Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Erikai, liaukis, — ištarė moteris žvaliai, o paskui jau tiesiai į ragelį: — Daniela klauso. Alio?

Moteris šiek tiek palaukė ir prieš padėdama ragelį ištarė „aloha”. Jos balse girdėjosi ir nuovargis, ir nuostaba. Simona liko sėdėti su rageliu rankoje. Ji pabandė susigaudyti, kodėl Erikas pasakė, kad skambino policininkas. Ji bandė sugalvoti logišką paaiškinimą, tačiau mintimis vis grįždavo į tą akimirką prieš dešimt metų, kai suprato, kad Erikas buvo jai neištikimas, kad melavo jai tiesiai į akis.

Sutapimas, kad ji apie tai sužinojo tą pačią dieną, kai Erikas pasakė, kad daugiau niekada neužsiims hipnoze.

Simona prisiminė, kad tą dieną ji buvo ne savo ką tik atidarytoje galerijoje, kaip būdavo įpratusi, o namuose. Gal todėl, kad Benjaminas tądien nėjo į mokyklą, gal ji buvo pasiėmusi laisvadienį, nesvarbu, bet tą dieną ji sėdėjo prie savo šviesaus virtuvinio stalo kotedže Jerfeloje ir tikrino paštą, kai aptiko žydrą voką, adresuotą Erikui. Siuntėjo buvo tik vardas — Maja.

Būna akimirkų, kai visu kūnu jauti, kad kažkas blogai. Galbūt išdavystės baimė gimė tada, kai pamatė, kaip buvo išduotas tėvas. Jis išdirbo policininku iki pat pensijos ir net gavo medalį už ypatingus nuopelnus darbe, tačiau jam prireikė daugybės metų, kad pastebėtų žmonos vis mažiau slepiamą neištikimybę.

Ji prisiminė, kad tą vakarą ji tiesiog pasislėpė, kai tėvai baisiai susikivirčijo ir mama paliko šeimą. Vyras, su kuriuo ji susitikinėdavo paskutiniais metais, buvo kaimynas, anksčiau laiko į pensiją išėjęs alkoholikas, kadaise išleidęs kelias plokšteles su šokių muzika. Mama išvažiavo su juo gyventi į Fuenchirolą saulėtoje Ispanijoje.

Simona su tėvu sukando dantis ir gyveno toliau, nutarę, kad jie ir taip visada būdavo tik dviese. Simonos oda buvo tokia pat šlakuota kaip motinos, o plaukai tokie pat rusvi ir garbanoti. Bet skirtingai nei mama, Simona visada šypsodavosi ir juokdavosi. Kartą Erikas ją už tai pagyrė, ir jai labai patiko.

Jaunystėje Simona norėjo tapti menininke, bet persigalvojo, nes neišdrįso. Jos tėtis Kenetas įkalbėjo pasirinkti kokią nors tikrą, mažiau rizikingą profesiją. Jie rado kompromisą, — ji ėmė studijuoti menotyrą ir tarp studentų pasijuto netikėtai gerai, vėliau parašė kelis darbus apie švedų dailininką Ulą Bilgreną.

Vienoje universiteto šventėje ji sutiko Eriką. Supainiojęs ją su kita mergina, jis priėjo ir pasveikino apsigynus daktaro disertaciją. Supratęs, kad suklydo, jis paraudo, atsiprašė ir norėjo dingti, tačiau dėl kažkokios priežasties ji panoro pratęsti pokalbį, — ne tik todėl, kad vaikinas buvo aukštas ir išvaizdus — patraukė jo delikatumas. Jiems iškart buvo įdomu ir linksma bendrauti, pokalbis vis plėtojosi. Juodu susitiko ir kitą dieną ir nuėjo į kino teatrą pažiūrėti Ingmaro Bergmano filmo Fanė ir Aleksandras.

Simona ir Erikas buvo vedę aštuonerius metus, kai ji aptiko voką su Majos vardu ir virpančiais pirštais atplėšė. Ant virtuvinio stalo iškrito dešimt mėgėjiškų, nelabai ryškių nuotraukų, padarytų iš arti. Jose matėsi krūtis, burna, nuogas kaklas, šviesiai žalios kelnaitės ir juodi, smulkiai garbanoti plaukai. Vienoje iš nuotraukų buvo Erikas. Jis atrodė nustebęs ir laimingas. Maja atrodė graži, labai jauna moteris su tamsiais plačiais antakiais ir didele, rimta burna. Ji gulėjo siauroje lovoje, mūvėdama tik kelnaites, ant didelių, baltų krūtų sruogomis krito juodos garbanos. Ji atrodė linksma ir paraudusi.

Simona nelabai prisiminė, koks jausmas apėmė supratus išdavystę. Jau seniai ji jautė tik skausmą ir keistus spazmus skrandyje ir troško atsikratyti žeidžiančių minčių. Tačiau vis tiek prisiminė, kad pirmiausia ji nustebo. Ji tiesiog kaip kvailė išsižiojo iš nuostabos, kad ją taip apgavo tas, kuriuo visiškai pasitikėjo. Paskui apėmė gėda, tada jausmas, kad esi nepakankamai gera, tada suliepsnojo pyktis, o galiausiai užvaldė vienišumo jausmas.

