Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— O jūs? — atsakė ji klausimu į klausimą.

— Ne.

— Aš taip pat ne, — pareiškė ji ir žvilgtelėjo jam į akis.

— Kodėl tada turi...

— Šiaip sau, — nutraukė ji. — Aš niekam nepriklausau, aš tik...

Benjaminas taip susigėdo, kad jo širdis ėmė daužytis, ir jis įsikišo:

— Prieš keletą metų Aida buvo patekusi į tam tikrų žmonių ratą, — pasakė jis garsiai. — Bet pamatė, kad jie kvailiai ir...

— Nebūtina jam aiškinti, — piktai įsiterpė Aida.

Benjaminas trumpam neteko žado.

— Aš... aš tik manau, kad drąsu atsakyti už savo klaidas, — ištarė jis po kiek laiko.

— Taip, bet man atrodo, — pasakė Erikas, — man atrodo, kad žmogus dar ne visai suvokia, jei nepašalina...

— Liaukis, — sušuko Benjaminas. — Tu nieko apie ją nežinai.

Aida tiesiog nusisuko ir nuėjo. Benjaminas nuskubėjo iš paskos.

— Atleisk, — atsiprašė jis uždusęs. — Tėtis taip kvailai elgiasi...

— Ar jis neturi teisės? — paklausė ji.

— Ne, — ištarė jis tyliai.

— O man atrodo, kad gal turi, — pasakė ji, šyptelėjo ir paėmė jį už rankos.

5

Antradienio priešpietė, gruodžio aštuntoji

Teismo ekspertizės skyrius buvo raudonų plytų pastate Retzijaus gatvėje 5, didelės Karolinskos instituto teritorijos centre, iš visų pusių apsuptas didesnių pastatų. Jonas Lina pasuko už pastato ir pastatė automobilį lankytojų aikštelėje. Jis praėjo pro apšerkšnijusį žolyną, plieninę krovinių rampą ir pasuko link pagrindinio įėjimo.

Jonui atrodė keista, kad žodis obdukcija kilęs iš lotynų kalbos žodžio uždengti, užkloti, slėpti, kai iš tikrųjų veiksmas yra priešingas. Gal tiesiog pasąmonėje galvojama apie pabaigą, kai kūnas pagaliau užveriamas po skrodimo ir jo vidus vėl paslepiamas.

Pirmiausia Jonas turėjo užsiregistruoti pas sekretorę, o tada jam buvo leista nueiti pas teismo ekspertizės profesorių Nilsą Oleną, šiaip vadinamą Nolenu, nes savo ataskaitas jis pasirašydavo „N Olenas”.

Profesoriaus kabinetas buvo įrengtas šiuolaikiškai — daug paviršių, dažytų blizgia balta ir matine šviesiai pilka spalvomis. Interjeras prabangus, sukurtas dizainerio. Kabinete tik kelios kėdės, jos pagamintos iš specialiai subraižyto plieno, jų sėdynės griežtų formų, aptrauktos balta oda. Šviesa virš rašomojo stalo sklido iš didelės pakabintos stiklinės plokštės.

Nolenas paspaudė Jonui ranką nepakildamas nuo kėdės. Po chalatu jis vilkėjo baltą megztinį, ant nosies — akiniai dideliais baltais rėmeliais. Veidas siauras, švariai nuskustas, žili trumpi plaukai, blyškios lūpos, ilga kreiva nosis.

— Labas rytas, — sušvokštė profesorius.

Ant sienos kabojo išblukusi spalvota nuotrauka, kurioje buvo įamžintas Nolenas su kolegomis: teismo ekspertizės gydytojai, genetikai ir odontologai. Visi baltais chalatais ir linksmai nusiteikę. Jie stovėjo šalia stalo, ant kurio guli keli tamsūs kaulai. Po nuotrauka parašyta, kad jie stovi šalia radinio iš devintojo šimtmečio kapų Bjorkės saloje netoli pirklių miesto Birkos.

— Vėl nauja nuotrauka, — pastebėjo Jonas.

— Tenka pritvirtinti lipnia juosta, — pasakė Nolenas nepatenkintas. — Senajame Patologijos skyriaus pastate kabojo aštuoniolikos metrų paveikslas.

— Oho.

— Tapytas Peterio Veiso.

— Rašytojo?

Nolenas linktelėjo. Jo akiniuose atsispindėjo stalinės lempos šviesa.

— Taip, penktajame dešimtmetyje jis nutapė visus darbuotojus. Girdėjau, kad už pusmečio darbą gavo šešis šimtus kronų. Paveiksle pavaizduotas ir mano tėvas, jis stovi šalia Bertilio Falkonerio.

Nolenas pakreipė galvą ir vėl atsisuko į kompiuterį.

— Sėdžiu ir spaudau klavišus, — turiu surašyti Tumbos aukų skrodimo protokolus, — paaiškino jis neskubėdamas.

