Ларс Кеплер: Hipnotizuotojas

Lars Kepler

Hipnotizuotojas

Versta iš: Lars Kepler Hypnotisören

Albert Bonniers Förlag, 2009

Iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė

Redagavo Raimonda Kavaliauskienė

Tekstą tvarkė Erika Merkytė-Švarcienė

Viršelį pritaikė Andrius Morkeliūnas Maketavo Daiva Širvaitienė

Išleido Obuolys® (OBUOLYS yra registruotas leidybinis ženklas, kurį pagal sutartį naudoja UAB MEDIA INCOGNITO)

ISBN 978-609-403-469-5

© Lars Kepler, 2009

First published by Albert Bonniers Förlag, Stockholm, Sweden

Published in the Lithuanian language by arrangement with Bonnier Group Agency, Stockholm, Sweden and OKNO Literary Agency, Sweden

© Vertimas į lietuvių kalbą, Virginija Jurgaitytė, 2012

© Viršelio adaptacija, Andrius Morkeliūnas, 2012

© UAB MEDIA INCOGNITO, 2012

Anotacija

Tokiais pirmais užhipnotizuoto berniuko žodžiais prasideda stingdantis psichologinio detektyvo košmaras. Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį.

Tarptautinės sensacijos, tapusios bestseleriu kiekvienoje iš 37 šalių, kurioje buvo išleista, autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo Hipnotizuotojo autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“ Netgi atvirkščiai, pora atrado bendrą pomėgį šalia „rimtų“ profesijų ir netrukus išleido naują istoriją su detektyvu Jonu Lina – Paganinio kontraktas. Kad jie gali drąsiai pretenduoti į Stiego Larssono įpėdinių vardą, liudija ir kitas netiesioginis faktas: švedų režisierius Lasse Hallströmas (Sidro namų taisyklės, Šokoladas) ėmėsi ekranizuoti Hipnotizuotoją.

Kaip ugnis, visai kaip ugnis. Tokie buvo pirmieji žodžiai, kuriuos ištarė užhipnotizuotas berniukas. Nors jis turėjo šimtus pavojingų pjautinių žaizdų veide, kojose, pilve, nugaroje, pėdose, sprande ir pakaušyje, buvo nutarta jį užhipnotizuoti tikintis sužinoti, kas jam nutiko.

— Aš bandau užsimerkti, — murma jis. — Įeinu į virtuvę, o ten vyksta kažkas keista, — tarp kėdžių laksto kibirkštys, o grindimis šliaužia raudona liepsna.

Jaunesnysis policininkas, kuris rado berniuką kotedže tarp kitų kūnų, galvojo, kad jis negyvas. Vaikas buvo smarkiai nukraujavęs, patyręs šoką ir be sąmonės. Atgavo ją tik po septynių valandų.

Jis buvo vienintelis išgyvenęs liudytojas. Komisaras Jonas Lina spėjo, kad berniukas galėtų apibūdinti žudiką Nusikaltėlis ketino nužudyti visus, todėl greičiausiai savo veido neslėpė.

Bet policininkui niekada nebūtų kilusi mintis kreiptis į hipnotizuotoją, jei ne ypatingos aplinkybės.

Graikų mitologijoje dievas Hipnas buvo vaizduojamas kaip sparnuotas berniukas su aguonų galvutėmis saujoje. Jo vardas reiškia miegą. Hipnas ir Mirtis yra dvyniai, pagimdyti Nakties ir Tamsos.

Pirmą kartą hipnozės terminą šiuolaikine prasme 1843 metais pavartojo škotų chirurgas Džeimsas Bredas. Šiuo žodžiu jis apibūdino į miegą panašią būseną, kai žmogus išlieka nepaprastai dėmesingas ir labai imlus įspūdžiams.

Šiandien jau moksliškai įrodyta, kad galima užhipnotizuoti beveik visus žmones, tik vis dar nesutariama ir diskutuojama dėl hipnozės panaudojimo, patikimumo ir pavojingumo. Tikriausiai taip yra todėl, kad hipnozę pasitelkia sukčiai, fokusininkai ir viso pasaulio slaptosios tarnybos.

Užhipnotizuoti žmogų nėra sunku; žymiai sunkiau kontroliuoti veiksmo eigą, valdyti pacientą ir analizuoti rezultatus. Iš tikrųjų gerai įvaldyti gilią hipnozę gali tik labai patyręs ir tam tikrų įgūdžių turintis žmogus. Pasaulyje yra tik keli patikimi hipnozės ekspertai, turintys medicininį išsilavinimą.

