Sara Poole - Nuodytojo duktė

Interesantai be paliovos zujo į kardinolo apartamentus ir iš jų, tad visą naktį nesudėjau bluosto. Kitą dieną iš pat ryto nuėjau paimti šviežios duonos, kurią mums tiekė Vatikano virtuvė, nes, kaip vakar įsitikinau, Bordžijos gomuriui ji nepasirodė per prasta. Kad sumažinčiau riziką, jei kas nors mėgintų nunuodyti kardinolą (arba mane) per duoną, pasirinkau kelis kepalus, imdama ne iš eilės, o kaip papuola.

Sykiu paėmiau ir per angą duryse įmestą nepasirašytą laiškelį. Kardinolas, netgi užrakintas konklavoje, kaip ir reikėjo tikėtis, rado būdą palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.

Jau ruošiausi grįžti atgal, kai staiga sustojau it įbesta, o širdis ėmė daužytis it pašėlusi. Ore tvyrojo lengvas citrinų ir kamparo aromatas. Atsigręžiau ir vos susilaikiau neriktelėjusi: priešais mane stovėjo Morocis.

Auksaplaukis angelas atrodė visiškai ramus, regis, nė nepaliestas tos nesėkmės bazilikoje. Morocis, be abejonės, mane pažino, ir akimirką išsigandau, kad tuojau pat išduos, bet jis tik pakreipė galvą ir nusišypsojo.

– Ar jau ragavote duonos? – pasiteiravo. – Labai skani.

Bet kas, besiklausantis mūsų, tokį draugiškumą paprastam pažui būtų palaikęs krikščioniško gerumo ženklu, bet aš puikiai supratau jo žodžiuose slypinčią potekstę.

– Būtinai paragausiu, – šaltai atšoviau. – Ragauju viską, kas skirta kardinolo stalui.

– Jūs labai pareiginga. Tikiuosi, jis vertina tai, į kokį pavojų save statote, – mestelėjo Morocis, tada gudriai šypsodamasis pasilenkė ir sušnabždėjo man į ausį: – Girdėjau, kad jo nuodytoja – žydė, apsėsta demonų. Bordžijos vietoje aš labiausiai pasisaugočiau jos.

Kalbėdamas jis iš užančio ištraukė mano medalioną, laikydamas delne taip, kad matyčiau tik aš.

Po akimirkos medalionas vėl atsidūrė ties ta vieta, kuri vadinama „prie širdies“.

Man užgniaužė gerklę. Nevikriai, pinantis kojoms, skubiai pasišalinau, beviltiškai tikėdamasi, kad pavyko nuo Morocio nuslėpti baimę, nors puikiai žinojau, kad taip tikrai nėra.

Kai po kelių minučių atnešiau Bordžijai pusryčius ir laišką, mano rankos tebedrebėjo.

Lauždamas antspaudą ir ruošdamasis skaityti laišką, Bodžija dirstelėjo į mane.

– Ar kas atsitiko?

– Akis į akį susidūriau su Morociu.

Kardinolas tik linktelėjo ir įniko skaityti laišką. Po kelių minučių pranešė:

– Čezarė tiki, jog tu mane patikimai saugai.

– Kaip jam sekasi? – kuo abejingiau pasiteiravau aš.

– Atrodo, neblogai. Dela Roverės žmones Siena pasitiko nesvetingai. Niekas nenori su jais nė kalbėtis.

Tuo vargu ar reikėjo stebėtis. Čezarė kaip niekas kitas mokėjo pagąsdinti žmones, pats tai patvirtino. Tačiau šita žinia buvo dviprasmiška.

– Jei dela Roverei nepavyks įtikinti kardinolų nerinkti jūsų popiežiumi, nes palaikote ryšius su žydais, jam liks vienintelė galimybė.

Bordžija padėjo laišką ir linktelėjo.

– Jam teks liepti Morociui nužudyti mane.

Nustebau – žmogus, stovintis ant mirties slenksčio, apie tai kalba šitaip ramiai.

Mano pačios nervai buvo labai įtempti.

– Tas pamišėlis yra čia, jis turi mano medalioną su nuodų piliule ir kuo aiškiausiai davė suprasti, kad ruošiasi imtis veiksmų.

Jis nė neslėpė savo sumanymo, tiesiog tyčiojosi iš manęs.

– Neabejoju, kad ruošiasi. Vienintelis klausimas – kaip tai padarys.

– Aš tikrinu viską, ką jūs valgote ir geriate. Tačiau jis tai puikiai žino. Galimas daiktas, ketina pasitelkti nuodus, veikiančius pro odą.

Tokia mintis mane persekiojo dieną naktį.

– Tam reikia įgūdžių, o jis jų neturi. Jeigu ir panaudotų tokius nuodus, jam nepavyktų su žmogžudyste susieti tavęs. Įtarimai kristų ant to, kuris atvirai neslepia savo priešiškumo man – ant dela Roverės.

– Bėda ta, kad esu čia.

