Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Mama įėjo į kambarį ir padavė anketas, kad sūnus užpildytų prašymą priimti į medicinos programą. Ji buvo teisi, kaip visada. Vos įžengęs į Karolinskos universitetą, Erikas pasijuto kaip namie. Kai pradėjo studijuoti psichiatriją, suprato, kad gydytojo profesija jam tinka labiau, nei manė. Atlikęs privalomą bendrąją aštuoniolikos mėnesių praktiką, po kurios galėjo gauti gydytojo licenciją, jis ėmė dirbti organizacijai „Gydytojai be sienų” ir atsidūrė Somalyje, vietovėje į pietus nuo Mogadišo. Tai buvo labai intensyvus laikotarpis. Jis dirbo lauko ligoninėje, į kurią buvo atgabenta nebe nauja įranga iš Švedijos ligoninių, septinto dešimtmečio rentgeno aparatai, pasibaigusio galiojimo vaistai, surūdiję, purvini gultai iš uždarytų arba renovuotų ligoninių. Somalyje jis pirmą kartą susidūrė su žmonėmis, patyrusiais sunkią traumą: apatiški vaikai, kurie nenorėjo žaisti, paaugliai, kurie buvo priversti įvykdyti siaubingus nusikaltimus, moterys, sužalotos taip, kad neturėjo jėgų kalbėti, tik šypteldavo ir niekada nepakeldavo akių. Erikas pajuto, kad nori padėti žmonėms, kurie vis dar kankinasi sukaustyti pažeminimo, nors pačių nusikaltėlių seniai nebėra.

Erikas grįžo į Stokholmą ir įgijo psichoterapeuto išsilavinimą. Bet su hipnoze susidūrė tik tada, kai ėmė specializuotis psichotraumatologijoje ir katastrofų psichiatrijoje. Hipnozė sudomino jį todėl, kad seanso metu psichologas labai greitai galėjo aptikti traumos ištakas. Jis suprato, kad toks efektyvumas labai svarbus dirbant su karo ir gamtos katastrofų aukomis.

Bazinių hipnozės žinių Erikas įgijo Europos klinikinės hipnozės draugijoje ir netrukus tapo kelių organizacijų nariu: Europos klinikinės ir eksperimentinės hipnozės draugijos, Europos medicininės hipnozės tarybos ir Švedijos klinikinės hipnozės draugijos. Keletą metų susirašinėjo su amerikiečių pediatre Karen Olnes ir iki šiol žavėjosi jos pažangiausiu metodu naudoti hipnozę chroniškomis ligomis sergantiems ir skausmo paveiktiems vaikams.

Penkerius metus jis dirbo Raudonajam kryžiui Ugandoje su traumą patyrusiais žmonėmis. Tuo metu jis visai neturėjo laiko išbandyti hipnozės, nes visi atvejai būdavo labai skubūs ir beveik visada reikėdavo patenkinti pagrindinius poreikius. Per tą laiką jis panaudojo hipnozę gal tik dešimt kartų ir tai tik paprastesnėse situacijose, vietoj skausmą malšinančių vaistų, jei pacientas būdavo ypač jautrus, ir kaip pirmąją pagalbą užkertant kelią fobijų atsiradimui. Paskutiniais metais Ugandoje jis susidūrė su mergaite, kuri buvo užrakinta kambaryje, nes nesiliovė rėkusi. Seselėmis dirbusios katalikų vienuolės papasakojo, kad mergaitė atropojo keliu iš lūšnynų kvartalo į šiaurę nuo Mbalės. Vienuolės manė, kad ji iš bagisu genties, nes kalbėjo lugisu kalba. Ji nebuvo miegojusi nė vienos nakties, tik be paliovos šaukė esanti siaubingas demonas ugninėmis akimis. Erikas paprašė atidaryti duris. Jis iškart suprato, kad mergaitė išsekusi dėl skysčių trūkumo. Kai pabandė ją pagirdyti, ta sucypė lyg būtų pamačiusi ne vandenį, o liepsną. Ji raičiojosi ant grindų ir klykė. Erikas nutarė išbandyti hipnozę ir taip ją nuraminti. Vienuolė Marion išvertė jo žodžius į bukusu kalbą, kurią mergaitė turėjo suprasti, ir kai ji ėmė klausytis, buvo paprasta ją užhipnotizuoti. Užteko valandos, ir Erikas sužinojo viską apie jos psichinę traumą.

