Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Aliooo? — vyras vėl pabandė atkreipti jos dėmesį.

Simona suprato, kad neišsisuks. Kaip ir daugelis kitų vyrų, šitas irgi nesupranta, kad moterys turi savo gyvenimą, savų minčių ir nėra pasiruošusios nuolat klausytis vyrų.

— Klausykite, negi negirdite, kad kreipiuosi į jus?

Simona atsisuko ir ramiai tarė:

— Aš girdžiu jus labai gerai.

— Kodėl neatsakote?

— Dabar atsakiau.

Jis kelis kartus suklapsėjo akimis, o paskui leptelėjo:

— Jūs moteris, ar ne?

Simona įkvėpė ir pagalvojo, kad čia bus vienas tų, kurie verčia pasakyti savo vardą, šeiminę padėtį, kol galiausiai išveda moterį iš kantrybės.

— Jūs moteris?

— Ar jums tik tai terūpi? — atkirto ji trumpai ir vėl nusisuko į langą.

Vyras persėdo šalia jos.

— Paklausykite... Aš turėjau moterį, o mano moteris, mano moteris...

Simona pajuto, kad ant jos skruosto užtiško keli seilių lašeliai.

— Ji buvo kaip Elizabet Teilor. Ar žinote, kas ji buvo? — paklausė jis ir papurtė Simonos ranką.

— Taip, savaime suprantama, — atsakė Simona nekantriai.

Vyras patenkintas atsilošė.

— Ji nuolat susirasdavo naujų vyrų. Vis geresnių. Nuolat gaudavo žiedų su deimantais, dovanų ir vėrinių.

Traukinys ėmė stabdyti ir Simona prisiminė, kad jai reikės išlipti, kad jau Tensta. Ji atsistojo, bet vyriškis užstojo kelią.

— Apkabinkite mane, man tereikia vieno apkabinimo.

Simona sukando dantis, pastūmė nuo savęs jo ranką norėdama praeiti, bet pajuto kitą ant savo užpakalio. Tą akimirką traukinys sustojo, vyras neteko pusiausvyros ir klestelėjo ant sėdynės.

— Kekšė, — ištarė jis visiškai ramiai.

Simona išlipo iš traukinio, išbėgo iš stoties, paskubomis perėjo įstiklintą tiltą ir nusileido laiptais. Ant suoliuko prie prekybos centro sėdėjo trys apgirtę vyrai ir kažką vogravo. Simona skubiai įėjo pro centrines duris ir dar kartą pabandė paskambinti Erikui. Iš alkoholio parduotuvės pakvipo senu raudonuoju vynu, — kažkas sudaužė butelį. Sunkiai alsuodama ji pustekine praėjo pro barą. Per langą pamatė salotų stalą, ant kurio stovėjo indeliai su konservuotais kukurūzais, agurkų gabaliukais ir apdžiūvusiais salotų lapais. Toliau pastebėjo stendą, kuriame buvo prekybos centro parduotuvių išdėstymo planas. Galiausiai jame atrado, ko ieškojo — Tenstos tatuiruočių saloną. Jis turėjo būti viršutiniame aukšte, koridoriaus gale. Simona pasileido bėgti link eskalatorių, laviruodama tarp nedirbančių motinų, susikabinusių pensininkų ir iš pamokų pabėgusių paauglių.

Simona jau įsivaizdavo, kaip paauglių būrelis susispiečia aplink parkritusį vaikinuką, kaip ji prasibrauna ir pamato, kad tai Benjaminas, o iš tatuiruotės žaizdelių nesustabdomai bėga kraujas.

Ji dideliais žingsniais užbėgo eskalatoriumi. Tą pačią akimirką, kai atsidūrė viršutiniame aukšte, ji pastebėjo keistą sujudimą atokiame patalpos kampe. Atrodė, lyg kas kabotų persisvėręs per turėklą. Ji patraukė ten ir artėdama suprato, kas vyksta: du vaikėzai laikė trečią, kuris kabojo anapus turėklų. Kažkoks ilgšis trypčiojo aplink juos ir vasnojo rankomis, vis apkabindamas pats save, lyg bandydamas sušilti.

Tų dviejų veidai visiškai ramūs, o kybanti mergaitė buvo persigandusi.

— Ką jūs darot? — sušuko Simona, artėdama link jų.

Ji nedrįso bėgti, bijojo, kad tie išsigąs ir mergaitę numes. Ji kristų mažiausiai dešimt metrų iki apatinio aukšto fojė.

Berniukai pastebėjo Simoną ir apsimetė, kad mergaitė slysta jiems iš rankų. Simona suriko, bet jie mergaitės nenumetė, pamažu užtraukė ją į viršų ir paliko šiapus turėklų. Vienas iš jų keistai nusišiepė, ir jie nubėgo. Liko stovėti tik ilgšis. Mergaitė tupėjo susigūžusi prie turėklų ir kūkčiojo. Simona pasilenkė prie jos, širdis daužėsi.

