Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Nuo tada, kai susipažino su Aida, Benjaminas nuolat nešiojosi telefoną, pasikabinęs jį ant kaukolėmis išmargintos juodos juostelės. Juodu iki išnaktų susirašinėdavo žinutėmis, o kai Simona žadindavo Benjaminą ryte, telefonas kabodavo jam ant kaklo.

Simona atsargiai pakilnojo popierius ir žurnalus ant Benjamino rašomojo stalo, atidarė stalčių, perkėlė knygą apie Antrąjį pasaulinį karą ir atrado lapelį su juodai dažytų lūpų atspaudu ir telefono numeriu. Simona skubiai nuėjo į virtuvę ir surinko numerį. Kol laukė atsiliepiant, išmetė dvokiančią pašluostę.

Staiga pasigirdo tylus, krenkščiantis balsas ir sunkus kvėpavimas.

— Labas, — pasisveikino Simona. — Atsiprašau, jei skambinu ne laiku. Aš esu Simona Bark, Benjamino mama. Norėjau paklausti, ar...

Balsas, regis, kad moters, sušvokštė, jog Benjamino nepažįsta ir Simona tikriausiai ne ten paskambino.

— Palaukite, būkite gera, — paprašė Simona, stengdamasi nusiraminti. — Aida draugauja su mano sūnumi. Aš tik norėjau paklausti, gal žinote, kur jie galėtų būti, nes man reikia pasikalbėti su Benjaminu.

— Ten... ten...

— Negirdžiu. Atsiprašau, bet nelabai išgirdau, ką pasakėte.

— Ten... sta.

— Tenstoje? Ar Aida Tenstoje?

— Taip, ta prakeikta... tatuiruotė.

Simonai pasirodė, kad girdi lėtai veikiantį deguonies aparatą, kad aname laido gale kažkas reguliariai sušnypščia.

— Ką norite pasakyti? — ištarė ji kone maldaudama.

Moteris kažką sušvokštė ir nutraukė pokalbį. Simona sėdėjo ir žiūrėdama į telefoną svarstė, gal paskambinti tai moteriai dar kartą. Tačiau staiga suprato, ką ji pasakė — kažką apie tatuiruotes Tenstoje. Ji iškart paskambino į informaciją ir sužinojo tatuiruočių ateljė adresą Tenstos centre. Simonos nugara nubėgo šiurpas, kai pagalvojo, kad kaip tik šią akimirką Benjaminas yra įkalbinėjamas pasidaryti tatuiruotę, kad jam prasideda kraujoplūdis, tačiau niekas negali jo sustabdyti.

8

Antradienio priešpietė, gruodžio aštuntoji

Eidamas ligoninės koridoriumi, kai paliko Benjaminą prie mokyklos, Erikas graužėsi, kad kvailai pasielgė, komentuodamas tatuiruotę ant Aidos kaklo. Jų akyse pasirodė kaip savimi patenkintas viršesnis dėdulė.

Į skyrių jį įleido du uniformuoti policininkai. Prie palatos, kurioje guli Josefas Ekas, jau laukė Jonas Lina. Pamatęs Eriką, jis nusišypsojo ir pamojavo kaip mažas vaikas.

Erikas priėjo prie jo ir pažiūrėjo į pacientą per palatos durų stiklą. Virš vaiko kabojo maišelis beveik juodo kraujo. Paciento būklė šiek tiek pagerėjo, tačiau vėl bet kurią akimirką galėjo prasidėti kraujavimas iš kepenų.

Vaikas gulėjo ant nugaros, burna tvirtai sučiaupta, pilvas tankiai kilnojosi, kartais sujudėdavo pirštai.

Į rankos linkį buvo įvestas naujas kateteris. Seselė ruošėsi suleisti morfino. Lašelinė kapsėjo šiek tiek lėčiau.

— Aš buvau teisus, — nusikaltėlis pradėjo stadione, — prabilo Jonas. — Iš pradžių nužudė tėvą Andersą Eką, paskui nuvažiavo pas juos į namus ir nužudė mažąją dukterį Lisą, tada sūnų, kuris išgyveno, ir galiausiai motiną, Katją.

— Ar patologas patvirtino?

— Taip.

— Supratau.

— Taigi, jei žudikas siekia sunaikinti visą šeimą, jam liko rasti tik vyresniąją dukterį Eveliną.

— Jei tik nesužinojo, kad berniukas išgyveno, — pasakė Erikas.

— Taip, bet mes galime jį apsaugoti.

— Taip.

— Turime surasti nusikaltėlį, kol dar ne vėlu. Man reikia išgirsti, ką žino berniukas.

— Bet aš privalau paisyti paciento gerovės.

— Galbūt bus geriausia, jei vaikas nepraras sesers.

— Aš irgi apie tai pagalvojau. Apžiūrėsiu pacientą dar kartą. Nors iš tiesų manau, kad jį apklausti per anksti.

