Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Policininkas nutilo. Lūpos virpėjo, jis ėmė nagu krapštyti kėdės rankeną.

— Būk geras, pasakok toliau, — paprašė Jonas.

— Ar būtina, nes aš... aš...

— Tu radai berniuką, jo mamą ir penkerių metų mergaitę. Gyvas išliko tik berniukas.

— Nors aš maniau... aš...

Vyras nutilo, jo veidas išblyško.

— Ačiū, Erlandai, kad atvykai, — padėkojo Jonas.

Vyras skubiai linktelėjo, atsistojo, sutrikęs perbraukė ranka purviną striukę ir išėjo.

— Visi buvo supjaustyti, — pratęsė Jonas. — Visiško bepročio darbas. Smarkiai sudarkyti, suspardyti, sumušti, subadyti, o mergytė... perkirsta pusiau. Apatinė kūno dalis gulėjo ant fotelio prie televizoriaus, o...

Jonas nutilo ir pažiūrėjo į Eriką, paskui pratęsė:

— Atrodo, kad žudikas žinojo, jog šeimos tėvas yra stadione. Tuo metu vyko futbolo rungtynės, jis teisėjavo. Žudikas palaukė, kol jis liks vienas, tada nužudė, žiauriai supjaustė, o paskui nuvažiavo į aukos namus nužudyti kitų.

— Ar viskas įvyko būtent tokia tvarka? — paklausė Erikas.

— Man atrodo, kad taip, — patvirtino komisaras.

Erikas perbraukė sau per lūpas drebančia ranka. „Tėvas, mama, sūnus, duktė”, — pagalvojo jis ir pažvelgė Jonui į akis.

— Žudikas norėjo išžudyti visą šeimą, — ištarė Erikas tyliai.

Jonas abejodamas skėstelėjo rankomis.

— Kaip tik todėl... Vis dar nerandame vieno šeimos nario, vyresniosios sesers, kuriai dvidešimt treji. Nežinome, kur ji. Neradome jos namuose Sundbyberge, vaikino namuose taip pat. Gali būti, kad žudikas irgi jos ieško. Kaip tik todėl norime apklausti liudytoją kaip galėdami greičiau.

— Grįžtu į palatą ir atidžiai apžiūrėsiu berniuką, — nutarė Erikas.

— Ačiū, — padėkojo Jonas.

— Tačiau mes negalime rizikuoti paciento gyvybe, kad...

— Suprantu, — nutraukė jį Jonas. — Bet turite žinoti, kad kuo ilgiau mes svarstysime, nuo ko pradėti, tuo daugiau laiko suteiksime žudikui ieškoti sesers.

— Galbūt turėtumėte apžiūrėti nusikaltimo vietą, — pasiūlė Daniela.

— Specialistai jau dirba.

— Verčiau važiuokite pas juos ir paskubinkite, — paragino Daniela.

— Tai vis tiek nieko neduos, — atsakė komisaras.

— Kodėl?

— Tose vietose rasime šimtų, gal tūkstančių žmonių DNR.

Erikas grįžo į berniuko palatą. Atsistojo prie lovos ir ėmė stebėti jo išblyškusį, sužalotą veidą. Kvėpavimas vos girdimas. Lūpos sustingusios. Erikas ištarė jo vardą ir berniuko veido raumenys truputėlį skausmingai įsitempė.

— Josefai, — tarė jis tyliai dar kartą. — Aš esu Erikas Marija Barkas. Aš esu gydytojas ir dabar tave apžiūrėsiu. Linktelėk, jei supranti, ką sakau.

Berniukas gulėjo visiškai nejudėdamas, tik pilvas kilnojosi su kiekvienu trumpu kvėptelėjimu. Tačiau Erikas pamatė, kad vaikas jį suprato, bet paskui jo sąmonė užgeso.

Po pusvalandžio Erikas grįžo pas laukiančius Danielą ir komisarą. Abu sužiuro į jį.

— Ar jis išgyvens? — paklausė Jonas.

— Per anksti spręsti, bet jis...

— Berniukas yra vienintelis liudytojas, — nutraukė jį Jonas. — Kažkas nužudė jo tėvą, motiną, jaunesnę sesutę ir gali būti, kad dabar ieško jo sesers.

— Mes žinome, — atšovė Daniela. — Bet manome, kad policija turėtų ieškoti jos, užuot trukdžiusi mums.

— Mes ieškome, bet kol kas nesiseka. Turime pakalbėti su berniuku, nes jis tikriausiai matė žudiko veidą.

— Gali praeiti savaitės, kol bus galima jį apklausti, — pabrėžė Erikas. — Juk negalime priverstinai pažadinti jo sąmonės ir pasakyti, kad jo šeima išžudyta.

— Bet galima taikyti hipnozę, — ištarė Jonas.

Visi nutilo. Erikas prisiminė, kaip važiuojant į ligoninę snaiguriavo virš Brunsvikeno, kaip snaigės krito virš tamsaus vandens tarp medžių.

