Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

„Šįvakar susitinkame su sekimo grupe — mums klius. Jie mums iškarš kailį, kaip ir žadėjo.”

Kriminalinės policijos komanda pralaimi viešajai policijai, eismo policijai, jūros policijai, tarptautinėms pajėgoms, patruliams ir saugumiečiams. „Užtai turime pateisinamą priežastį paskui susitikti alubaryje nuplauti nuoskaudą.” Jie buvo laimėję tik prieš laboratorijos senius.

Eidamas palei policijos pastatą ir žengdamas kiemo vidun, Jonas net neįtarė, kad tą vakarą jis nei žais, nei sėdės bare. Atkreipė dėmesį, kad ant teismo posėdžių salės iškabos kažkas nupiešė svastiką. Dideliais žingsniais jis traukė toliau link Kronobergo areštinės ir matė, kaip išriedėjo automobilis ir aukšti vartai vėl tyliai užsidarė. Ant didelio budėtojų namelio tirpo snaigės. Jonas praėjo pro policijos baseiną ir kirto kampą per žolyną link didžiulio pastato. Jam atrodė, kad fasadas padengtas tamsiu poliruotu variu, tokios spalvos, koks būtų po vandeniu. Šalia areštinės posėdžių salės nestovėjo nė vienas dviratis. Abi vėliavos kybojo šlapios. Jonas įbėgo tarp dviejų metalo stulpelių ir atsidūrė po aukštu stikliniu stogu. Patrepsėjo, kad nukristų sniegas, ir įžengė per pagrindines Švedijos policijos valdybos duris.

Švedijoje už policijos darbą atsakinga Teisingumo ministerija, bet ji neturi sprendimo teisės, kaip taikyti įstatymus. Centrinė valdanti institucija yra Švedijos policijos valdyba. Jai priklauso Kriminalinė policija, Saugumo policija, Policijos aukštoji mokykla ir Kriminalistikos laboratorija.

Kriminalinė policija yra vienintelis centrinis operatyvinis padalinys, kuriam pavesta kovoti su organizuotu nusikalstamumu šalies viduje ir už jos ribų. Jonas Lina pradėjo čia dirbti komisaru prieš devynerius metus.

Jonas žingsniavo koridoriumi, prie skelbimų lentos nusiėmė kepurę, greitai peržvelgė skelbimus apie jogą, parduodamą kemperį, pakeistą šaulių klubo susitikimo laiką ir profsąjungos pranešimą.

Grindys buvo išplautos penktadienį, bet jau dabar atrodė labai purvinos. Benio Rubino durys pravertos.

Kabinete sėdėjo šešiasdešimtmetis vyriškis žilais ūsais ir raukšlėta, saulės nudeginta oda. Jis keletą metų priklausė Palmės tyrimo grupei, bet dabar dirbo ryšių centre ir sprendė klausimus, susijusius su perėjimu į naująją radijo sistemą Rakel. Jis sėdėjo prie kompiuterio, užsikišęs už ausies cigaretę, ir baisiai lėtai spausdino.

— Aš turiu akis pakaušyje, — staiga pareiškė vyriškis.

— Štai kodėl taip lėtai spausdini, — pasišaipė Jonas.

Jis pastebėjo naują laimikį Benio kabinete — ant sienos kabojo reklaminis skrydžių kompanijos SAS plakatas, kuriame pavaizduota jauna, pakankamai egzotiška moteris mini bikiniu, gerianti kokteilį per šiaudelį. Kai buvo uždrausti kalendoriai su pusnuogėmis merginomis, Benis taip piktai sureagavo, kad dauguma kolegų pamanė, jog jis išeis iš darbo. Vietoje to jis daugelį metų užsispyręs protestavo be žodžių: kiekvieno mėnesio pirmą dieną jis pasikabindavo naują plakatą. Niekas dar neuždraudė skrydžių kompanijų reklaminių plakatų arba plakatų su dailiojo čiuožimo princesėmis, plačiai išskėstomis kojomis, arba plakatų su jogos pozų pavyzdžiais ar apatinio trikotažo reklamos. Jonas prisiminė plakatą su trumpųjų distancijų bėgike Gail Devers, vilkinčia prigludusia sportine apranga, ir gana drąsią menininko Egono Šėlės litografiją, vaizduojančią raudonplaukę moterį, kuri mūvi plačiomis kelnėmis ir sėdi plačiai praskėstomis kojomis.

Jonas stabtelėjo pasisveikinti su savo asistente Anja Larson. Ji sėdėjo prie kompiuterio, burna pusiau praverta, o ovalus veidas rodė tokį susikaupimą, kad Erikas nusprendė netrukdyti. Jis nuėjo į savo kabinetą, pakabino šlapią paltą, lange įžiebė elektrinę adventinę žvaigždę ir greitai peržvelgė dokumentus: vienas raštas apie darbinę aplinką, pasiūlymas dėl energiją taupančių lempučių, užklausimas iš prokuratūros ir kvietimas darbuotojams į kalėdinę šventę Skansene.