— Suprantu, — atsakė Jonas.

Prie jų skubiai priėjo Daniela. Ji vilkėjo raudoną, prigludusį paltą. Gydytoja pasakė, kad turi skubiai išeiti, ir paliko Erikui pradėtą pildyti paciento kortelę.

— Man atrodo, kad pacientas gana greitai, per artimiausias valandas, atgaus sąmonę tiek, kad bus galima su juo kalbėtis, — pasakė Erikas Jonui. — Bet paskui... Turite suprasti, kad laukia ilgas gydymo procesas. Apklausa gali taip pabloginti berniuko būklę, kad...

— Erikai, mūsų nuomonė visai nesvarbi, — nutraukė jį Daniela. — Prokuroras jau davė leidimą apklausti, nes mano, kad tam yra rimta priežastis.

Erikas atsisuko į Joną ir pažiūrėjo klausiamu žvilgsniu.

— Jums mūsų nuomonė nieko nereiškia? — pasiteiravo jis.

— Ne.

— Ko tikitės?

— Aš manau, kad Josefas išgyveno beprotišką kančią. Nenoriu jam pakenkti, tačiau turiu rasti jo seserį, kol jos neaptiko žudikas. Berniukas greičiausiai matė jo veidą. Jei nepadėsite man jo apklausti, aš darysiu taip, kaip įprasta policijoje. Bet, savaime suprantama, mieliau rinkčiausi geresnį metodą.

— Koks tas metodas? — paklausė Erikas.

— Hipnozė.

Erikas pažvelgė į jį, o paskui lėtai ištarė:

— Aš net neturiu leidimo užsiimti hipnoze...

— Aš pakalbėjau su Anika, — pasakė Daniela.

— Ką ji mano? — paklausė Erikas ir nesusilaikęs nusišypsojo.

— Tai nekoks sprendimas leisti užhipnotizuoti nestabilios būklės pacientą, be to, mažametį. Tačiau kadangi aš atsakinga už pacientą, ji leido man nutarti pačiai.

— Aš tikrai nenorėčiau jo užhipnotizuoti.

— Kodėl?

— Neketinu aiškinti. Tačiau buvau pasižadėjęs daugiau netaikyti hipnozės ir iki šiol manau, kad tai buvo teisingas sprendimas.

— Šiuo atveju taip pat?

— Iš tiesų nežinau.

— Padaryk išimtį, — paprašė Daniela.

— Vadinasi, norite, kad užhipnotizuočiau, — atsiduso Erikas.

— Noriu, kad pabandytum, vos tik nutarsi, kad pacientas bent kiek pasiduos hipnozei, — pasakė Daniela.

— Būtų gerai, jei dalyvautum kartu, — paprašė Erikas.

— Aš priėmiau sprendimą dėl hipnozės tikėdamasi, kad tu perimsi atsakomybę už pacientą.

— Vadinasi, lieku vienas?

Daniela pažiūrėjo į Eriką. Buvo akivaizdu, kad ji pavargusi.

— Aš dirbau visą naktį, pažadėjau, kad palydėsiu Tindrą į mokyklą, šįvakar turėsiu išspręsti vieną konfliktą. O dabar noriu važiuoti namo pamiegoti.

Erikas žiūrėjo, kaip ji nutolsta koridoriumi, plevėsuodama raudonu paltu. Jonas stebėjo pacientą. Erikas nuėjo į tualetą, užrakino duris, nusiprausė veidą ir nusišluostė nebalinto popieriaus servetėlėmis. Išsitraukė telefoną ir pamėgino paskambinti Simonai, bet ji neatsiliepė. Pamėgino paskambinti namo, tačiau išgirdo tik signalus ir telefono atsakiklio žinutę. Kai pasigirdo įrašymo signalas, Erikas nežinojo, ką pasakyti.

— Simona, aš... paklausyk manęs. Nežinau, ką galvoji, tačiau nieko nenutiko. Galbūt tau nesvarbu, tačiau pažadu, kad rasiu būdą tau įrodyti, jog aš...

Erikas nutilo. Žinojo, kad jo žodžiai nieko nereiškia. Jis pamelavo prieš dešimt metų ir iki šiol nesugebėjo įrodyti jai savo meilės, nerado būdo, pakankamai nesistengė, kad vėl juo pasitikėtų. Erikas išjungė telefoną ir grįžo pas komisarą, kuris stovėjo prie palatos durų ir žiūrėjo į pacientą.

— Kas iš tikrųjų yra hipnozė? — paklausė Jonas.

— Tai pakitusi sąmonės būsena, susijusi su įtaiga ir meditacija, — paaiškino Erikas.

— Aišku, — nutęsė Erikas. — Kai sakote „hipnozė”, iš tikrųjų kalbate apie heterohipnozę, kai vienas žmogus kažkokiu tikslu užhipnotizuoja kitą žmogų.

— Kokiu tikslu?