Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ten kažkas yra. Girdžiu, kad kažkas beldžiasi į duris.

— Į laukujes?

— Nežinau.

Staiga berniuko veido raumenys įsitempė, jis neramiai suinkštė ir keistai išsiviepė, parodydamas apatinius dantis.

— Nieko baisaus. Tau niekas negresia, čia tu saugus, Josefai. Tu ramus ir dėl nieko nesijaudini. Tu tiesiog stebi, kas vyksta, tu nedalyvauji, tik žiūri iš saugaus atstumo, ir tai visai nepavojinga.

— Pėdos šviesiai žydros, — sušnibždėjo vaikas.

— Ką sakei?

— Kažkas beldžia į duris, — sušvebeldžiavo berniukas. — Aš atidarau, bet ten nieko nėra, aš nieko nematau. Tačiau ir vėl pabeldė. Suprantu, kad kažkas mane erzina.

Pacientas ėmė kvėpuoti greičiau, pilvas trūkčiojo.

— Kas vyksta?

— Aš einu į virtuvę ir susitepu sumuštinį.

— Tu valgai sumuštinį?

— Vėl beldžia, dabar garsas sklinda iš Lisos kambario. Durys praviros, aš matau, kad šviečia jos lemputė. Aš atsargiai stumteliu peiliu duris ir žvilgteliu vidun. Lisa guli lovoje. Ji užsimerkusi ir giliai alsuoja. Jos veidas išbalęs. Rankos ir kojos sustirusios. Ji atkragina galvą, kaklas įsitempia. Lisa ima spardyti lovos kojūgalį. Ji spardo vis greičiau. Aš liepiu jai liautis, bet ji vis tiek spardo dar įnirtingiau. Aš surinku ant jos, o peilis jau pradėjo badyti. Įbėga mama, sugriebia mane, aš atsisuku, peilis smeigia, iš manęs tiesiog liejasi, aš atsinešu naujų peilių, bijau liautis, turiu tęsti, negaliu sustoti, mama ropoja virtuvėje, grindys visiškai raudonos, aš turiu išmėginti peilius su viskuo, su pačiu savimi, su baldais, sienomis, aš badau, kapoju, kol staiga pasijaučiu pavargęs ir atsigulu. Nesuprantu, kas vyksta, viduje skauda, aš ištroškęs, bet neturiu jėgų pajudėti.

Erikas jaučia, kad seka paskui berniuką, kad juodu giliai skaidriame vandenyje, jų kojos lengvai juda; jis žiūri į uolą po vandeniu, bando įžvelgti, kur ji baigiasi, bet nesimato, — vanduo darosi tik tamsesnis, melsvai pilkas, kol ima vilioti juoda gelme.

— Tu buvai sutikęs... — ištarė Erikas drebančiu balsu, — prieš tai buvai sutikęs savo tėtį.

— Taip, prie futbolo stadiono.

Josefas nutilo. Atrodė, kad jis nustebęs, mieguistas žvilgsnis įbestas į sieną.

Erikas pastebėjo, kad berniuko pulsas padažnėjo, o kraujo spaudimas ima kristi.

— Noriu, kad dar labiau atsipalaiduotum, — pratarė Erikas dusliu balsu. — Tu grimzti, jautiesi ramesnis, tau dar maloniau ir...

— Bet ne mama? — paklausė Josefas gailiu balsu.

— Josefai, papasakok... Ar buvai sutikęs ir savo vyresniąją seserį Eveliną?

Erikas stebėjo Josefo veidą žinodamas, kad spėdamas gali prisidaryti bėdos, kad gali sutrikdyti hipnozės seansą, jei paaiškės, jog spėjimas buvo klaidingas. Tačiau jis priverstas skubėti, nes neužteks laiko ir greitai turės nutraukti seansą, kadangi paciento būklė greitai prastėjo.

— Kas atsitiko, kai susitikai su Evelina?

— Nereikėjo man ten važiuoti.

— Ar ten buvai vakar?

— Ji slėpėsi vasarnamyje, — sušnabždėjo berniukas šypsodamasis.

— Kokiame vasarnamyje?

— Tetos Sonjos, — pasakė jis silpnu balsu.

— Papasakok, kas nutiko vasarnamyje?

— Aš tiesiog stoviu, Evelina visai nesidžiaugia. Aš žinau, ką ji galvoja, — sumurmėjo jis. — Aš jai šuns vietoje, nieko nevertas...

Josefas apsiašarojo, lūpos ėmė virpėti.

— Ar taip pasakė Evelina?

— Aš nenoriu, man nereikia, aš nenoriu, — suinkštė Josefas.

— Ko nenori?

Jo vokai ėmė spazmiškai trūkčioti.

— Kas vyksta, Josefai?

— Ji sako, kad turiu kąsti, kąsti, kad gaučiau atlygį.

— Kam turi įkasti?

— Vasarnamyje yra paveikslas... su rėmais, kurių forma primena musmirę... čia yra tėtis, mama ir mažoji sesė, bet...