Jonas išlindo iš kabineto ir pasuko į susirinkimų kambarį — įsitaisė savo vietoje, išsitraukė sumuštinį ir ėmė valgyti.

Ant baltos rašomosios lentos buvo išvardyta: apranga, apsauginės priemonės, ginklai, ašarinės dujos, ryšio priemonės, transportas, kitos techninės priemonės, kanalai, stoties kanalai, saugojimo alternatyvos, tyla radijo tinkle, kodai, ryšio patikrinimas.

Koridoriuje stabtelėjo Peteris Neslundas ir linksmai nusijuokė. Jis atsirėmė į durų staktą, nugarą atsukęs į susirinkimų kambarį. Peteris — raumeningas, nuplikęs vyras, maždaug trisdešimt penkerių. Jis buvo komisaras, turintis ypatingų įpareigojimų, ir tiesioginis Jono viršininkas. Peteris jau kelerius metus flirtavo su Magdalena Roslander, bet nepastebėjo jos nepatenkinto žvilgsnio ir to, kad ji nuolat bando palaikyti tik kolegišką toną. Magdalena prieš ketverius metus tapo sekimo skyriaus inspektore ir planavo įgyti teisininkės išsilavinimą iki jai sukaks trisdešimt.

Peteris ėmė tyliai klausinėti Magdalenos, kaip ji išsirenkanti tarnybinį ginklą ir kaip dažnai keičianti vamzdį, nudilus graižtvoms. Magdalena apsimetė nepastebėjusi jo nevykusių dviprasmybių ir paaiškino, kad kruopščiai skaičiuoja paleistus šūvius.

— Tau patinka stambūs dalykai, ar ne? — nerimo Peteris.

— Ne. Aš naudoju Glock 17, nes jis atlaiko daugelį devynių milimetrų šovinių.

— O tu nenaudoji čekiškų...

— Taip, bet... mieliau m39B.

Paskui abu įėjo į susirinkimų kambarį, atsisėdo į savo vietas ir pasisveikino su Jonu.

— O Glock be taikiklio kryptuko turi dar ir parako dujų stūmoklį, — dėstė ji toliau. — Atatranka velniškai sumažėja ir greičiau gali paleisti kitą šūvį.

— O ką mano mumis trolis? — kreipėsi Peteris į Joną.

Jonas nusišypsojo, o jo šviesiai pilkos akys staiga pasidarė kaip ledinės.

— Tai visiškai nesvarbu. Viską lemia kiti dalykai, — atsakė jis su melodingu suomišku akcentu.

— Taigi, tau nebūtina mokėti šaudyti, — išsišiepė Peteris.

— Jonas yra geras šaulys, — užstojo Magdalena.

— Jam viskas sekasi, — atsiduso Peteris.

Magdalena nebekreipė į jį dėmesio ir ėmė kalbėtis su Jonu.

— Didžiausias Glocken privalumas yra tas, kad iššovus tamsoje, iš vamzdžio nesimato dūmų.

— Visiškai teisingai, — pritarė Jonas tyliai.

Magdalena atrodė labai patenkinta ir atsivertusi savo juodą odinį aplanką ėmė sklaidyti popierius. Į kambarį įžengė Benis, atsisėdęs nužvelgė visus, trenkė delnu per stalą ir plačiai nusišypsojo, pamatęs nepatenkintą Magdalenos žvilgsnį.

— Aš ėmiausi Tumbos tyrimo, — pranešė Jonas.

— Koks tai tyrimas? — pasiteiravo Peteris.

— Kažkas peiliu išžudė visą šeimą.

— Su mumis tai niekaip nesusiję, — pareiškė Peteris.

— Man atrodo, kad čia gali būti serijinis žudikas ar bent...

— Ar tu gali vieną kartą liautis, — nutraukė jį Benis, įsistebeilijo Jonui į akis ir vėl trenkė per stalą.

— Tai tik susidorojimas, — nutarė Peteris. — Paskola, skola, azartiniai žaidimai... Juk jis buvo pagarsėjęs Solvalos hipodrome.

— Priklausomybė nuo žaidimų, — patvirtino Benis.

— Jis skolindavosi pinigų iš vietinių nusikaltėlių ir dabar teko sumokėti, — užbaigė mintį Peteris.

Tyla. Jonas gurkštelėjo vandens, surinko sumuštinio trupinius ir susibėrė į burną.

— Dėl šio atvejo man kyla tam tikra nuojauta, — prisipažino jis tyliai.

— Tada prašykis perkeliamas, — šypsodamasis pasiūlė Peteris. — Šis reikalas ne mūsų kompetencijoje.