Pasakiau tai ne rūpindamasi savo kailiu, bent jau tai nebuvo svarbiausia, o turėdama galvoje, kad mano buvimas čia gali paskatinti tą pamišėlį pamiršti bet kokį atsargumą ir atakuoti Bordžiją visomis įmanomomis priemonėmis, tikintis vėliau mane demaskuoti ir, sukėlus sąmyšį, paskelbti mane žudike.

– Jei atsitiks blogiausia, – prabilo Bordžija, – slėpkis ir lauk Vitoro. Jis tave iš čia išves.

Nustebusi spoksojau į kardinolą.

– Jūs net apie tai pagalvojote?!

– Gal aš ir nekoks kunigas, bet tvarkyti reikalus moku. Stengiuosi iš anksto pasiruošti visiems nenumatytiems atvejams.

Jis pakilo nuo stalo taip ir nepalietęs pusryčių, ir iš to padariau išvadą, kad nėra toks šaltakraujiškas, koks mėgino pasirodyti.

– Neužmirškite visada būti su pirštinėmis, – šūktelėjau jam pavymui.

Primygtinai pareikalavau, kad Bordžija pasiimtų į konklavą pustuzinį pirštinių ir būdamas ne savo apartamentuose visada jomis mūvėtų. Be to, daviau jam nurodymą (kitaip to nepavadinsi) nieko neimti tiesiai iš kito rankų, o tai, kas skirta man patikrinti, perduoti per savo sekretorius, todėl ir jie visada turėjo būti su pirštinėmis.

Be to, jis, kaip ir visi kardinolai, išeidamas iš savo apartamentų apsivilkdavo jo rangui deramus bažnytinius drabužius, kurie dengdavo jį nuo galvos iki kojų, atvirą palikdami tik galvą.

Bordžija grįžtelėjo per petį.

– Patikėk, Frančeska, aš visiškai netrokštu atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Buvo 1492-ųjų Viešpaties metų rugpjūčio dešimtoji. Kardinolai jau keturias paras dalyvavo konklavoje. Jų nerimas su kiekviena nauja diena vis labiau augo, mat visi puikiai suprato būtinybę išsaugoti Bažnyčios, tik visai neseniai užsigydžiusios Didžiosios Schizmos padarytą žaizdą, stabilumą. Jei bus delsiama išrinkti naują popiežių, tai gali baigtis Romos ir visos Italijos gyventojų, apimtų baimės, kad vėl neprasidėtų chaosas, sukilimu. Išsigandusių, įtūžusių žmonių elgesys yra nenuspėjamas ir dėl to dar pavojingesnis.

Todėl kai tos dienos popietę įvyko ketvirtasis skaičiavimas, ne itin nustebau sužinojusi, jog atsirado aiškus favoritas.

Bordžija gavo keturiolika balsų, ir trūko tik vieno, kad taptų popiežiumi.

Morocio atakos galima buvo laukti bet kurią akimirką.

– Tikiuosi, tau pavyks atsilaikyti prieš jį tiek, kad spėčiau laimėti, – pasakė man Bordžija, trumpam užsukęs į savo apartamentus.

Taip taręs, jis vėl išėjo susitikti su kažkuriuo vienu iš nedaugelio kardinolų, dar neapsisprendusių, už ką balsuos. Jį išlydėjo ir sekretoriai. Taigi likau viena tuščiuose apartamentuose ir ėmiau sukti galvą, ko man dabar geriausia būtų imtis. Arba, tiksliau tariant, ko gali imtis Morocis.

Labai nenorėjau įsivaizduoti savęs to pamišėlio vietoje, tačiau tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Žingsniavau pirmyn atgal, gniaužiau rankas, dūsavau ir dejavau, tai atsisėsdama, tai vėl atsistodama, o kartą net nusivožiau nuo galvos jau spėjusią įgristi skrybėlę ir sugriebusi taip peštelėjau sau už plaukų, kad net ašaros ištryško. Galiausiai, visiškai iškankinta bergždžių pastangų ir apimta jaudulio dėl Bordžijos, išėjau iš apartamentų apsižvalgyti tikėdamasi, kad gal pavyks bent šį tą sužinoti apie tai, kas vyksta.

Buvau jau pasiekusi pasažo, kardinolų apartamentus jungiančio su Siksto koplyčia, vidurį, kai iš priešingos pusės pamačiau atskubant būrelį prelatų su savo palydovais. Skubiai prisiplojau nugara prie sienos ir nusisukau į šalį, bet dar spėjau pamatyti, kad jų priekyje žengė dela Roverė. Jeigu esate matę Rafaelio nutapytą dela Roverės portretą, turbūt įsivaizduojate jį – paliegusį žilabarzdį vyrą rūsčiu veidu. Kai pozavo dailininkui, jis tikriausiai taip ir atrodė. Tačiau dabar, konklavoje, jis dar neturėjo nė penkiasdešimties ir buvo gamtos apdovanotas tokia energija, kokios kiti jo amžiaus vyrai galėjo tik pavydėti. Bebarzdžio dela Roverės veido bruožai buvo netgi švelnūs, akys – giliai įsodintos po išraiškingais antakiais, o burna perkreipta, tarsi jis viskam ir visada jau iš anksto reikštų nepritarimą.