Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Erlandas Bjorkanderis nuvyko prie kotedžo Tumboje, pastatė automobilį ir paskambino į buto duris. Niekas neatidarė. Tada jis apėjo aplink namą iš kitos pusės, įsijungė žibintuvėlį ir pašvietė į vidų. Pirmiausia pamatė didelę kraujo balą ant kilimo miegamajame. Nuo jos tįso dryžiai, lyg kažkas būtų vilkta per duris, o prie slenksčio gulėjo vaikiški akiniai. Neiškvietęs pastiprinimo, policininkas išlaužė balkono duris ir įėjo vidun, rankoje laikydamas ginklą. Apžiūrėjęs namus aptiko tris kūnus ir iškart iškvietė policiją bei greitąją pagalbą. Jis nepastebėjo, kad berniukas dar gyvas. Per klaidą jo iškvietimas buvo išsiųstas kanalu, skirtu visai Stokholmo apygardai.

Jonas Lina sėdėjo savo automobilyje Drotningholmo gatvėje, kai 22.10 val. išgirdo trūkinėjantį šaukinį. Jaunesnysis policininkas Erlandas Bjorkanderis rėkė, kad vaikai papjauti, kad jis vienas, kad motina taip pat negyva ir visi negyvi. Po kelių minučių jis išėjo į lauką ir jau buvo labiau susitvardęs, tad galėjo papasakoti, kad vyresnioji policininkė Lilemur Blum atsiuntusi jį čia vieną. Staiga jis nutilo, sumurmėjo, kad prisijungė prie netinkamo kanalo, ir dingo.

Jono Linos automobilyje įsivyravo tyla. Valytuvai braukė nuo stiklo lietaus lašus. Jis lėtai pravažiavo Kristinebergą, galvodamas apie savo tėvą, kuris nesulaukė pastiprinimo.

Jonas sustojo kelkraštyje prie Stefano mokyklos. Jis buvo nepatenkintas policininkės darbu Tumboje. Tokios užduoties negalima skirti vienam policininkui. Jonas atsiduso, paskambino ir paprašė sujungti su Lilemur Blum.

Policijos aukštojoje mokykloje ji mokėsi tais pačiais metais kaip ir Jonas. Po mokyklos ji ištekėjo už kolegos Jerkerio Lindkvisto iš sekimo skyriaus. Po dvejų metų juodu susilaukė sūnaus, kuriam davė Dantės vardą. Jerkeris taip ir nepasinaudojo apmokamomis tėvystės atostogomis, nors jos numatytos pagal įstatymą, todėl šeima patyrė finansinių nuostolių, o Lilemur buvo priversta atidėti savo karjerą. Jerkeris paliko ją dėl jaunesnės kolegės, ką tik baigusios Policijos mokyklą, ir, kiek Jonas žinojo, net nelankė sūnaus kas antrą savaitgalį.

Lilemur atsiliepė, jis trumpai prisistatė, nusprendęs apsieiti be mandagybių, ir iškart pranešti, ką išgirdo per raciją.

— Jonai, mums trūksta žmonių, — paaiškino ji. — O aš nusprendžiau, kad...

— Nesvarbu, tavo sprendimas buvo neteisingas.

— Tu nenori išklausyti.

— Taip, bet...

— Tai klausykis!

— Tu neturėjai teisės pasiųsti pareigūno vieno į nusikaltimo vietą, — tęsė Jonas.

— Ar jau baigei?

Kiek patylėjusi Lilemur paaiškino, kad jaunesnysis policininkas Erlandas Bjorkanderis buvo įpareigotas pranešti šeimai apie netektį. Jis pats nusprendė išlaužti balkono duris. Jonas pripažino, kad ji pasielgė teisingai, ir kelis kartus atsiprašė. Paskui tiesiog iš mandagumo pasiteiravo, kas atsitiko Tumboje.

Lilemur papasakojo, ką sužinojo iš Bjorkanderio: apie peilius ir stalo įrankius kraujo baloje ant grindų, mergaitės akinius, kruvinus pėdsakus, rankų atspaudus, kūnus ir jų dalių padėtį bute. Ji taip pat pasakė, kad Andersas Ekas, kuris, jos nuomone, buvo nužudytas paskutinis, buvo žinomas Socialinių reikalų skyriui dėl priklausomybės nuo azartinių žaidimų. Jis jau buvo turėjęs problemų dėl skolų ir jam buvo sudarytas skolų mokėjimo grafikas, bet tuo pat metu jis toliau skolinosi iš žinomų vietos nusikaltėlių. O dabar jo šeimą užpuolė skolų išmušinėtojas, kad Ekas sumokėtų skolas. Lilemur papasakojo, kaip atrodė Eko kūnas, kad jis buvo pradėtas pjaustyti — duše buvo rastas medžioklinis peilis ir nupjauta ranka. Kolegė taip pat pranešė, ką žinojo apie padėtį aukos namuose, kad jo sūnus nuvežtas į Hudingės ligoninę. Ji dar kelis kartus užsiminė, kad trūksta darbuotojų, kad kol kas negalinti ištirti nusikaltimo vietos.

