Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

— Ar jis nieko nesakė?

— Kada?

— Dabar... telefonu.

Erikas dirstelėjo į svetainę — Simona ir Benjaminas žiūrėjo filmą. Jis pagalvojo apie šeimą Tumboje. Dukrytę, mamą ir tėvą. Beprotišką įsiūtį ir nusikaltimą.

— Kodėl manai, kad jis man skambino?

Daniela atsikrenkštė.

— Tikriausiai jis įkalbėjo seselę duoti jam telefoną. Aš klausiau sekretorės, kuri sujungė su tavo namų numeriu.

— Ar tu įsitikinusi?

— Kai įėjau, Josefas rėkė, buvo nusiplėšęs kateterį. Daviau jam alprazolamo, bet prieš užmigdamas jis daug kalbėjo apie tave.

— Ką sakė?

— Kad tu knisai jam smegenis, kad eitum velniop ir paliktum ramybėje jo seserį, kitaip tau galas, — tą jis pakartojo kelis kartus, — kad gali laukti savo galo.

12

Antradienio vakaras, gruodžio aštuntoji

Prieš tris valandas Jonas nuvežė Eveliną į Kronobergo areštinę. Ji buvo uždaryta nedidelėje kameroje plikomis sienomis, su horizontaliomis grotomis ant lango. Iš nerūdijančio plieno praustuvės kampe kilo vėmalų dvokas. Evelina stovėjo prie gulto, pritvirtinto prie sienos, ir nustebusi žiūrėjo į išeinantį Joną.

Po sulaikymo prokuroras per dvylika valandų turėjo nutarti, ar suimti ją, ar paleisti. Jei nutars suimti, turės iki trečios dienos dvyliktos valandos pateikti teismui prašymą dėl sulaikytosios suėmimo. Jei to nepadarys, mergina bus paleista. Jei prašys, kad teismas išduotų leidimą ją suimti, turės pateikti netiesioginių arba tiesioginių įrodymų, — pastarasis pagrindas būtų tvirtesnis.

Jonas ėjo areštinės koridoriumi, kurio grindys buvo išklotos balta blizgančia plastikine danga. Koridoriuje buvo daug žalių durų, vedančių į kameras. Prie kiekvienos ant grindų stovėjo balti termosai. Gesintuvų spintelės buvo pažymėtos raudonais ženklais. Prie budėtojo posto stovėjo valytojo vežimėlis su baltu maišu nešvariems skalbiniams ir žaliu šiukšlėms.

Jonas stabtelėjo ir persimetė keliais žodžiais su kuratoriumi iš organizacijos „Pagalba kiekvienam” [* Tarptautinė humanitarinės pagalbos organizacija „Individuell mannsikohjalp”, įkurta Švedijoje 1938 m. Vert.past. ], o paskui pasuko į moterų skyrių.

Prie vieno iš penkių apklausos kambarių stovėjo Jensas Svanejelmas, naujasis Stokholmo apygardos vyriausiasis prokuroras. Atrodė vos dvidešimties, o iš tikrųjų jam buvo keturiasdešimt. Jo vaikėziškas žvilgsnis ir vaikiški skruostai vertė manyti, kad jo gyvenime nėra buvę jokių sukrėtimų.

— Evelina Ek, — pradėjo Jensas kalbą, tęsdamas žodžius. — Ar ji privertė savo jaunėlį brolį išžudyti šeimą?

— Taip pasakė Josefas, kai...

— Bet to, ką Josefas Ekas kalbėjo per hipnozę, panaudoti negalima, — nutraukė Jensas. — Tai prieštarauja įstatymui apie teisę tylėti ir teisę nepakenkti sau per apklausą.

— Aš suprantu, bet tai nebuvo apklausa, jis nebuvo įtariamasis.

Žiūrėdamas į savo telefoną Jensas pasakė:

— Jei pokalbis eina apie reikalą, dėl kurio pradėtas ikiteisminis tyrimas, tai jau galima laikyti apklausa.

— Aš žinau, bet man buvo svarbu kita, — pasakė Jonas.

— Taip ir maniau, bet...

Jensas nutilo ir pažvairavo į Joną, lyg lauktų paaiškinimo.

— Ko gero, greitai sužinosiu, kas atsitiko, — tarė Jonas.

— Puiku, — nutarė Jensas patenkintas. — Kai perėmiau darbus iš Anitos Nydel, man pasakė tik vieną dalyką: jei Jonas Lina pažadėjo, kad išsiaiškins tiesą, tai taip ir bus.

— Mes kelis kartus buvome surėmę ragus.

— Ji užsiminė, — šyptelėjo Jensas.

— Ar man eiti vidun? — paklausė Jonas.

— Tu vadovauji ikiteisminiam tyrimui, bet...

Jensas Svanejelmas pasikasė ausį ir sumurmėjo, kad nenori jokių juodraščių, apklausų santraukų ir neaiškumų.

