Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Mergina mostelėjo link lovos, ant kurios gulėjo politologijos vadovėliai.

— Jūs studijuojate?

— Taip.

— Ar nebuvote išėjusi iš vasarnamio?

— Ne.

— Ar kas nors gali patvirtinti?

— Ką?

— Ar su jumis kas nors buvo?

— Ne.

— Ar įsivaizduojate, kas galėjo taip pasielgti su jūsų šeima?

Ji papurtė galvą.

— Ar jums kas nors grasino?

Atrodė, kad ji neišgirdo.

— Evelina?

— Ką? Ką sakėte?

Jos pirštai tvirtai sunerti.

— Ar jūsų šeimai kas nors grasino? Ar esate su kuo susipykę, ar turite priešų?

— Ne.

— Ar žinojote, kad tėvas turėjo didelių skolų?

Ji papurtė galvą.

— Jis buvo skolingas. Pinigų skolindavosi iš nusikaltėlių, — paaiškino Jonas.

— Štai kaip.

— Gal kas nors iš jų...

— Ne, — nutraukė ji.

— Kodėl?

— Jūs nieko nesuprantate, — ištarė ji pakeltu tonu.

— Ko mes nesuprantame?

— Jūs nieko nesuprantate.

— Paaiškinkite, ko...

— Neįmanoma, — suriko ji.

Ji susijaudino ir paplūdo ašaromis, visai nemėgindama prisidengti rankomis. Prie jos priėjo ir apkabino Kristina Anderson. Po valandėlės Evelina policininkės glėbyje aprimo, tik kartais sukūkčiodavo.

— Vargšelė, — sušnibždėjo Kristina guosdama ir glostydama jos galvą.

Staiga policininkė suriko ir nustūmė Eveliną ant grindų.

— Po velnių, ji man įkando, ir stipriai.

Ji nustebusi žiūrėjo į kruvinus pirštus. Ant kaklo matėsi žaizda.

Evelina sėdėjo ant grindų ir sutrikusi šypsojosi, burną prisidengusi ranka. Staiga užvertė akis ir susmuko be sąmonės.

11

Antradienio vakaras, gruodžio aštuntoji

Benjaminas užsirakino savo kambaryje. Simona užsimerkusi sėdėjo virtuvėje prie stalo ir per radiją klausėsi tiesioginės laidos iš Bervaldhaleno koncertų rūmų, bandydama įsivaizduoti, kaip gyventų viena. „Palyginus su dabartiniu gyvenimu, didelio skirtumo nebūtų, — svarstė ji ironiškai. — Galbūt eičiau į koncertus, spektaklius ir parodas, kaip daro visos vienišos moterys.”

Spintelėje rado butelį viskio ir įsipylė truputį į storasienę taurę, o ant viršaus — kelis lašus vandens, skystis tapo gelsvas. Atsidarė buto durys. Tuo pat metu virtuvę užliejo malonūs Bacho siuitos violončelei garsai — švelni, liūdna melodija. Tarpduryje stovėjo Erikas ir žiūrėjo į ją. Veidas net papilkėjęs iš nuovargio.

— Atrodo skaniai, — pratarė jis.

— Tai vadinama viskiu, — pasakė ji ir pasiūlė vyrui taurę.

Sau įsipylė kitą. Juodu stovėjo vienas prieš kitą ir rimtai nusiteikę pakėlė tostą.

— Sunki diena šiandien? — paklausė ji tyliai.

— Pakankamai, — atsakė jis ir nežymiai šyptelėjo.

Staiga jai pasirodė, kad vyras visiškai nusivaręs, nors iš jo veido ne viską suprasi, — slepia tarsi po šydu.

— Ko klausaisi?

— Išjungti?

— Ne, graži muzika.

Erikas išgėrė viskį ir ištiesė jai taurę. Simona įpylė dar.

— Benjaminas tatuiruotės nepasidarė, — prašneko jis.

— Sekei įvykius per telefono atsakiklį?

— Išklausiau tik dabar, pakeliui į namus. Anksčiau nespėjau...

— Aišku, — nutraukė ji ir prisiminė moterį, kuri atsiliepė jo telefonu.

— Gerai, kad nuvažiavai jo pasiimti, — pasakė Erikas.

Ji linktelėjo ir pagalvojo, kad visi jausmai persipynę, kad tarp jų neįmanoma nubraukti brūkšnio, viskas labai susiję.

Jie vėl gurkštelėjo viskio ir staiga ji pastebėjo, kad Erikas jai šypsosi. Ta šypsena, kai matosi netaisyklingi dantys, visada pakirsdavo jai kelius. Dabar mielai su juo pasimylėtų, kad tik nebūtų jokių žodžių, jokios painiavos. „Vis tiek vieną dieną visi liksime vieniši”, — pagalvojo ji.