Nuo Mbalės-Soroti kelio, einančio į šiaurę už lūšnyno, nuriedėjo benzovežis, apsivertė ir paskui save šalikelėje paliko gilų griovį. Iš cisternos ėmė lietis grynas benzinas. Mergaitė parlėkė namo ir papasakojo savo dėdei, kad benzinas tiesiog sunkiasi į žemę. Dėdė čiupo du tuščius plastikinius bakus ir nubėgo į avarijos vietą. Kai mergaitė jį pasivijo, ten jau buvo susirinkę apie dešimt žmonių. Jie kibirais iš griovio sėmė benziną. Tvaikas baisus, kepino saulė, oras buvo įkaitęs. Dėdė pamojo jai prieiti ir padavė vieną baką, su kuriuo ji pasuko link namų. Jis buvo sunkus. Mergaitė stabtelėjo užsikelti bako ant galvos ir prie benzovežio pamatė mėlyną skarelę ryšinčią moterį, kuri iki kelių įbridusi į benziną sėmė jį į stiklinius buteliukus. Paskui mergaitė išvydo keliu link miesto einantį rūkantį vyrą. Jam įtraukus dūmo, cigaretės galiukas sušvisdavo raudonai.

Erikas aiškiai prisiminė, kaip mergaitė atrodė, kai pasakojo apie tragediją. Ašaros liejosi upeliais. Prikimusi tyliai pasakė, kad ji savo žvilgsniu permetusi cigaretės žiežirbą ant moters su mėlyna skarele. „Mano akys liepsnojo”, — pasakė ji. Nes jai pažvelgus į moterį, toji užsiliepsnojo. Iš pradžių skarelė, o paskui ir visa moteris. Staiga aplink automobilį kilo ugnies audra. Mergaitė pasileido bėgti, o jai už nugaros aidėjo klyksmai.

Po seanso Erikas ir sesuo Marion ilgai kalbėjosi su mergaite apie tai, ką ji papasakojo per hipnozę. Jie kelis kartus jai paaiškino, kad ten aitriai kvepėjo benzino garai, ir būtent jie užsiliepsnojo nuo vyro cigaretės, kad benzovežis užsidegė dėl jų, o ji niekaip su tuo gaisru nesusijusi.

Praėjus mėnesiui po susitikimo su mergaite, Erikas grįžo į Stokholmą ir kreipėsi į Medicininių tyrimų tarybą su prašymu skirti jam lėšų, kad Karolinskos institute galėtų rimtai studijuoti hipnozę ir traumų gydymą. Tai buvo netrukus po to, kai vienoje didelėje universiteto šventėje susipažino su Simona. Jos skruostai buvo paraudę, ji buvo kupina džiaugsmo ir gyvybės. Pirmiausia dėmesį atkreipė į rusvus garbanotus plaukus, paskui į veidą: iškilią kaktą, gražią, šviesią odą, nusėtą šviesiai rudomis strazdanomis. Nedidukė ir liekna, — ji atrodė kaip angelas iš paveikslėlio. Erikas vis dar prisiminė, kaip ji tą vakarą buvo apsirengusi: šilkinė žalia įliemenuota palaidinė, juodos kelnės ir tamsūs aukštakulniai. Lūpos padažytos švelnia rožine spalva, o akys — žaliu šešėliu.

Juodu susituokė praėjus tik metams ir gana greitai ėmė lauktis vaikelio. Bet ne viskas buvo taip paprasta, — Simona patyrė keturis persileidimus iš eilės. Erikui ypač įstrigo vienas, kai šešioliktą nėštumo savaitę Simona neteko mergaitės. Lygiai po dvejų metų jiems gimė Benjaminas.

Erikas prisimerkęs žvelgė pro automobilio langą. Pakeliui link Vermdės Jonas Lina per raciją tyliai kalbėjosi su kolegomis.

— Aš pagalvojau apie vieną dalyką, — prabilo Erikas.

— Kokį?

— Sakiau, kad Josefas Ekas negali pabėgti iš ligoninės, kita vertus, jei jis galėjo taip susibadyti, galbūt negalime užtikrinti, kad jis nedings.

— Ir man kilo tokia mintis. Jau liepiau vienam iš savo vaikinų saugoti palatą.

— Galbūt tai ir nereikalinga.

— Gal.

Kelkraštyje po gatvės žibintu sustojo trys automobiliai. Keturi policininkai pasitarė, užsivilko apsaugines liemenes ir ištyrinėjo žemėlapį. Seno šiltnamio stikle atsispindėjo saulė.

Jonui atidarius dureles, į automobilį plūstelėjo vėsus oras. Komisaras atsisėdo prie vairo ir laukė, kol kiti irgi susės į automobilius.

Staiga pyptelėjo, o paskui sutraškėjo policijos racija. Jonas perjungė kanalą, patikrino, ar prisijungusi visa grupė, ir su kiekvienu persimetė keliais žodžiais.

Jie pravažiavo lauką, beržyną ir didelį aprūdijusį siloso bokštą.

— Kai atvažiuosime į vietą, sėdėkite ir laukite automobilyje, — liepė Jonas.

— Gerai.

Nuo kelio nuskrido kelios varnos.

— Kokios yra neigiamos hipnozės pusės?

— Ką turite galvoje?

— Jūs buvote vienas geriausių pasaulyje, bet metėte šį darbą.

— Kartais žmonės turi rimtų priežasčių ką nors nuslėpti.

— Savaime suprantama, bet...