1

Gruodžio aštuntosios naktis

Erikas Marija Barkas krūptelėjo ir pabudo nuo telefono skambučio. Vis dar snūduriuodamas, šypsodamasis ištarė:

— Balionai ir serpantinai.

Širdis smarkiai plakė dėl tokio staigaus atsibudimo. Erikas nesuprato, kodėl pasakė tuos žodžius ir ką sapnavo.

Kad nepažadintų Simonos, jis ištipeno iš miegamojo, uždarė duris ir tik tada atsiliepė:

— Erikas Marija Barkas klauso.

Komisaras Jonas Lina paklausė, ar Barkas jau pabudęs ir galės išklausyti svarbią informaciją. Klausydamasis komisaro, Barkas pamažu vėl grimzdo į sapno tamsą.

— Girdėjau, kad jūs esate ūmių traumų gydymo specialistas, — kalbėjo komisaras.

— Taip, — patvirtino Barkas ir klausydamasis informacijos prarijo tabletę nuo skausmo.

Policininkas išdėstė, kad reikia apklausti liudytoją — penkiolikos metų berniuką, kuris matė, kaip buvo nužudyti du žmonės. Bėda ta, kad jis sunkiai sužeistas, būklė nestabili, vaikas patyrė šoką ir dabar guli be sąmonės. Naktį jis buvo perkeltas iš Hudingės Neurologijos skyriaus į Karolinskos universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyrių Solnoje.

— Kas jo gydytojas? — pasiteiravo Erikas.

— Daniela Ričards.

— Ji labai gera specialistė, ir aš esu įsitikinęs, kad ji sugebės...

— Kaip tik ji ir pasiūlė, kad paskambinčiau jums, — nutraukė komisaras. — Jai reikia pagalbos ir gana skubiai.

Erikas grįžo į miegamąjį pasiimti drabužių. Pro užuolaidas skverbėsi gatvės žibinto šviesa. Simona gulėjo ant nugaros, įrėmusi į jį keistą, tuščią žvilgsnį.

— Nenorėjau tavęs pažadinti, — sušnabždėjo jis.

— Kas skambino?

— Iš policijos... komisaras, bet neišgirdau jo pavardės.

— Ko norėjo?

— Turiu važiuoti į Karolinskos ligoninę. Prašo padėti vienam berniukui.

— Kiek dabar valandų?

Ji pažiūrėjo į žadintuvą ir užsimerkė. Erikas pastebėjo, kad ant jos šlakuotų pečių liko įspaudų nuo pasiglamžiusios patalynės.

— Miegok, Simute, — prakuždėjo jis.

Susirinkęs drabužius, Erikas išsliūkino į prieškambarį, uždegė šviesą ir skubiai apsirengė. Jam už nugaros sužybsėjo geležtė. Atsisukęs Erikas pamatė, kad ant durų rankenos sūnus buvo pakabinęs pačiūžas, kad nepamirštų pasiimti. Nors laiko mažai, Erikas nuėjo prie drabužinės ir stalčiuje surado pačiūžų apsaugas, užmovė jas ant aštrių geležčių, pastatė pačiūžas ant grindų ir išėjo.

Gruodžio aštuntoji, trečia valanda ryto. Erikas Marija Barkas įsėdo į automobilį. Iš juodo dangaus lėtai krito snaigės. Jokio vėjo, didelės snaigės pamažu užklojo tuščią gatvę. Jis pasuko užvedimo raktelį ir saloną užliejo švelni muzika — Mailso Deivio Kind of Blue.

Iki ligoninės visai netoli. Per miegantį miestą jis nuvažiavo Dagčių fabriko gatve, paskui Svėjos gatve link Nortulio. Už krintančių snaigių uždangos Brunsvikeno vandenys atrodė kaip didelė, tamsi erdvė. Jis lėtai įsuko į ligoninės teritoriją, paskui pravažiavo tarp Astridos Lindgren korpuso, kur trūksta personalo, ir Gimdymo skyriaus, pralenkė Radiologijos ir Psichiatrijos skyrius, tada pasistatė automobilį įprastoje vietoje prie Neurochirurgijos klinikos. Aukšto pastato languose atsispindėjo gatvės žibintų šviesos. Lankytojų aikštelėje stovėjo tik keli automobiliai. Prietemoje medžiuose krebždėjo strazdai. Erikas pastebėjo, kad šiuo paros metu čia nesigirdi greitkelio gausmo.