Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Jis perbraukė įėjimo kortelę per aparatą, surinko šešiaženklį kodą ir įžengė į fojė, liftu pakilo į penktą aukštą ir nužingsniavo koridoriumi. Lubų šviestuvų atšvaitai atsispindėjo ir žybčiojo mėlyname linoleume tarsi ledas griovyje. Barkas tik dabar pajuto nuovargį po staigaus adrenalino antplūdžio. Sapnas buvo labai malonus, jis vis dar jautėsi laimingas. Vyras praėjo operacinę ir didžiulę neigiamo slėgio palatą. Pasisveikino su naktine sesele ir dar kartą pergalvojo, ką jam papasakojo komisaras: berniukas kraujuoja, visas kūnas supjaustytas, prakaituoja, nenori gulėti, neramus ir labai ištroškęs. Su juo bandoma kalbėtis, bet būklė greitai prastėja. Jo sąmonė nebėra aiški, širdies ritmas trinka, todėl gydytoja Daniela Ričards teisingai nutarė neprileisti prie jo policininkų.

Prie aštuoniolikto skyriaus durų budėjo du uniformuoti policininkai. Erikui pasirodė, kad jam artinantis tiedu sunerimo. „Galbūt jie pavargę”, — pagalvojo jis sustojęs priešais prisistatyti. Jie greitai patikrino jo leidimą, paspaudė mygtuką ir durys tyliai zvimbdamos atsidarė.

Įėjęs vidun Erikas paspaudė ranką Danielai Ričards ir pastebėjo, kad jos veidas įsitempęs, kūno judesiai taip pat išdavė slepiamą įtampą.

— Išgerk kavos, — pasiūlė ji.

— Ar turime tam laiko?

— Aš seku kraujavimą iš kepenų, — atsakė ji.

Prie kavos automato stovėjo ir į jį barbeno keturiasdešimtmetis vyras su džinsais ir juodu švarku. Jo plaukai šviesūs, susivėlę, lūpos rimtai sučiauptos. Erikas pagalvojo, kad čia Danielės vyras Magnusas. Niekada nebuvo jo sutikęs, matė tik nuotraukas jos kabinete.

— Ar čia tavo vyras? — linktelėjo Erikas į vyriškio pusę.

— Ką? — paklausė ji. Eriko klausimas ją nustebino ir pralinksmino.

— Pamaniau, gal atvažiavo Magnusas.

— Ne, — nusijuokė ji.

— Ar tu įsitikinusi? Aš jo paklausiu, — šyptelėjo jis ir patraukė link vyro.

Suskambo Danielės mobilusis ir ji juokdamasi atsiliepė.

— Erikai, liaukis, — tarstelėjo ji ir priglaudusi aparatą prie ausies atsiliepė: — Daniela klauso.

Tačiau niekas nekalbėjo.

— Alio?

Ji palaukė kelias sekundes, paskui atsisveikino, ironiškai ištardama havajietišką „aloha”, nuspaudė pokalbio pabaigos mygtuką ir pasuko link vyrų.

Erikas jau stovėjo šalia blondino. Kavos automatas zvimbė ir šnypštė.

— Išgerkite kavos, — pasiūlė jam vyras ištiesdamas puodelį.

— Ačiū, ne.

Vyras gurkštelėjo kavos ir nusišypsojo. Skruostuose išryškėjo duobutės.

— Skani, — nusišypso jis ir vėl ištiesė Erikui puodelį.

— Aš nenoriu.

Vyras vėl gurkštelėjo, žiūrėdamas į Eriką.

— Ar galėčiau pasiskolinti jūsų telefoną? — staiga paprašė jis. — Jei jūs neprieštarausite. Savąjį pamiršau automobilyje.

— Jums reikia mano telefono? — paklausė Erikas šaltu tonu.

Blondinas linktelėjo žiūrėdamas į jį šviesiai pilkomis kaip poliruotas granitas akimis.

— Galite vėl pasiskolinti mano, — pasiūlė Daniela.

— Ačiū.

— Nėra už ką.

Blondinas paėmė telefoną, pažiūrėjo į jį, o paskui į gydytoją.

— Pažadu atiduoti.

— Vis tiek juo naudojatės tik jūs, — nusišypsojo ji.

Jis nusijuokė ir paėjo į šoną.

— Čia ne tavo vyras, — suprato Erikas.

Moteris šypsodamasi papurtė galvą. Erikas iš jos veido suprato, kad ji labai pavargusi. Buvo patrynusi akis ii netyčia išsitepusi skruostą pilku akių pieštuku.

— Ar eisime apžiūrėti paciento? — paklausė Erikas.

— Gerai, — linktelėjo ji.

— Jau vis tiek atvažiavau, — pridūrė jis skubiai.

— Erikai, aš labai noriu išgirsti tavo nuomonę, nesijaučiu užtikrinta.