— Kaip tu?

Mergaitė tik papurtė galvą.

— Eime pas parduotuvės apsaugą, — pasiūlė Simona.

Mergaitė vėl papurtė galvą. Ji virpėjo visu kūnu ir dar labiau susigūžė. Simona pažvelgė į aukštaūgį, stambaus sudėjimo vaikiną, kuris tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į jas. Jis vilkėjo tamsią striukę, akis dengė akiniai nuo saulės.

— Kas tu? — paklausė Simona.

Užuot atsakęs, vaikinas išsitraukė iš kišenės kortas ir pradėjo jas vartyti, maišyti ir dėlioti į krūveles.

— Kas tu? — pakartojo Simona garsiau. — Ar tie berniukai tavo draugai?

Vaikinas nekreipė dėmesio.

— Kodėl tu nieko nedarei? Tiedu galėjo ją užmušti!

Simona juto, kaip plūstelėjo adrenalinas, kad ėmė tvinksėti smilkiniuose.

— Aš tavęs klausiu, kodėl tu nieko nedarei? — paklausė Simona dar kartą, įrėmusi į jį žvilgsnį.

Vaikinas ir vėl nieko.

— Kvailys, — suriko ji.

Vaikinas ėmė pamažu trauktis. Simona pasuko link jo, norėdama sulaikyti. Vaikinas besitraukdamas kluptelėjo ir išbarstė kortas. Jis kažką sumurmėjo ir nusliūkino žemyn eskalatoriumi.

Simona atsisuko į mergaitę, bet jos nebebuvo. Moteris nubėgo koridoriumi, kur parduotuvės buvo tuščios ir užrakintos, tačiau nepamatė nei mergaitės, nei kurio nors iš berniukų. Pabėgėjo dar toliau ir staiga pastebėjo, kad atsidūrė prie tatuiravimo salono. Vitrina buvo užklijuota juoda, nelygia plėvele, ant kurios pavaizduotas mitinis vilkas Fenriras. Simona įėjo vidun. Atrodė, kad nieko nėra. Ant sienų kabojo tatuiruočių nuotraukos. Ji apsidairė ir jau ruošėsi išeiti, bet išgirdo ploną, sudirgusį balsą:

— Nike, kur tu? Pasakyk ką nors.

Prasiskyrė juoda užuolaida ir Simona išvydo merginą, priglaudusią prie ausies telefoną. Ji buvo pusnuogė. Per kaklą riedėjo keli kraujo lašeliai. Mergina atrodė rimta ir sunerimusi.

Jos krūtų oda buvo pašiurpusi, bet atrodė, kad ji pamiršo esanti pusnuogė.

— Ar galiu paklausti vieno dalyko? — kreipėsi į ją Simona.

Mergina išbėgo iš parduotuvės. Simona nusekė iš paskos iki durų, o tada išgirdo už nugaros kitą, neramų balsą.

— Aida?

Simona atsisuko ir išvydo Benjaminą.

— Kur Nikė? — paklausė jis.

— Kas?

— Aidos jaunesnysis brolis, jis sutrikusio intelekto. Gal matei jį?

— Ne, aš...

— Jis aukštas, nešioja juodus akinius nuo saulės.

Simona lėtai grįžo vidun ir atsisėdo ant kėdės.

Aida parėjo su broliu. Jis liko anapus durų. Klausėsi sesers, mirksėdamas baimės pilnomis akimis, paskui nusibraukė nosį. Mergina grįžo vidun, prisidengusi krūtinę ranka, nežiūrėdama praėjo pro Simoną ir Benjaminą ir dingo už užuolaidos. Simona spėjo pastebėti, kad jos kaklas paraudęs, nes šalia nedidelės Dovydo žvaigždės ji išsitatuiravo tamsiai raudoną rožę.

— Kas nutiko? — paklausė Benjaminas.

— Mačiau kelis berniukus. Jiems ne visi namie — perkėlė per turėklus mergaitę ir laikė taip pakabinę. Aidos jaunėlis brolis stovėjo ten ir...

— Ar ką nors jiems sakei?

— Jie liovėsi, kai priėjau, bet jiems tai atrodė juokinga.

Benjaminas atrodė labai sutrikęs. Jis paraudo, žvilgsnis neramiai bėgiojo, panašu, kad Benjaminas būtų mielai pabėgęs.

— Man nepatinka, kad tu čia lankaisi, — pasakė Simona.

— Aš darau, ką noriu.

— Tu dar per mažas...

— Liaukis, — nutraukė jis pusbalsiu.

— Negi ir tu ketinai pasidaryti tatuiruotę?

— Ne.

— Mano nuomone, tatuiruotės ant veido ir kaklo yra šlykštu...

— Mama...

— Tai bjauru.

— Aida girdi, ką tu sakai.

— Bet man atrodo...

— Gal gali išeiti? — šiurkščiai pareikalavo Benjaminas.