— Jei įmanoma, per apklausas visada vedu dialogą, — patikino Jonas.

— Nes jei tu įrašai apklausas, man atrodo, kad liudytojai per apklausą nereikalingi, tik ne šioje situacijoje.

— Taip ir maniau.

— Mes apklausiame Eveliną Ek tik norėdami gauti daugiau informacijos, — pabrėžė Jensas.

— Ar nori, kad praneščiau jai apie įtarimą nusikaltimu?

— Nuspręsk pats. Bet laikas eina, tu jo turi nedaug.

Jonas pabeldė į duris ir įėjo į niūrų apklausų kambarį. Ant grotuotų langų buvo nuleistos žaliuzės. Evelina Ek sėdėjo ant kėdės įsitempusi. Veidas be jokios išraiškos, lūpos kietai sučiauptos, žvilgsnis įbestas į stalą, o rankos sunertos ant krūtinės.

— Labas, Evelina.

Mergina metė į jį greitą baikštų žvilgsnį. Jis atsisėdo ant kėdės priešais. Evelina graži kaip ir brolis, ne ypatinga gražuolė, bet veido bruožai simetriški. Šviesiai rudi plaukai, protingos akys. Šiaip tokia mergina iškart į akis nekristų, bet geriau įsižiūrėjus ima traukti vis labiau.

— Turime truputį pakalbėti, — pasakė jis. — Kaip jums atrodo?

Ji gūžtelėjo.

— Kada paskutinį kartą matėte Josefą?

— Neprisimenu.

— Gal vakar?

— Ne, — atsakė ji nustebusi.

— Prieš kiek dienų?

— Kas?

— Kada paskutinį kartą matėte Josefą?

— Labai seniai.

— Ar jis buvo atvažiavęs pas jus į vasarnamį?

— Ne.

— Niekada? Ar jis niekada nebuvo atvažiavęs pas jus į vasarnamį?

Ji nežymiai gūžtelėjo.

— Ne.

— Bet jis žino, kur vasarnamis?

Evelina linktelėjo.

— Yra buvęs ten visai mažas, — pasakė mergina ir įsistebeilijo į jį.

— Kada?

— Nežinau... Man buvo dešimt. Tą vasarą teta Sonja buvo Graikijoje ir mes galėjome apsistoti vasarnamyje.

— O Josefas ten daugiau nesilankė?

Staiga Evelina nukreipė žvilgsnį į sieną už Jono.

— Nemanau.

— Kiek laiko gyvenate tetos vasarnamyje?

— Įsikėliau, kai tik prasidėjo mokslo metai.

— Rugpjūtį?

— Taip.

— Jūs jau keturis mėnesius gyvenate mažame vasarnamyje saloje. Kodėl?

Mergina ir vėl nukreipė žvilgsnį į sieną Jonui virš galvos.

— Kad galėčiau ramiai mokytis.

— Keturis mėnesius?

Ji neskubėdama sukryžiavo kojas ir pasikasė kaktą.

— Man reikia ramybės, — atsiduso ji.

— O kas jus trikdo?

— Niekas.

— Tai kodėl jums reikia ramybės?

Ji liūdnai šyptelėjo.

— Man patinka miškas.

— Ką studijuojate?

— Politologiją.

— Gyvenate iš studijų paskolos?

— Taip.

— Kur perkate maistą?

— Važiuoju dviračiu į Saltarę.

— Ar ne toloka?

— Taip, — sutiko ji ir gūžtelėjo.

— Ar ten turite kokių pažįstamų?

— Ne.

Jonas stebėjo jos lygią, jaunatvišką kaktą.

— Ar Josefo ten nesutikote?

— Ne.

— Evelina, paklausykite, — kreipėsi Jonas jau kitokiu, rimtesniu tonu. — Jūsų jaunėlis brolis Josefas pasakė, kad jis nužudė tėvą, mamą ir jaunėlę sesutę.

Evelina spoksojo į stalą, jos blakstienos virpėjo, o blyškus veidas pamažu raudo.

— Jam tik penkiolika, — priminė Jonas.

Jis stebėjo nedideles merginos rankas, paskui sušukuotus, blizgančius plaukus, krintančius ant siaurų pečių.

— Kaip manote, kodėl jis tvirtina išžudęs šeimą? — paklausė Jonas.

— Ką?

— Panašu, kad jūs tikite, jog brolis sako tiesą.

— Tikrai?

— Neatrodėte nustebusi, kai pasakiau, jog jis prisipažino žudęs. O gal nustebote?

— Taip.

Ji sėdėjo visiškai nejudėdama, tarsi sušalusi ir paveikta iš vidaus. Šiaip jau lygioje kaktoje tarpuakyje išryškėjo susirūpinimo raukšlelė. Mergina atrodė labai pavargusi. Lūpos krutėjo ir atrodė, tarsi ji melstųsi ar kažką šnabždėtų.