Ji be garso atidarė sunkias duris ir Erikas nusekė paskui ją į šiltą palatą šalia operacinės. Ant lovos gulėjo liesas berniukas. Dvi seselės tvarstė jo žaizdas — šimtus durtinių ir pjautinių žaizdų visame kūne — pėdose, krūtinėje ir pilve, sprande, pakaušyje, veide, rankose.

Pulsas silpnas, bet labai dažnas. Lūpos papilkėjusios kaip aliuminis, vaikas prakaitavo, jo akys stipriai užmerktos. Atrodė, kad nosis sulaužyta. Po oda matėsi nuo kaklo iki krūtinės išsidriekęs kraujavimas.

Nepaisant žaizdų matėsi, kad berniuko veidas gražus.

Daniela tyliai papasakojo apie vaiko būklę, tyrimų rezultatus. Staiga pasigirdo barbenimas — ji nutilo. Vėl tas blondinas. Jis mojavo jiems per durų stiklą.

Erikas ir Daniela pažiūrėjo vienas kitam į akis ir išėjo iš palatos. Blondinas vėl mindžikavo prie kavos automato.

— Prieš susitinkant su policininku, radusiu berniuką, jums gali praversti didelis puodelis kapučino.

Tik dabar Erikas suprato, kad prieš valandą jį pažadino šis šviesiaplaukis komisaras. Kalbant telefonu jo suomiška tartis nebuvo tokia akivaizdi kaip dabar, o gal Erikas buvo per daug pavargęs ir negirdėjo.

— O kodėl turėčiau susitikti su berniuką radusiu policininku? — pasidomėjo Erikas.

— Kad suprastumėte, kodėl turiu apklausti...

Suskambo Danielos telefonas ir Jonas nutilo. Jis ištraukė telefoną iš savo švarko kišenės ir nekreipdamas dėmesio į jos ištiestą ranką skubiai dirstelėjo į ekraną.

— Čia turbūt man, — spėjo Jonas ir atsiliepė. — Taip... Ne, aš noriu, kad jis būtų čia. Gerai, bet man nusispjaut.

Klausydamasis kolegos prieštaravimų, Jonas tik šypsojosi.

— Pastebėjau vieną dalyką, — pasakė jis.

Balsas ragelyje kažką rėkė.

— Aš darysiu savaip, — ramiai pasakė Jonas. Jis užbaigė pokalbį, atidavė telefoną Danielai ir tyliai padėkojo.

— Turiu apklausti pacientą, — rimtai pareiškė jis.

— Apgailestauju, bet aš pritariu gydytojos Ričards sprendimui.

— Kada jis galės kalbėti?

— Negalės, kol nepraeis šokas.

— Žinojau, kad taip atsakysite, — burbtelėjo tyliai.

— Jo būklė vis dar itin kritiška, — paaiškino Daniela. — Plaučiai pažeisti, taip pat ir plonosios žarnos, ir kepenys, ir...

Pro duris įžengė policininkas purvina uniforma ir neramiai apsidairė. Jonas pamojavo jam, priėjęs paspaudė ranką, kažką tyliai pasakė. Policininkas perbraukė ranka sau per burną ir pažiūrėjo į gydytojus. Komisaras patikino, kad viskas gerai, kad gydytojams reikia paaiškinti aplinkybes ir tai gali jiems padėti apsispręsti.

— Taigi, — pradėjo policininkas tyliai atsikrenkštęs. — Per raciją buvo pranešta, kad Tumbos stadiono tualete valytojas rado negyvą vyrą. Mes važiavome Hudingės gatve ir jau turėjome sukti į Slėnio gatvę link ežero. Mano kolega Janė įėjo vidun, o aš tuo metu kalbėjausi su valytoju. Iš pradžių manėme, kad mirtis ištiko dėl per didelės dozės, bet greitai supratome, kad čia visai kas kita. Janė sugrįžo iš persirengimo kambario išbalęs kaip popierius ir nenorėjo įleisti manęs vidun. Jis triskart pakartojo, kad ten žiauriai daug kraujo, paskui klestelėjo ant laiptų ir...

Policininkas nutilo, atsisėdo ant kėdės ir liko sėdėti pusiau prasižiojęs, žvilgsnį įbedęs į sieną.

— Ar gali tęsti? — paprašė Jonas.

— Taip... atvyko greitoji, mirusysis buvo atpažintas, o man buvo nurodyta pakalbėti su artimaisiais. Mūsų nedaug, tad turėjau vykti vienas, nes mūsų viršininkė pasakė, kad niekur nenori siųsti Janės, kai jis tokios būklės, ir tai visiškai suprantama.

Erikas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Jūs turite jį išklausyti, — įspėjo Jonas Eriką ramia suomiška maniera.

— Velionis, — tęsė policininkas nuleidęs akis, — dirbo mokytoju Tumbos gimnazijoje, gyveno naujame rajone. Namuose nieko nebuvo. Aš paskambinau į duris kelis kartus. Nežinau, kodėl nutariau apeiti aplink namą ir pažiūrėti vidun per langą pasišviesdamas žibintuvėliu.