— Ne, — sušnabždėjo jis.

— Ar hipnozė nesuveiktų?

— Aš apie tai nieko neišmanau.

— O aš labai gerai įsimenu veidus, — plačiai nusišypsojo Jonas. — Jūs esate garsus hipnotizuotojas ir galėtumėte...

— Aš nebuvau tikras hipnotizuotojas, — nutraukė jį Erikas.

— Aš taip nemanau, — nesutiko Jonas. — O dabar iškilo būtinybė.

Daniela paraudo ir nudelbusi akis šyptelėjo.

— Aš negaliu, — pasakė Erikas.

— Už šį pacientą atsakau aš, — griežtai pareiškė Daniela. — Ir manęs nežavi mintis apie hipnozę.

— O jeigu įsitikintumėte, kad pacientui tai nekelia pavojaus? — neatlyžo Jonas.

Erikas suprato, kad komisaras jau buvo pagalvojęs apie hipnozę, dar iki jiems susitinkant, ir kad tai visai neatsitiktinė mintis. Jonas Lina iškvietė jį į ligoninę ne todėl, kad Erikas yra ūmaus šoko ir pavojingų traumų ekspertas. Komisaras norėjo pamėginti įkalbėti jį užhipnotizuoti pacientą.

— Aš pažadėjau sau, kad daugiau niekada neužsiimsiu hipnoze.

— Suprantu. Girdėjau, kad jūs esate geriausias šioje srityje. Bet, po šimts, būsiu priverstas gerbti jūsų pasirinkimą.

— Apgailestauju, — ištarė Erikas.

Jis pažiūrėjo į berniuką pro langą, o paskui atsisuko į Danielą.

— Ar skyrėte jam desmopresino?

— Kol kas ne.

— Kodėl?

— Gali kilti tromboembolinių komplikacijų.

— Aš žinau, kad apie tai diskutuojama, bet nemanau, kad pasitvirtintų. Savo sūnui duodu desmopresino visą laiką, — pasakė Erikas.

Jonas sunkiai pakilo nuo kėdės.

— Būčiau dėkingas, jei galėtumėte rekomenduoti kitą hipnotizuotoją.

— Mes net nežinome, ar pacientas atgaus sąmonę, — priminė Daniela.

— Bet aš manau...

— O jis juk turi būti sąmoningas, kad būtų galima jį užhipnotizuoti, ar ne? — pabrėžė Daniela.

— Eriką jis girdėjo, — pareiškė Jonas.

— Netikiu, — sumurmėjo ji.

— Taip, jis tikrai mane girdėjo, — pripažino Erikas.

— Mes galėtume išgelbėti jo seserį, — vėl pabandė Jonas.

— Važiuoju namo, — tyliai ištarė Erikas. — Skirkite jam desmopresino ir pagalvokite apie slėgio kamerą.

Ir išėjo. Žingsniuodamas koridoriumi nusivilko gydytojo chalatą ir įžengė į liftą. Fojė buvo keletas žmonių. Durys jau atrakintos, dangus kiek prašvitęs. Važiuodamas iš automobilių aikštelės, atidarė daiktinę ir ištraukė mažą medinę dėžutę. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio, atidarė dangtelį su spalvinga papūga ir žmogeliuku, paėmė tris tabletes ir greitai nurijo. Turi spėti pamiegoti bent porą valandų, o paskui reikės žadinti Benjaminą ir suleisti jam vaistų.

2

Antradienio rytas, gruodžio aštuntoji

Komisaras Jonas Lina užsisakė didelį sumuštinį su parmezanu, vytintu kumpiu ir saulėje džiovintais pomidorais. Jis sėdėjo nedidelėje kavinėje „Il caffe” Kalno gatvėje. Ankstyvas rytas, kavinė ką tik atidaryta, padavėja dar nespėjo ištraukti duonos iš maišelių.

Vakar vėlų vakarą komisaras apžiūrėjo nusikaltimo vietas Tumboje, paskui aplankė išgyvenusią auką Karolinskos ligoninėje Solnoje ir vidurnaktį pasikalbėjo su gydytojais Daniela Ričards ir Eriku Marija Barku, tik tada grįžo į savo butą Fredhele ir pamiegojo tris valandas.

Dabar Jonas laukė, kol jam atneš pusryčius, ir per aprasojusį langą žvelgė į rotušę, galvodamas apie požeminį koridorių, kuris įrengtas po parku tarp didžiulio policijos pastato ir rotušės. Padavėja grąžino jam banko kortelę, jis pasiskolino didelį rašiklį, pasirašė ant kvito ir išėjo.

Lauke drėbė šlapias sniegas. Jis skubėjo Kalno gatve, vienoje rankoje suspaudęs pakelį su karštu sumuštiniu, o kitoje — krepšį su salės riedulio lazda.