Sara Poole - Nuodytojo duktė

Jis praėjo pro pat mane kartu su savo palyda, bet, atrodo, manęs nė nepastebėjo. Lengviau atsidususi tęsiau kelionę tikėdamasi sutikti kurį nors iš Bordžijos sekretorių, o jei ne, tiesiog pasisukinėti aplinkui – gal nugirsiu kokių gandų. Didžioji dienos dalis prabėgo man laužant galvą, ko geriausia būtų imtis, o dabar buvo jau po vakarinių pamaldų. Kaip supratau iš šen bei ten sulesiotų pokalbių nuotrupų, kitas skaičiavimas numatytas tik rytoj iš ryto.

Iš to padariau išvadą, kad Bordžija netrukus grįš į savo apartamentus, tikėdamasis ten rasti ko nors valgomo, todėl nuskubėjau atgal, kad spėčiau jį pasitikti.

Bordžija nusimovė pirštines, paėmė mano jam pripiltą taurę vyno ir įsitaisė ant kėdės. Atrodė pavargęs, bet anaiptol ne nusiminęs.

Be jokių įžangų pranešė:

– Atrodo, Gerardas jau visai nukaršo.

Tik po kelių akimirkų sumojau, kad jis turi galvoje senąjį Venecijos patriarchą, dėl kurio buvo atidėta konklava.

– Pusę mūsų pokalbio porino apie savo vaikystę Venecijoje.

– Užsitikrinote jo balsą?

Atrodytų, kas jau kas, o mano profesijos žmogus turėtų būti diplomatijos meistras. Toks buvo mano tėvas, bet šitos jo savybės aš, deja, nepaveldėjau.

Laimė, tiesmukas mano klausimas Bordžijos nesupykdė. Vėliau pats man prisipažino, kad šitą mano savybę netgi vertino labiau už visas kitas.

– Kol jo galvoje nesusimaišo dabartis ir praeitis, atrodo, eina už mane.

Aš net žingtelėjusi atgal ir išsigandusi įsispoksojau į Bordžiją, o širdis ėmė daužytis it pašėlusi.

– Vadinasi, jau pergalė?

Bordžija tik gūžtelėjo pečiais ir paėmė mano jam pasiūlytą vyno taurę.

– Jei tokia bus Dievo valia.

Tačiau tokia jo laikysena manęs neapgavo: pernelyg gerai jį pažinojau, kad nematyčiau, jog kardinolas – labai patenkintas, bet sykiu vis dar kamuojamas blogos nuojautos. Ir tai buvo suprantama. Išsvajotas tikslas jam buvo pasiekiamas ranka, tačiau…

– Dela Roverė tai žino, – pasakiau, – arba bent jau įtaria.

– Kodėl taip manai?

– Visai neseniai mačiau jį pasaže. Jis atrodė… susikrimtęs.

– O tu žinojai, kad jo viduriai linkę dažnai užkietėti? Veikiausiai dėl to.

Nesusilaikiau nenusišypsojusi.

– Ne, manau, veikiau dėl svarbesnio reikalo.

– Auštant vėl vyks skaičiavimas, – pasakė Bordžija. – Prieš pat jį dar kartą nueisiu pas Gerardą. Tikiuosi, nebus persigalvojęs, jeigu iš jo apskritai galima to tikėtis. O kad man viskas būtų gerai, pasirūpinsi tu ir tvirtas durų skląstis.

Linktelėjusi grįžau prie savo pareigų – ėmiau ruošti jam vakarienę, bet mano mintys klaidžiojo visai kitur. Kad ir kokie jautrūs tie dela Roverės viduriai, buvau tikra: jo veido išraiška bylojo, kad jis žino, jog Bordžijai netrukus bus smogtas lemiamas smūgis. O dar tas begalinis Morocio pasitikėjimas savimi – jis buvo toks tikras dėl savo sėkmės, kad netgi atvirai tyčiojosi iš manęs. Mes visi buvome užrakinti mažyčiame pasaulėlyje. Vienintelis būdas įvykdyti žmogžudystę, bet išvengti atsakomybės buvo padaryti taip, kad kaltė kristų ant ko nors kito.

– Dela Roverė dabar tikriausiai žino, kad vienintelis būdas sutrukdyti jums tapti popiežiumi – liepti Morociui jus nunuodyti, – pasakiau.

– Panašu į tai… – sumurmėjo Bordžija. Atrodo, jis nebuvo linkęs dar kartą aptarti, kaip arti bedugnės krašto pats stovi.

– Tačiau nors jie ir veikia išvien, iš tikrųjų dela Roverės ir Morocio tikslai yra skirtingi, – toliau garsiai samprotavau aš.

Šita mintis man buvo dingtelėjusi jau anksčiau, bet rimčiau nesigilinau, tačiau dabar prisiverčiau nuodugniai apmąstyti, ir kuo toliau, tuo labiau manyje stiprėjo įsitikinimas, kad tai, kas šiuos du žmones skyrė, buvo ne mažiau svarbu už tai, kas abu jungė.

