Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Tai jūs net nemėginote ištirti, ar jos prisipažinimas galėjo turėti pagrindo?

— Pamaniau, kad ji jaučiasi kalta dėl jaunėlio brolio, — griežtai atsakė gydytojas.

— Kada paleidote ją?

— Prieš du mėnesius. Ji tikrai buvo sveika.

Jonas atsistojo. Jo dėmesį vėl patraukė vienintelis piešinys kabinete, tas, kuris kabojo ant durų. „Vaikštanti galva, — mintis šovė jam staiga. — Tik smegenys, o širdies nėra.”

— Čia jūs, ar ne? — pastebėjo Jonas, rodydamas į piešinį, ir išėjo, palikęs sutrikusį gydytoją.

* * *

Buvo penkta popiet. Saulė nusileido prieš dvi valandas. Lauke visiškai tamsu ir šalta. Vienur kitur stovintys gatvės žibintai skleidė neryškią šviesą. Stovint ant Skanseno kalno, apačioje matėsi padūmavę miesto šviesų lopeliai. Amatininkų kioskeliuose darbavosi stiklo pūtikai ir sidabrakaliai. Jonas žingsniavo per kalėdinę mugę. Degė laužai, girdėjosi arklių prunkštimas, sklido kepamų kaštonų kvapas, vieni vaikai lakstė po akmeninį labirintą, kiti gėrė kakavą, skambėjo muzika, aplink aukštą eglę didelėje, apskritoje šokių aikštelėje šeimos šoko ratelius.

Suskambo Jono telefonas. Komisaras sustojo prie dešrelių ir elnienos kiosko.

— Jonas klauso.

— Čia Erikas Marija Barkas.

— Labas.

— Spėju, kad Lidija išsivežė Benjaminą pas Jusį, kuris gyvena kažkur prie Dorotėjos Vesterboteno apskrityje, Laplandijoje.

— Spėjate?

— Esu beveik įsitikinęs, — atsakė Erikas tvardydamasis. — Šiandien ten neskrenda joks lėktuvas. Jums nebūtina vykti kartu, bet dėl viso pikto aš rytojui užsakiau tris bilietus.

— Gerai, — sutiko Jonas. — Atsiųskite žinutę su visais to Jusio duomenimis. Tada aš paskambinsiu Vesterboteno policijai.

Eidamas žvyruotu takeliu link restorano „Solliden”, už nugaros Jonas išgirdo vaiko juoką ir pašiurpo. Gražus, geltonas restoranas buvo papuoštas girliandomis ir eglių šakomis. Salėje buvo padengti keturi ilgi stalai, nukrauti kalėdiniais patiekalais. Vos įžengęs į vidų, jis iškart išvydo kolegas. Jie buvo susėdę prie didžiulių langų, pro kuriuos matėsi nuostabus Nybruvikeno vandenų ir Siodermalmo vaizdas, Griona Lundo pramogų parkas ir laivo „Vasa” muziejus.

— Mes čia, — šūktelėjo Anja, atsistojo ir pamojavo.

Joną jos entuziazmas nudžiugino. Jį tebekankino nemalonus jausmas po apsilankymo pas gydytoją Ulerokerio ligoninėje.

Jis pasisveikino ir atsisėdo šalia Anjos. Karlosas Eliasonas sėdėjo priešais ir linksmai jam linktelėjo. Vadovas mūvėjo nykštuko kepuraitę.

— Mes jau išgėrėme po taurelę, — tarstelėjo jis suokalbiškai. Šiaip jau blyškūs jo skruostai dabar buvo sveikai išraudę.

Anja pamėgino įsikabinti Jonui į parankę, bet tas atsistojo ir pasakė, kad atsineš ko nors užkąsti.

Jonas vingiavo tarp stalų, tarp besišnekučiuojančių ir valgančių žmonių, ir suvokė, kad jam tikrai ne šventė rūpi. Dalis jo tarsi vis dar sėdėjo su Johano Samuelsono tėvais, kita dalis — Ulerokerio psichiatrinėje ligoninėje, ant jos akmeninių laiptų, prie užrakintų durų į ilgą, areštinę primenantį koridorių.

Jonas pasiėmė lėkštę ir atsistojo į eilutę prie silkės. Iš ten ėmė stebėti savo kolegas. Putlioji Anja buvo įsispraudusi į raudoną vilnos suknelę ir avėjo žieminius aulinius. Peteris užsidegęs kalbėjosi su Karlosu. Jis buvo ką tik nusiskutęs galvą ir jo suprakaitavęs pakaušis blizgėjo sietynų šviesoje.

Jonas įsidėjo „matjė” silkės, silkės su garstyčiomis ir marinuotos silkės. Tada pastebėjo nepažįstamą moterį šviesiai pilka siaura suknele. Ji ėjo prie saldumynų stalo, lydima dviejų mergaičių gražiomis šukuosenomis. Paskui jas nuskubėjo vyras rudai pilku kostiumu, lydimas mergaitės raudona suknele.

