Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Nolenas pastebėjo jaunojo gydytojo žvilgsnį.

— Atkreipk dėmesį į žaizdas ant rankų, — pasakė Nolenas.

— Ji gynėsi ir buvo sužeista, — sumurmėjo Jonas.

— Būtent.

Jonas pasilenkė ir pažiūrėjo į rudai gelsvas dėmes moters akyse.

— Žiūri į saulutes?

— Taip...

— Jos atsiranda praėjus kelioms valandoms po mirties, kartais tik po kelių parų, — paaiškino Nolenas. — Galiausiai jos tampa visiškai juodos, nes sumažėja akispūdis.

Nolenas paėmė nuo lentynos refleksinį plaktuką ir paprašė, kad Fripė patikrintų, ar tebereaguoja raumenys. Gydytojas pastukseno į moters dvigalvį raumenį ir pačiupinėjo, ar nepajus susitraukimų.

— Dabar minimalūs, — pasakė jis Jonui.

— Paprastai dingsta po trylikos valandų, — paaiškino Nolenas.

— Mirusieji nėra visiškai mirę, — pratarė Jonas ir krūptelėjo, kai pastebėjo, kad Katjos Ek ranka lyg ir sujudėjo.

— Mortui vivos docent — mirusieji moko gyvuosius, — pasakė Nolenas ir šyptelėjo, kartu su Fripe apversdamas kūną ant pilvo.

Ant sėdmenų, strėnų, menčių ir rankų jis parodė neryškias rausvai rudas dėmes.

— Lavondėmės būna neryškios, jei auka neteko daug kraujo.

— Savaime suprantama, — pritarė Jonas.

— Kraujas sunkus, o žmogui mirus nelieka vidinio spaudimo, — dėstė Nolenas jaunajam gydytojui. — Galbūt tai savaime suprantama, kad kraujas teka žemyn ir susikaupia žemiausiose kūno vietose. Geriausia būna matyti ten, kur kūnas liečiasi su kietu paviršiumi.

Nolenas paspaudė nykščiu dėmę ant dešinės blauzdos ir spaudė tol, kol ji beveik išnyko.

— Matai... spaudžiant jos išnyksta net ir praėjus parai po mirties.

— O man pasirodė, kad mačiau lavondėmes ir ant klubų bei krūtų, — suabejojo Jonas.

— Bravo, — pagyrė Nolenas ir pažiūrėjo į jį truputį nustebęs. — Maniau, kad nepastebėsi.

— Vadinasi, lavonas gulėjo ant pilvo, o paskui buvo apverstas ant nugaros, — nusprendė Jonas.

— Spėju, kad taip išgulėjo dvi valandas.

— Taigi žudikas išbuvo ten dvi valandas, — padarė išvadą Jonas. — Arba grįžo į žudynių vietą vėliau ir apvertė kūną. Arba tai padarė kažkas kitas.

Nolenas gūžtelėjo.

— Aš dar turėsiu padirbėti, kol galėsiu pateikti išvadas.

— Ar galiu kai ko paklausti? Pastebėjau, kad viena iš žaizdų ant pilvo atrodo kaip skubiai atliktas Cezario pjūvis...

— Cezario pjūvis, — šyptelėjo Nolenas. — Gali būti. Pažiūrėkime.

Gydytojai vėl apvertė kūną.

— Kalbi apie šitą?

Nolenas parodė didelę pjautinę žaizdą nuo bambos penkiolika centimetrų žemyn.

— Taip.

— Aš dar nespėjau apžiūrėti visų žaizdų.

— Vulnera incisa s scissa, — pasakė Fripė.

— Taip, panašu į pjautinę žaizdą, kalbant švediškai, — pripažino Nolenas.

— Nedurtinę, — pasitikslino Jonas.

— Turint galvoje taisyklingą pjūvio formą ir kad aplink esanti oda nepažeista...

Nolenas įbedė pirštą į žaizdą ir Fripė pasilenkė pažiūrėti iš arčiau.

— Taip...

— Sienos nebuvo labai aptaškytos krauju, — tęsė Nolenas. — Bet...

Ir nutilo.

— Kas? — paklausė Jonas.

Nolenas pažiūrėjo į jį, žvilgsnis atrodė keistas.

— Šitas pjūvis padarytas jai mirus.

Nolenas nusitraukė pirštines.

— Turiu patikrinti kompiuterinės tomografijos rezultatus, — pareiškė jis ir skubiai nuėjo prie kompiuterio, stovėjusio ant stalo prie durų.

Surado trimačius atvaizdus, stabtelėjo, pakeitė vaizdo kampą.

— Panašu, kad pjūvis eina iki pat gimdos, — sušnabždėjo jis. — Atrodo, kad pjauta pagal seno rando liniją.

— Seno rando? Ką nori pasakyti? — sukluso Jonas.

— Ar nematei? — šyptelėjo Nolenas ir grįžo prie kūno. — Skubios operacijos pjūvis.