Kardinolas įdėmiai pažvelgė į mane.

– Ką nori tuo pasakyti?

Spoksojau į jį nieko nematančiomis akimis, it žvelgčiau kiaurai, o man prieš akis iškilo tamsus ir painus labirintas, kuriuo ėjau nuo pat tos dienos, kai susikryžiavo mano ir to pamišėlio keliai, kai vis bandžiau atspėti, ką jis rezga. Išgirdau tarsi iš kažkur toli atsklindant savo pačios balsą.

– Dela Roverė nori būti popiežiumi, bet pasitenkins ir tuo, jei bus išrinktas jo statytinis, kurį galės kontroliuoti. O Morocis tenori užsitikrinti, kad popiežiumi taptų toks kardinolas, kurį būtų galima įtikinti pasirašyti ediktą, nukreiptą prieš žydus. Žodžiu, bet kas – dela Roverė, jo statytinis ar kas nors kitas, tik ne jūs.

– Nematau jokio skirtumo: abu jie pasiryžę padaryti viską, kad užkirstų man kelią į šventojo Petro sostą.

– Tas tiesa, tačiau pats sakėte, kad Morocis nėra dela Roverės pakalikas, nors jam ir pavyko kardinolą tuo įtikinti, antraip dela Roverė tikrai nebūtų paėmęs jo į konklavą.

Kai tariau šiuos žodžius, į savo vietą atsigulė paskutinis dėlionės gabalėlis, ir man ūmai it raištis nuo akių nukrito.

Daugiau nesvarstydama, staiga apsigręžiau ir puoliau pro duris žinodama, kad dabar brangi kiekviena akimirka, ir baimindamasi, kad nebūtų per vėlu.

39 skyrius

Bordžija pasileido man iš paskos. Kaip vėliau prisipažino, pamanė, kad aš išsikrausčiau iš proto, o kai, prasibrovusi pro dela Roverės palydovus, atidariusius duris man šaukiant, jog tai gyvybės ar mirties klausimas, įsiveržiau į dela Roverės apartamentus, Bordžija tuo jau nė kiek neabejojo. Atsidūrusi viduje, nekreipdama dėmesio į tai, kad man nuo galvos nukrito skrybėlė, puoliau į dela Roverės kambarį. Jo Eminenciją radau vakarieniaujantį.

– Nevalgykit! – suklykiau, bet buvo per vėlu – dela Roverė jau buvo įsidėjęs į burną kąsnį ir jį kramtė.

– Spjaukit, – paliepiau ir jau norėjau stverti jį už pečių, kad jėga priversčiau tai padaryti, bet vienas iš jo sekretorių sugriebė mane iš už nugaros ir pargriovęs ant grindų užsėdo ant viršaus.

Priplota prie žemės, kone dusdama, riktelėjau:

– Morociui nebūtina nužudyti Bordžijos! Jam užtenka to, kad jo neišrinktų!

Dela Roverė net išsižiojęs spoksojo į mane ir vis dar pilna burna suburbėjo:

– Moteris? Tu – moteris!

Dieve švenčiausias, kas ėmė dėtis! Būtum galėjęs pamanyti, kad atsivėrė pragaro vartai ir pro juos plūstelėjo tūkstančiai demonų! Per tą sujudimą, kilusį paaiškėjus mano lyčiai, man vargais negalais pavyko atsistoti ant kojų, nors buvau kumščiais talžoma dela Roverės palydovų ir jo paties, pakilusio iš užstalės, kad iš peties pasidarbuotų. Ir tik Bordžijos, įsiveržusio į šių peštynių sūkurį, nirtulingas riaumojimas išgelbėjo mane nuo blogiausio. Jis sugriebė mane ir užstojo savo kūnu. Akimis žaibuodamas į nekenčiamą savo varžovą, įraudusiu iš pykčio veidu, plūsdamasis pratrūko:

– Kvaily, ar negirdi, ką ji sako? Mes žinome, kam čionai pasiėmei Morocį. Bet jis nėra tavo pakalikas ir niekada juo nebuvo. Iki manęs prisikasti tam pamišėliui nepavyksta, tačiau jam visiškai gana ir tavęs!

Dela Roverė jau žiojosi, tikriausiai norėdamas kandžiai atšauti, bet nebeišspaudė nė garso. Išsiplėtusiomis kaip lėkštės akimis, jis stvėrė sau už gerklės. Akimirką prieš tai, kai Jo Eminenciją ėmė tąsyti konvulsijos, jo veide išvydau begalinį siaubą.

Sąmyšis dabar virto chaosu. Įkandin mūsų atskubėjo abu Bordžijos sekretoriai, ir kartu su dviem dela Roverės palydovais kambaryje dabar iš viso buvo septyni žmonės. Esant tokiai padėčiai galvos nepraradome tik aš ir Bordžija, o iš mudviejų aš vienintelė žinojau, ką daryti.