Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Taip, — sušnabždėjo moteris.

Jonas įžengė vidun ir uždarė duris. Mergaitės palūpis ėmė drebėti. Paskui Jonas pažvelgė į moterį. Ji išbalo kaip popierius ir prispaudė rankas prie krūtinės. Jonas įkvėpė ir tyliai pasakė:

— Man labai, labai gaila. Mes radome Johano kūną.

Motina prispaudė kumštį prie burnos ir suaimanavo. Ji atsirėmė į sieną, bet paslydo ir susmuko ant grindų.

— Tėti! — suriko Amanda. — Tėti!

Žemyn laiptais atbėgo vyras. Pamatęs ant grindų sėdinčią ir verkiančią žmoną, jis sulėtino žingsnį. Jo veidas išblyško. Vyras pažvelgė į žmoną, dukrą, galiausiai į Joną Liną.

— Jūs dėl Johano, — ištarė tik tiek.

— Radome kūną, — patvirtino prislėgtas Jonas.

Jie susėdo svetainėje. Mergaitė laikė apkabinusi mamą, kuri pasikūkčiodama verkė. Tėvas vis dar atrodė keistai ramus. Komisaras buvo susidūręs su tokiu reiškiniu ir anksčiau. Vyrai, o kartais ir moterys, — nors joms taip būna retai, — regis, nelabai reaguoja į žinią, toliau kalba ir klausinėja, teiraujasi smulkmenų, tačiau jų balsas skamba kitaip, o žvilgsnis būna tuščias.

Jonas žino, kad tai ne abejingumas. Tai kova. Tai beviltiškas bandymas atidėti akimirką, kada užplūs skausmas.

— Kaip jį radote? — sušnabždėjo moteris tarp kūkčiojimų. — Kur radote?

— Mes ieškojome kito vaiko pas asmenį, įtariamą pagrobimu. Mūsų šuo užuodė ir parodė vietą. Anot teismo medicinos ekspertų, Johanas mirė prieš dešimt metų.

Joakimas Samuelsonas pažvelgė į Joną.

— Dešimt metų? — tarė jis ir papurtė galvą. — Bet juk Johanas dingo prieš trylika metų, — sušnabždėjo jis.

Jonas linktelėjo. Jautėsi visiškai išsekęs.

— Turime pagrindo manyti, kad pagrobėjas laikė jūsų vaiką uždarytą trejus metus...

Komisaras nuleido akis, pasistengė susitvardyti ir vėl pažvelgė į šeimą.

— Johanas buvo uždarytas trejus metus. Kol pagrobėjas neatėmė jam gyvybės. Jis mirė penkerių.

Tėvo veidas persikreipė. Jo geležine valia išlaikoma ramybė pažiro kaip dužęs stiklas. Buvo be galo sunku matyti jo kančią. Vyras spoksojo į Joną, jo veidas persikreipė dar labiau, skruostais pasipylė ašaros ir riedėjo į atvirą burną. Jis verkė balsu, pasikūkčiodamas.

Komisaras apsidairė po kambarį, nužvelgė įrėmintas nuotraukas ant sienų. Viena buvo tokia pat kaip aplanke — dvimetis Johanas policininko uniforma. Kitoje — dukra konfirmacijos dieną. Trečioje — besijuokiantys tėvai, laikantys naujagimį. Jonas nurijo gumulą gerklėje ir laukė. Kaip jis nekenčia tokių užduočių. O šita dar nesibaigė.

— Turiu paklausti vieno dalyko, — pradėjo jis ir minutei nutilo, kad šeima kiek aprimtų ir suprastų jo klausimą. — Turiu paklausti, ar kada nors esate girdėję apie moterį, vardu Lidija Evers?

Motina sutrikusi papurtė galvą. Tėvas keliskart sumirksėjo, o paskui greit atsakė:

— Ne, niekada.

Amanda sušnibždėjo:

— Ar ji... ar tai ji pagrobė mano vyresnį brolį?

Jonas pažvelgė į ją rimtu žvilgsniu.

— Spėjame, kad taip.

Kai jis pakilo, delnai buvo šlapi nuo prakaito, jis visas buvo išpiltas prakaito.

— Užjaučiu. Tikrai labai, labai užjaučiu.

Jonas padėjo ant stalo savo vizitinę kortelę ir kuratoriaus bei paramos grupės telefono numerį.

— Paskambinkite man, jei kils kokių minčių, arba jei norėsite tiesiog pasikalbėti.

Komisaras apsisuko eiti, bet tą akimirką tėvas atsistojo ir tarė:

— Palaukite... turiu žinoti. Ar jūs sugavote ją? Ar sugavote?

Jonas sukando dantis, atsisuko į jį ir skėstelėjo rankomis:

— Ne, dar nesugavome. Bet sekame jos pėdsakais. Greitai surasime. Aš žinau, kad greitai ją surasime.

