais cantoretti balsais giedamos giesmės. Skaisčiai švietė saulė, ir tūkstančiai žmonių susirinko palydėti mūsų plojimais, melsdami, kad būtų įvykdyta Aukščiausiojo valia.

Klūpodama ant akmeninių koplyčios grindų, į mane iš viršaus žvelgiant Mozei, Jėzui, apaštalams ir šventiesiems, išklausiau Šventosios Dvasios mišių. Būdamas kurijos vicekancleris ir kardinolų kolegijos dekanas, mišias turėjo laikyti Bordžija, tačiau vietoj jo prie altoriaus, vilkėdamas raudonu bažnytiniu drabužiu, žengė dela Roverė. Ne mane vieną apėmė nuostaba – keletas šalia esančių žmonių išgąstingai susižvelgė ir ėmė šnabždėtis. Nežinia, ką reiškė toks protokolo nepaisymas. Gal Bordžijos kapituliaciją ir varžovo pranašumo pripažinimą? O gal tai buvo tik gudrus žingsnis, kuriuo Bordžija siekė parodyti savo lankstumą ir mokėjimą eiti į kompromisus, tai yra tinkamumą būti popiežium?

Visi šnabždėjosi vien apie tai ir į pačias mišias beveik nekreipė dėmesio. Galiausiai atsistojome priimti Komunijos. Pasinaudojusi proga skubiai apsidairiau tikėdamasi pamatyti Morocį, bet jo nebuvo. Tai mane truputį apramino – maniau išvengusi keblumų, su kuriais susiduriu tokiomis akimirkomis.

Man pavyko gan ramiai nuryti mūsų Viešpaties kūną ir nugerti mažytį lašelį vyno, per mišių stebuklą virtusio mūsų Atpirkėjo krauju, bet kai grįžusi į savo vietą vėl atsiklaupiau, delnai buvo drėgni nuo prakaito – baisiai bijojau, kad manęs neištiktų „priepuolis“, bet, ačiū Dievui, nieko panašaus neatsitiko.

Mišios pasibaigė, atėjo laikas iškilmingai kalbai, o žmonės, susirinkę koplyčioje, vis dar šnabždėjosi tarpusavyje. Pagal tradiciją tai turėjo būti oracija apie didžiulę atsakomybę renkant naująjį popiežių. Teisė parinkti kalbėtoją priklausė Bordžijai, taigi visi ištiesė kaklus, kad geriau matytų, kam atiteko šitokia garbė. Kai ant pakylos užlipo kardinolo tautietis, Ispanijos ambasadorius, Siksto koplyčioje nuvilnijo šurmulys.

Ambasadorius pateisino Bordžijos jam parodytą pasitikėjimą. Jis be užuolankų paragino kardinolus pamiršti visus asmeniškumus – ambicijas, lenktyniavimą tarpusavyje ir piktavališkumą, ir pakvietė išrinkti žmogų, kuris dėl charakterio ir gebėjimų labiausiai tiktų vadovauti Šventajai Mūsų Motinai Bažnyčiai. Visiems buvo puikiai žinoma, jog dela Roverės priešiškumas Bordžijai yra vien asmeninio pobūdžio, taigi išsyk tapo aišku, kam konkrečiai taikomas šis ambasadoriaus kvietimas.

Galiausiai jis užbaigė ilgą savo kalbą, ir mes, iki tol klūpėję, atsistojome sugiedoti Te Deum. Po padėkos maldos visi, kam buvo nevalia likti konklavoje, pasišalino, ir po koplyčios skliautais nuaidėjo uždaromų sunkių medinių durų trinktelėjimas, lydimas grandinių ir spynos žvangėjimo.

Mes – dvidešimt trys kardinolai, beveik septyniasdešimt jų palydovų, vienas pamišėlis, pasiruošęs bet kurią akimirką panaudoti mirtinus nuodus, ir aš – buvome atskirti nuo išorinio pasaulio ir užrakinti Siksto koplyčioje.

Ir turėjome likti čia tol, kol bus įvykdyta Dievo valia.

38 skyrius

Pasibaigus didingai atidarymo ceremonijai, kita pirmosios konklavos dienos dalis buvo skirta aptarti susitarimo dėl limito, kiek naujasis popiežius per savo valdymo metus galės paskirti kardinolų, detalėms. Iš tikrųjų tai buvo ilga ir baisiai nuobodi procedūra, todėl aš joje nedalyvavau, rūpinausi kraustymosi į mums skirtus apartamentus reikalais.

Viešai skelbiama, kad Siksto koplyčioje įrengtos savotiškos kareivinės, kuriose kardinolai pasitarimų metu gyvena spartietiškomis sąlygomis. Tai ne visai tiesa, bent jau aš spartietiškas sąlygas suprantu kiek kitaip.

Mudviem su Vitoru pirmąkart lankantis Siksto koplyčioje, didelė prie jos esanti salė kaip tik buvo pertvarkoma ir tapo asmeniniais apartamentais. Kiekvienuose apartamentuose buvo po tris kambarius. Patekti į vidų buvo galima tik pro vienas skląsčiu užšaunamas duris. Už jų esantis pirmasis kambarys buvo skirtas kardinolo palydovams miegoti. Už jo buvo didesnis ir gražiau įrengtas kambarys; čia kardinolas galėjo pavalgyti, miegoti, pasimelsti, jei tik norės, o svarbiausia, akis į akį aptarti reikalus su kitais kardinolais. Trečias, daug mažesnis, kambarys jungė du didesniuosius ir buvo skirtas tam, kad pas kardinolą užsukę lankytojai negalėtų girdėti jo pokalbių su kitais kardinolais. Aš pareiškiau norą įsikurti kaip tik čia.

Tokį mano apsisprendimą dar labiau lėmė tai, kad, mus užrakinus konklavoje, po kelių valandų paaiškėjo, jog mudu su Čezare vis dėlto neprisiišdykavome. Laimė, apie tokį nenumatytą atvejį buvau pagalvojusi iš anksto ir pasirūpinau pasiimti daug atsarginių drabužių. Na, jeigu jau pasiryžau būti visai atvira, prisipažinsiu: tai neišvengiamai lydintys nepatogumai ūpo man tikrai nepakėlė.

Vis sukau galvą, kur dabar galėtų būti Morocis ir ką jis rezga, bet negalėjau užmiršti ir kur kas žemiškesnių reikalų. Kai Bordžija, visą dieną posėdžiavęs, grįš į savo apartamentus, tikrai norės pasistiprinti. Vatikano virtuvė tiekė konklavai paprastą maistą, neva bylojantį apie kardinolų kuklumą: duonos, gabaliuką žuvies, lęšių viralo. Maistas į Siksto koplyčią būdavo paduodamas pro angą duryse, o šios likdavo užrakintos. Keli šventumu garsėjantys kardinolai, neturintys dingsties bijoti nunuodijimo, gal ir galėjo tuo pasitenkinti, bet kiti, įskaitanti ir Bordžiją, atsigabeno savo maisto.

Nors šeimininkė iš manęs prasta, iš bėdos galiu pagaminti keletą patiekalų. Įgūdžiai, kaip užnuodyti maistą, gal ir nepagelbės mokantis gaminti, bet man jie labai pravertė. Be to, darbuodamasi prie puodų, kaip dera pažui, niekam nekėliau įtarimų.