Jis parodė į vertikalaus pjūvio vietą. Jonas pažiūrėjo iš arčiau ir pamatė, kad palei vieną žaizdos kraštą eina senas blyškiai raudonas surandėjęs audinys, susidaręs po kadaise atlikto Cezario pjūvio.

— Bet juk ji nebuvo nėščia? — pasitikslino Jonas.

— Ne, — šyptelėjo Nolenas ir pasitaisė ant nosies akinius.

— Negi susidūrėme su žudiku, išmanančiu chirurgiją?

Nolenas papurtė galvą. Jonas pamanė, kad Katja Ek buvo nužudyta labai žiauriai ir su įsiūčiu. Žudikas grįžo po dviejų valandų, apvertė ją ant nugaros ir atvėrė seną Cezario pjūvį.

— Patikrink, ar kas nors panašaus padaryta ir kitiems kūnams.

— Ar skirti tam ypatingą dėmesį? — paklausė Nolenas.

— Taip, manau, kad taip, — atsakė Jonas.

— Tu abejoji?

— Ne.

— O iš tiesų nori pasakyti, kad svarbu viskas, — spėjo Nolenas.

— Na, taip, — nusišypsojo Jonas ir išėjo.

Įsėdęs į automobilį pasijuto sušalęs. Užvedė variklį ir išriedėjo į Retzijaus gatvę, tada įjungė šildymą ir surinko vyriausiojo prokuroro Jenso Svanejelmo numerį.

— Svanejelmas klauso, — atsiliepė vyras.

— Čia Jonas Lina.

— Labas rytas. Ką tik kalbėjau su Karlosu — jis perspėjo, kad skambinsi.

— Ne taip paprasta paaiškinti, su kuo susidūrėme, — prisipažino Jonas.

— Tu prie vairo?

— Ką tik lankiausi pas teismo medicinos ekspertus ir ketinau užsukti į ligoninę, — man tikrai reikia pakalbėti su išgyvenusiu berniuku.

— Karlosas man viską paaiškino. Turime paskubėti. Ar jau davei užduotį specialistams sukurti nusikaltėlio profilį?

— Vien profilio neužteks.

— Žinau, man irgi taip atrodo. Tiesiog turime pripažinti, kad privalome pakalbėti su vaiku, jei norime gauti galimybę išgelbėti jo seserį.

Staiga Jonas išvydo, kaip tolumoje virš Stokholmo stogų be jokio garso sprogo fejerverkas — per dangų nuskriejo žydra žvaigždė.

— Aš palaikau ryšį... — tęsė Jonas atsikrenkštęs, — su Susana Granat iš Socialinių reikalų tarnybos, taip pat ketinu pakviesti psichiatrą Eriką Mariją Barką, kuris yra šoko ir traumų gydymo ekspertas.

— Viskas gerai, — nuramino jį Jensas.

— Tada važiuoju tiesiai į Neurochirurgijos skyrių.

— Pritariu.

6

Gruodžio aštuntosios naktis

Simona kažkodėl pabudo dar iki suskambant telefonui ant Eriko naktinio stalelio.

Erikas kažką sumurmėjo apie balionus ir serpantinus, pasiėmė telefoną ir skubiai išėjo iš miegamojo. Prieš atsiliepdamas jis uždarė duris. Per sieną ji girdėjo jausmingą, beveik švelnų balsą. Netrukus Erikas įtipeno į miegamąjį. Ji paklausė, kas skambino.

— Policininkas... policijos komisaras, neišgirdau jo pavardės, — paaiškino Erikas ir pasakė, kad turi važiuoti į Karolinskos ligoninę.

Ji pažiūrėjo į žadintuvą ir užsimerkė.

— Miegok, Simute, — sušnabždėjo vyras ir išėjo.

Naktiniai marškiniai buvo apsisukę aplink kūną ir veržė kairę krūtį. Ji pasitaisė marškinius, pasisuko ant šono ir ramiai gulėjo lovoje klausydamasi Eriko bruzdesio.

Jis rengėsi, rausėsi drabužinėje, pasiėmė batų šaukštą, išėjo iš buto ir užrakino duris. Netrukus išgirdo, kad užsidarė lauko durys į kiemą.

Ji gulėjo lovoje, ilgai stengėsi užmigti, bet niekaip nesisekė. Simonai pasirodė, kad Erikas kalbėjo ne su policininku, — jo balsas skambėjo per daug laisvai. O gal buvo tiesiog pavargęs.

Ji atsikėlė ir nuėjo į tualetą, paskui išgėrė truputį jogurto ir vėl atsigulė. Paskui užplūdo mintys apie tai, kas atsitiko prieš dešimt metų, ir visi miegai išlakstė. Ji pagulėjo pusvalandį, paskui atsisėdo, uždegė naktinę lemputę, paėmė telefoną ir surado paskutinio pokalbio numerį. Simona žinojo, kad turėtų užgesinti šviesą ir miegoti, bet vis tiek paskambino tuo numeriu. Iš pradžių trys signalai, paskui trakštelėjo, ir ragelyje pasigirdo moters juokas.