Simona gulėjo lovoje, o galvoje ūžė skaudinančios mintys. Mieste pamažu aušo. Ji buvo užmigusi kelioms minutėms prieš Erikui grįžtant iš ligoninės. Jis stengėsi nepažadinti žmonos, bet kai atsisėdo ant lovos, Simona visgi pabudo. Erikas pasakė, kad eina į dušą. Simona matė, kad jis vėl išgėrė daug vaistų. Širdis daužėsi, kai paklausė, kuo vardu tas policininkas, kuris skambino naktį. Vyras neatsakė, ir Simona suprato, kad jis užmigo pokalbio vidury. Tada ji pareiškė, kad skambinusi tuo numeriu, tačiau atsiliepė ne policininkas, o kikenanti moteris, vardu Daniela. Erikas nepajėgė atsispirti miegui ir vėl užsnūdo. Tada ji užriko ant vyro ir pareikalavo pasiaiškinti, apkaltino jį viską sugadinus, kai vėl buvo pradėjusi juo tikėti.

Simona sėdėjo lovoje ir žiūrėjo į vyrą. Atrodo, kad jis nesuprato, ko ji taip pyksta. Simona pajuto, kad daugiau melo nepakęs, o paskui ištarė žodžius, kurie iki tol pynėsi tik jos galvoje ir atrodė tokie svetimi, skaudūs ir nevykę.

— Gal bus geriausia, jei mudu išsiskirsime.

Simona išėjo iš miegamojo, pasiėmusi pagalvę ir antklodę. Išgirdo, kad lova sugirgždėjo, ir jai kilo viltis, jog vyras atseks iš paskos, paguos ir paaiškins, kas atsitiko. Tačiau jis nepasirodė, ir Simona užsidarė svečių kambaryje, kur ilgai verkė. Paskui nusišnypštė, atsigulė ant sofos ir pabandė užmigti, bet greitai suvokė, kad ryte neturės jėgų susitikti su namiškiais. Todėl nuėjo į vonios kambarį, nusiprausė, išsivalė dantis, pasidažė ir apsirengė; paskui patikrino, ar Benjaminas vis dar miega, paliko jam ant stalo raštelį ir išėjo iš namų, nutarusi papusryčiauti mieste, o paskui eiti į savo galeriją.

Ji ilgai sėdėjo vienoje kavinėje Kungstredgordeno parke, skaitydama, valgydama sumuštinį ir užsigerdama jį kava. Per didžiulį langą matėsi, kad lauke gal dešimtys žmonių ruošiasi kažkokiam renginiui. Priešais didelę sceną buvo pastatytos rožinės palapinės. Aplink nedidelę fejerverkų šaudymo platformą vyrai pastatė apsauginę tvorelę. Staiga kažkas atsitiko, viena raketa suspragsėjo ir šovė aukštyn. Vyrai pasitraukė atatupsti ir ėmė šaukti vienas ant kito. Ore raketa sprogo ir šviesiame danguje sušvito žydra liepsna, o tarp pastatų nuėjo aidas.

7

Antradienio priešpietė, gruodžio aštuntoji

Du sutrūniję žmonių kūnai glaudžia pilką gemalą. Dailininkas Simas Šulmanas sumaišė ochrą, hematitą, magnio oksidą ir anglį su gyvuliniais riebalais ir ėmė tepti dažus ant didelių akmeninių plokščių. Minkšti, meilę skleidžiantys potėpiai. Vietoje teptuko Šulmanas naudojo pagaliuką su apanglėjusiu galiuku. Šią techniką jis nusižiūrėjo iš ispanų ir prancūzų magdaleninės kultūros, gyvavusios prieš penkiolika tūkstančių metų, kai olose atsirado fantastiški piešiniai su lekiančiais buivolais, žaidžiančiais elniais ir šokančiais paukščiais.

Vietoje gyvūnų Simas Šulmanas tapė žmonių figūras: šiltas, skrajojančias ore ir tarsi atsitiktinai dengiančias viena kitą. Kai Simona pamatė jo darbus pirmą kartą, ji nedelsdama pasiūlė jam surengti asmeninę parodą savo galerijoje.

Savo juodus vešlius plaukus Šulmanas rišdavo į uodegą. Tamsesnė oda ir stambūs veido bruožai rodė, kad jis turi ne tik švedų, bet ir irakiečių kraujo. Šulmanas augo tik su mama Anita Tenstoje, kur ji dirbo kasininke maisto parduotuvėje.

Būdamas dvylikos jis prisišliejo prie nusikalstamos paauglių gaujos. Jaunuoliai užsiimdavo koviniu sportu ir iš vienišų bendraamžių atimdavo pinigus ir cigaretes. Vieną rytą žmonės rado Simą jo automobilyje ant galinės sėdynės. Buvo prisiuostęs klijų ir netekęs sąmonės. Jis buvo sušalęs, ir kol į Tenstą pagaliau atvyko greitosios pagalbos automobilis, kūno temperatūra jau buvo nukritusi tiek, kad sustojo širdis.