— Ir?

Nolenas prisimerkęs dėbtelėjo į Joną.

— Šįryt paskambino Karlosas ir norėjo, kad paskubėčiau.

Jonas nusišypsojo.

— Žinau.

Nolenas pasitaisė akinius ant nosies.

— Svarbu nustatyti laiką, kada įvykdytos žmogžudystės.

— Turime sužinoti, kas buvo nužudytas anksčiau...

Papūtęs lūpas, Nolenas ėmė kažko ieškoti kompiuterio dokumentuose.

— Tai tik preliminarus įvertinimas, bet...

— Vyras mirė pirmas?

— Būtent... sprendžiau tik pagal kūno temperatūrą, — pasakė profesorius ir parodė į kompiuterio monitorių. — Eriksonas sakė, kad abiejose patalpose — ir persirengimo kambaryje, ir kotedže — buvo ta pati temperatūra, tad, mano nuomone, vyriškis mirė maždaug valanda anksčiau už kitus du.

— O ką manai dabar?

Nolenas papurtė galvą ir dejuodamas atsistojo.

— Stuburo išvarža, — pasiskundė jis ir išėjęs iš kabineto patraukė koridoriumi.

Jonas Lina nusekė paskui pamažu link obdukcijos skyriaus klibikščiuojantį Noleną.

Jie praėjo kambarį su nerūdijančio plieno obdukciniu stalu, panašiu į virtuvinę spintelę, kurioje įtaisyta indų plautuvė, tik šitas stalas įrėmintas aukštesniais kraštais. Paskui įėjo į vėsesnę patalpą, kurioje šaldymo dėžėse keturių laipsnių temperatūroje laikomi išskrosti kūnai. Nolenas sustojo prie vienos dėžės, patikrino numerį ir ištraukė, bet ji buvo tuščia.

— Išvežtas, — šyptelėjo jis ir nuėjo koridoriumi, kurio grindys buvo išvagotos tūkstančių linijų, įspaustų vežimėlių. Netrukus jis atidarė kitas duris ir įleido Joną.

Jie įėjo į apšviestą, baltomis plytelėmis išklijuotą kambarį su didele plautuve prie sienos. Vanduo iš geltonos vandens žarnos sruveno tiesiai į grindyse įrengtą nutekėjimo šulinį. Ant ilgo, plėvele aptraukto stalo gulėjo nuogas blyškus kūnas, išmargintas šimtais tamsių žaizdų.

— Čia Katja Ek, — suprato Jonas.

Mirusios moters veidas keistai sustingęs, burna pravira, žvilgsnis ramus. Atrodo, lyg ji klausytųsi muzikos. Veido išraiška niekaip nederėjo su ilgu pjūviu per kaktą ir skruostus. Jonas nužvelgė moters kūną, ant kaklo jau galima įžvelgti kraujagyslių tinklą.

— Tikimės spėti atlikti skrodimą šiandien po pietų.

— Baisu, — atsiduso Jonas.

Atsidarė kitos durys ir įėjo jaunas vyras. Jis nedrąsiai vyptelėjo. Baltas chalatas, antakiuose įverti keli auskarai, juodai dažyti plaukai surišti į uodegą. Nolenas šyptelėjo ir pasisveikino parodydamas rokerišką pirštų kombinaciją, į kurią jaunasis vyras iškart atsakė.

— Čia Jonas Lina iš kriminalinės policijos, — pristatė Nolenas. — Jis kartais pas mus apsilanko.

— Fripė, — prisistatė vyras ir paspaudė Jonui ranką.

— Jis specializuojasi teismo medicinoje, — paaiškino Nolenas.

Fripė užsimovė latekso pirštines. Jonas nusekė paskui jį prie obdukcinio stalo ir užuodė nuo moters sklindantį blogą kvapą.

— Jai kliuvo mažiausiai, nors yra daug durtinių ir pjautinių žaizdų, — pabrėžė Nolenas.

Jie apžiūrėjo kūną. Matėsi daugybė didelių ir mažų žaizdų.

— Be to, skirtingai nei kiti, ji nesupjaustyta gabalais, galūnės nenukapotos. Tiesioginė mirties priežastis ne šios žaizdos kakle, o šita, kur buvo durta tiesiai į širdį, kaip rodo kompiuterinė tomografija.

— Tačiau nuotraukose sunku matyti kraujavimą, — paaiškino Fripė.

— Žinoma, mes patikrinsime per skrodimą, — patikino Nolenas.

— Ji priešinosi, — pastebėjo Jonas.

— Man regis, kad iš pradžių ji priešinosi energingai, — pritarė Nolenas. — Sprendžiu iš žaizdų delnuose. Bet paskui ji stengėsi tik išvengti smūgių ir apsisaugoti.