Žalvariniame puode bulvių nebebuvo. Jonui teko ilgokai palaukti, kol padavėja atnešė dubenį ką tik išvirtų bulvių. Niekur nesimatė jo mėgstamiausio patiekalo — suomiško kaliaropių troškinio. Jonas atsargiai praėjo pro policininkus, kurie buvo susėdę prie stalo jau ketvirtą kartą. Penki kriminalinių tyrimų ekspertai traukė užstalės dainą, iškėlę mažas, siauras taureles. Jonas atsisėdo ir iškart pajuto ant kojos Anjos ranką. Kolegė nusišypsojo.

— Juk nepamiršai, kad žadėjai leisti tave pačiupinėti, — pajuokavo ji, palinko arčiau ir garsiai sušnabždėjo: — Šįvakar noriu šokti su tavimi tango.

Karlosas nugirdo ir sušuko:

— Anja Larson, šįvakar mes šoksime tango!

— Aš šoksiu su Jonu, — pareiškė ji ryžtingai.

Karlosas pakreipė galvą ir sušvebeldžiavo:

— Aš užsiimu eilę.

Anja papūtė lūpas ir siurbtelėjo alaus.

— Kaip sekėsi Ulerokeryje? — paklausė ji Jono.

Tas susiraukė ir Anja papasakojo apie tetą, kuri nebuvo labai pasiligojusi, bet buvo gydoma stipriais vaistais, nes gydytojams taip buvo paprasčiausia.

Jonas linktelėjo ir jau ketino atsignybti gabalėlį šaltai rūkytos lašišos, bet stabtelėjo staiga prisiminęs, ką tokio svarbaus išgirdo iš Langfelto.

— Anja, man reikia policijos ataskaitos.

Ta sukikeno.

— Juk ne dabar.

— Tada rytoj, bet kaip įmanoma anksčiau.

— Kokios ataskaitos tau reikia?

— Byla dėl sumušimo. Lidija Evers buvo suimta už vaiko sumušimą žaidimų aikštelėje.

Anja išsitraukė rašiklį ir užsirašė ant rasto kvito.

— Rytoj sekmadienis, rytoj aš noriu išsimiegoti, — pareiškė ji nepatenkinta.

— Atidėk kitam kartui.

— Ar pašoksi su manimi?

— Pažadu, — sušnabždėjo Jonas.

Karlosas sėdėjo ant kėdės rūbinėje ir snaudė. Peteris ir jo draugai išvažiavo pratęsti vakaro kavinėje „Cafe Opera”. Jonas su Anja pažadėjo pasirūpinti, kad Karlosas saugiai grįžtų namo. Jie išėjo į lauką palaukti taksi. Jonas nusivedė Anją į šokių aikštelę ir pajutęs, kad po kojomis slidu, įspėjo ją.

Jie ėmė šokti, o Jonas tyliai suomiškai dainavo:

— Milloin, milloin, milloin [* Kada (suom., vert. past.). ]...

— Vesk mane, — sušnabždėjo Anja.

Jonas nieko neatsakė. Jis galvojo apie Disą, jos liūdną veidą, apie jų draugystę, besitęsiančią ne vienerius metus, ir kiek kartų buvo priverstas ją nuvilti. Anja pasistiebė ir pabandė lyžtelėti jam ausį, bet Jonas nežymiai pasuko galvą toliau nuo jos.

— Jonai, — atsiduso Anja, — tu taip gerai šoki.

— Žinau, — sušnabždėjo jis ir apsisuko kartu su ja.

Kvepėjo degančiomis malkomis ir karštu vynu. Anja glaudėsi vis arčiau. Jonas pagalvojo, kad bus sunku nuvesti Karlosą iki taksi aikštelės. Jau reikėtų judėti link jos.

Tą akimirką jo kišenėje suskambo telefonas. Anja nepatenkinta atsiduso, kai jis pasitraukė į šoną atsiliepti.

— Jonas Lina klauso.

— Sveiki, — pasigirdo prislėgto vyriškio balsas. — Čia aš, Joakimas Samuelsonas. Jūs šiandien buvote pas mus...

— Taip, aš jus pažinau.

Jonas prisiminė, kaip išsiplėtė Joakimo akys, išgirdus Lidijos Evers vardą.

— Gal mes galėtume susitikti, — paklausė Samuelsonas. — Aš noriu jums kai ką papasakoti.

Jonas dirstelėjo į laikrodį. Buvo pusė dešimtos.

— Ar galime susitikti dabar? — paklausė Joakimas ir pridūrė, kad jo žmona ir dukra išvažiavo pas tėvus.

— Gerai. Ar galite atvykti į policiją? Susitikime prie įėjimo Polhemo gatvėje už keturiasdešimt penkių minučių, gerai?

— Taip, — sutiko Joakimas ir sunkiai atsiduso.

— Apgailestauju, brangioji, — tarė Jonas Anjai, kuri laukė jo vidury šokių aikštelės. — Šįvakar tango nepašoksime.