Grįžęs į automobilį, Jonas paskambino Anjai. Ji atsiliepė iškart:

— Ar viskas gerai?

— Gerai nebūna niekada, — atsakė Jonas niūriai.

Anja minutėlei nutilo.

— Ko nors norėjai? — paklausė ji.

— Taip.

— Juk šiandien šeštadienis.

— Vyras meluoja. Jis pažįsta Lidiją. Sakė, kad nėra apie ją girdėjęs, bet tai netiesa.

— Iš kur žinai, kad jis meluoja?

— Iš jo akių, kai išgirdo mano klausimą. Aš tą žinau.

— Aš tavim tikiu. Tu visada teisus. Ar ne?

— Taip.

— O jei tavim nepatiki, paskui tenka gailėtis, nes tu ateini ir pareiški: „O ką aš sakiau.”

Jonas šyptelėjo.

— Tu jau spėjai mane perprasti.

— Ar norėjai pasakyti ką nors daugiau be to, kad tu teisus?

— Taip. Važiuoju į Ulerokerį.

— Dabar? Juk šįvakar kalėdinis personalo vakarėlis.

— Šįvakar?

— Jonai, juk tai personalo vakarėlis Skansene. Tik nesakyk, kad pamiršai, — priminė Anja priekaištaudama.

— Ar dalyvauti būtina?

— Būtina, — tarė Anja valdingai. — Tu sėdėsi šalia manęs, ar ne?

— Jei tik išgėrusi kelias taureles neimsi priekabiauti.

— Nenumirsi.

— Angele, būk gerutė, paskambink į Ulerokerį ir pasirūpink, kad ten manęs lauktų kas nors, su kuo galėčiau pakalbėti apie Lidiją. Paskui galėsi daryti su manimi ką tik panorėsi.

— Dievulėliau, aš jau skambinu, jau skambinu, — džiugiai sušuko Anja ir padėjo ragelį.

49

Šeštadienio popietė, gruodžio devynioliktoji

Kai Jonas Lina, įjungęs penktą pavarą, lėkė šlapdribos nutaškytu greitkeliu link Upsalos, įtampa ir jaudulys buvo beveik praėję. Ulerokerio psichiatrinė ligoninė vis dar veikė, nepaisant didelio taupymo vajaus praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kada buvo vykdoma vadinamoji psichiatrijos reforma, kurios iniciatoriai įsivaizdavo, kad daugybė psichikos ligomis sergančių žmonių, visą gyvenimą praleidusių ligoninėse, staiga sugebės išgyventi savarankiškai. Jie buvo apgyvendinti butuose, iš kurių greitai buvo išmesti, nes niekada gyvenime nebuvo mokėję mokesčių, naudojęsi virykle ar rakinę duris. Psichiatrijos institucijose uždarytų žmonių sumažėjo, bet proporcingai padaugėjo benamių. Tada po naujųjų liberalų pergalės rinkimuose šalį ištiko didžioji finansinė krizė, ir atsakingos institucijos neturėjo lėšų sugaudyti visus tuos žmones. Šiandien Švedijoje vis dar veikia tik pora psichiatrijos gydymo ir globos institucijų, ir Ulerokeris yra viena iš jų.

Anja kaip visada viską puikiai suorganizavo. Įžengęs į vidų, iš registratūroje stovinčios merginos žvilgsnio komisaras suprato, kad jo jau laukiama.

Ji iškart pasiteiravo:

— Jonas Lina?

Jis linktelėjo ir parodė pareigūno pažymėjimą.

— Daktaras Langfeltas laukia jūsų. Antras aukštas, pirmas kabinetas dešinėje.

Jonas padėkojo ir ėmė lipti plačiais akmeniniais laiptais. Kažkur girdėjosi duslus bilsnojimas ir šūksniai. Iš kažkur sklido cigarečių dūmų kvapas, kažkur buvo įjungtas televizorius. Ant langų grotos. Prie ligoninės buvo į kapines panašus parkas su pajuodusiais, nulytais krūmais ir drėgmės pažeistomis atramomis vijokliniams augalams. Jonui jis paliko niūrų įspūdį. Komisaras pagalvojo, kad tokioje vietoje nepasveiksi, čia žmonės tiesiog laikomi uždaryti. Užlipęs į antrą aukštą apsidairė. Kairėje pusėje, už stiklinių durų, matėsi ilgas, siauras koridorius. Atrodo, kad kažkur jau yra tokį matęs. Paskui suvokė, kad jis labai panašus į Kronobergo areštinės koridorių: eilė užrakintų durų, kabantys pakeliami skląsčiai, spynos. Pro vienas duris išėjo pagyvenusi moteris ilga suknele. Ji įsistebeilijo į Joną. Tas linktelėjo jai ir atidarė duris į kitą koridorių. Jame sklido aštrus dezinfekcijos priemonių kvapas, primenantis chloriną.