— Aš atvažiuoju, — nutarė Jonas.

— O kam? — nustebo ji.

— Noriu pamatyti pats.

— Dabar?

— Taip.

— Malonu, — ištarė ji taip, kad jam pasirodė, jog tikrai taip mano.

Jonas ne iš karto suvokė, kas patraukė jo dėmesį, bet tai buvo ne nusikaltimo pobūdis, o kažkas kita — jam atrodė, kad kažkas nesutampa tarp išgirstos informacijos ir išvadų.

Tik pamatęs abi nusikaltimo vietas — persirengimo kambarį stadione ir šeimos butą — Jonas įsitikino, kad jo nuojauta susijusi su konkrečiais pastebėjimais. Savaime suprantama, tai nebuvo susiję su daiktiniais įrodymais, tačiau kai kurios detalės buvo tokios ypatingos, kad jis negalėjo nurimti. Jis buvo įsitikinęs, kad pirma buvo nužudytas tėvas, o paskui likę namiškiai. Kruvini pėdsakai ant grindų persirengimo kambaryje atrodė palikti stipresnio, energingesnio žmogaus. Be to, stadiono duše rastam medžiokliniam peiliui buvo nulaužtas geležtės smaigalys, — gal tai paaiškintų, kodėl namų virtuvėje ant grindų mėtėsi stalo įrankiai, — nusikaltėlis ieškojo naujo ginklo.

Jonas Lina paprašė iškviesti bendrosios praktikos gydytoją iš Hudingės ligoninės, kad jis padėtų kaip specialistas, kol atvyks teismo ekspertizės gydytojai ir kriminalistai iš laboratorijos, kurie paskui atliko pirminę nusikaltimo vietos apžiūrą kotedže. Paskui Jonas pakalbėjo su teismo medicininės ekspertizės specialistais ir užsakė išsamią obdukciją.

Kai Jonas išėjo iš kotedžo, Lilemur Blom stovėjo ir rūkė prie elektros skydinės šalia gatvės žibinto. Jis seniai nesijautė toks sukrėstas. Labiausiai sužalota buvo mergytė.

Kriminalistikos ekspertai jau buvo pakeliui. Jonas perlipo virpančias apsaugines juostas, kuriomis buvo atitverta teritorija, ir nuėjo prie Lilemur.

Buvo šaltas ir vėjuotas vakaras. Ant veido nukrisdavo viena kita snaigė. Lilemur atrodė suvargusi, bet savotiškai graži. Jos veidą išvagojo daugybė nuovargio raukšlelių. Ji buvo ryškiai ir netvarkingai pasidažiusi. Tačiau Jonui visada patiko jos tiesi nosis, ryškūs skruostikauliai ir įkypos akys.

— Ar jau pradėjote ikiteisminį tyrimą? — paklausė jis.

Ji papurtė galvą ir išpūtė dūmus.

— Aš to imuosi, — pareiškė Jonas.

— Tada aš važiuoju namo miegoti.

— Tau gerai, — nusišypsojo jis.

— Važiuojam kartu, — pajuokavo ji.

— Turiu išsiaiškinti, ar įmanoma susikalbėti su berniuku.

— Ach, taip, aš juk paskambinau į Linčiopingą, į Valstybinę kriminalinių tyrimų laboratoriją, kad jie susisiektų su Hudingės ligonine.

— Po šimts, kaip gerai.

Lilemur numetė cigaretę ant žemės ir užmynė.

— O kaip su tuo susijusi Švedijos kriminalinės policijos valdyba? — paklausė ji, žiūrėdama į savo automobilį.

— Laikas parodys, — sumurmėjo Jonas.

„Žmogžudystės nesusijusios su skolų išmušimu, — vėl pagalvojo Jonas. — Paprasčiausiai trūksta sąsajų. Kažkas norėjo išnaikinti visą šeimą, bet žudikas ir jo motyvai kol kas nežinomi.”

Atsisėdęs į automobilį, Jonas paskambino į Karolinskos ligoninės Neurochirurginį skyrių. Jie pasakė, jog vaiko būklė pablogėjo praėjus valandai po to, kai kriminalistai iš Linčiopingo pasirūpino, kad gydytojas paimtų biologinę medžiagą.

Buvo vidurnaktis, kai Jonas pasuko atgal link Stokholmo. Sioderteljės gatvėje jis paskambino Socialinei tarnybai susitarti dėl bendradarbiavimo, planuojant ikiteisminio tyrimo apklausas. Jis buvo sujungtas su budinčia Liudytojų paramos skyriaus darbuotoja Susana Granat ir papasakojo jai apie ypatingas aplinkybes. Taip pat įspėjo, kad dar paskambins, kai sužinos, ar paciento būklė stabili.

Intensyvios priežiūros palatoje Neurochirurgijos skyriuje Jonas atsidūrė 02.05. Po penkiolikos minučių jam buvo leista pasikalbėti su gydytoja Daniela Ričards. Jos nuomone, berniuko nebus galima apklausti kelias ateinančias savaites, jei jis apskritai išgyvens.