Staiga jo kūnas įsitempė, kojos ėmė judėti tai greitai, tai lėtai. Matėsi, kad jis bunda iš labai gilios hipnozės. Erikas atsargiai sustabdė procesą, nuramino berniuką ir tada keliais žingsniais priartino jį prie tikrovės. Jis stengėsi uždaryti visų tos baisios dienos ir hipnozės seanso prisiminimų duris. Kai pradės atsargiai žadinti Josefą, neturi būti likę jokių prisiminimų.

Erikas išėjo iš palatos palikęs berniuką besišypsantį. Komisaras atsistojo ir nusekė jam iš paskos iki kavos automato.

— Aš sužavėtas, — tyliai prisipažino Jonas ir išsitraukė telefoną.

Eriką apėmė jausmas, nuojauta, kad įvyko kažkokia nepataisoma klaida.

— Kol dar niekam nepaskambinote, noriu paaiškinti vieną dalyką, — įspėjo Erikas. — Užhipnotizuotas pacientas visada sako tiesą, bet reikia suprasti, kad tai tik jo tiesa, tai, ką jis suvokia kaip tiesą, tai yra, jis pasakoja savo subjektyvius prisiminimus, o ne...

— Aš suprantu, — nutraukė Jonas.

— Aš esu hipnotizavęs žmonių, kurie sirgo šizofrenija.

— Ką norite pasakyti?

— Josefas kalbėjo apie seserį...

— Taip, kad ji reikalavusi, jog jis kąstų kaip šuo ir panašiai, — prisiminė Jonas.

Jis surinko numerį ir priglaudė telefoną prie ausies.

— Negalima tvirtinti, kad sesuo jam liepė, — paaiškino Erikas.

— Bet galėjo, — pasakė Jonas ir iškėlė ranką, duodamas Erikui ženklą patylėti. — Anja, aukseli...

Erikas išgirdo švelnų balsą.

— Ar gali patikrinti vieną dalyką? Taip, būtent. Josefas Ekas turi tetą vardu Sonja, kuri kažkur turi namą ar vasarnamį ir... Taip... ačiū.

Jonas pažiūrėjo į Eriką.

— Atleiskite, norėjote kažką pasakyti.

— Tik tiek, kad negalime būti užtikrinti, jog šeimą išžudė Josefas.

— Tačiau gali būti, kad jis susipjaustė pats? Ar jis galėjo šitaip susižaloti? Kaip manote?

— Iš tikrųjų ne, bet teoriškai — taip.

— Tada aš manau, kad mūsų nusikaltėlis guli šioje palatoje.

— Aš taip pat.

— Ar jis pajėgtų pabėgti iš ligoninės?

— Ne, — šyptelėjo Erikas nustebęs.

Jonas patraukė link koridoriaus.

— Ar važiuosite prie tetos namo? — paklausė Erikas.

— Taip.

— Aš galėčiau važiuoti kartu. Sesuo gali būti sužeista arba ištikta šoko.

9

Antradienio vidurdienis, gruodžio aštuntoji

Simona sėdėjo ir žiūrėjo pro metro traukinio langą. Jautė, kad suprakaitavo bėgdama nuo savo namų iki metro stoties.

Dabar traukinys sustojo Huvudstoje.

Simona pagalvojo, kad verčiau būtų išsikvietusi taksi, tačiau stengėsi įtikinti save, kad nieko blogo nenutiko, juk ji visada jaudinasi be reikalo.

Vėl pažiūrėjo į telefoną ir pagalvojo, ar ta keista moteris, su kuria neseniai kalbėjo, galėtų būti Aidos mama, ar ji neklydo sakydama, kad Aida bus tatuiruočių ateljė Tenstos centre.

Vagono durys užsidarė, bet iškart vėl atsivėrė. Kažkur priekyje kažkas šūktelėjo, durys vėl užsivėrė, ir traukinys pagaliau pajudėjo.

Priešais ją sėdintis vyras vartė laikraščius: tai surinkdavo juos, tai paskleisdavo ant gretimos sėdynės, atrodė tarsi kažką lygintų, paskui vėl sulankstydavo. Lango atspindyje Simona matė, kad jis kartais dirsčioja į ją. Jau ketino persėsti į kitą vietą, bet supypsėjo į telefoną atsiųsta žinutė. Ji nuo Ylvos, kuri dabar galerijoje. Simona nenorėjo jos skaityti. Ji tikėjosi gauti žinutę iš Eriko. Jau nežinojo, kiek kartų mėgino jam prisiskambinti, bet pabandė dar kartą. Pasigirdo keli signalai, o paskui įsijungė balso pašto dėžutė.

— Klausykite, — kreipėsi į ją priešais sėdintis vyras gan įžūliu, dėmesio reikalaujančiu tonu.

Iš pradžių ji apsimetė, kad negirdi, spoksojo pro langą ir vaidino, kad klausosi telefoninio pranešimo.