— Aš nieko nežinau, — staiga tarė ji. — O gal... Žinau tiek, kad netikiu tavimi.

— Kodėl taip sakai...

— Jaučiuosi taip, lyg viskas tarp mūsų būtų dingę, — neleido baigti ji. — Tu arba miegi, arba dirbi, arba kažkur būni. Aš norėjau, kad mes ką nors veiktume kartu, būtume kartu, keliautume.

Erikas pastatė stiklinę ir žengtelėjo link žmonos.

— O gal mes galime?

— Nesakyk taip, — sušnibždėjo ji.

— Kodėl ne?

Erikas nusišypsojo, paglostė jai skruostą ir surimtėjo. Staiga jie ėmė bučiuotis. Simona visu kūnu juto, kaip ilgėjosi bučinių.

— Tėti, ar žinai...

Į virtuvę įėjo Benjaminas ir pamatė juodu.

— Jūs nenormalūs, — atsiduso jis ir dingo.

— Benjaminai, — šūktelėjo Simona.

Sūnus grįžo.

— Pažadėjai parnešti užsakytą maistą, — priminė ji.

— Ar jau paskambinai?

— Paruoš po penkių minučių, — pasakė ji ir davė jam savo piniginę. — Juk žinai, kur yra tailandietiškų patiekalų restoranas?

— Ne, — atsiduso jis.

— Tiesiog eik tiesiai.

— Liaukis.

— Klausyk mamos, — liepė Erikas.

— Parnešiu maisto iš kiosko ant kampo, nieko nenutiks, — burbtelėjo sūnus eidamas link durų.

Simona ir Erikas nusišypsojo vienas kitam. Durys trinktelėjo ir pasigirdo skubrūs žingsniai žemyn laiptais. Erikas išėmė iš spintelės tris stiklines, stabtelėjo, paėmė Simonos ranką ir priglaudė prie savo skruosto.

— Gal eime į miegamąjį? — pasiūlė ji.

Erikas droviai nusišypsojo. Kaip tik tada suskambo telefonas.

— Neatsiliepk, — paprašė jis.

— Bet čia gal Benjaminas, — tarė ji ir atsiliepė.

— Simona klauso.

Nė balso, tik kažkoks traškėjimas, lyg atitraukiamo užtrauktuko.

— Alio?

Simona pastatė telefoną į vietą.

— Niekas nekalbėjo? — paklausė Erikas.

Simonai pasirodė, kad jis sunerimo. Vyras priėjo prie lango ir pažiūrėjo į gatvę. Simona vėl prisiminė moters balsą, kuris atsiliepė Eriko telefonu, kai paskambino jam naktį. Tuoj įsijungė vaizduotė: moteris juokėsi ir liepė Erikui liautis. Liautis ką? Liesti jos kūną po rūbais, čiulpti spenelius, sukelti sijoną.

— Paskambink Benjaminui, — paprašė Erikas. Jis atrodė įsitempęs.

— Kodėl...

Telefonas suskambo tą pačią akimirką, kai ji siekė ragelio.

— Alio?

Jokio garso ir vėl, tad ji surinko Benjamino numerį.

— Užimta.

— Aš nematau Benjamino, — pasakė Erikas.

— Gal man eiti pažiūrėti?

— Gal.

— Jis ant manęs supyks, — šyptelėjo Simona.

— Aš pats nueisiu, — nutarė Erikas ir išėjo į prieškambarį.

Jis jau siekė striukės, kai atsidarė durys ir grįžo Benjaminas.

Erikas vėl pakabino striukę ir paėmė maišelį su garuojančiomis maisto dėžutėmis.

Jie susėdo priešais televizorių ir žiūrėdami filmą valgė tiesiai iš dėžučių. Kelios replikos sukėlė Benjaminui juoką. Jie džiugiai pažiūrėjo vienas į kitą kaip Benjamino vaikystėje, kai tas kvatodavo per vaikiškas programas. Erikas uždėjo ranką Simonai ant kelio, ji uždėjo savo ranką ant jo rankos ir spustelėjo jam pirštus.

Aktorius Briusas Vilis gulėjo ant nugaros ir šluostėsi nuo lūpų kraują. Vėl suskambo telefonas. Erikas padėjo dėžutę su maistu ir nuėjęs į prieškambarį atsiliepė kaip galėdamas ramiau.

— Erikas Marija Barkas klauso.

Ničnieko, tik tylus traškėjimas.

— Gana, — tarė jis piktai.

— Erikai? — pasigirdo Danielos balsas. — Erikai, čia tu?

— Mes vakarieniaujame.

Ragelyje girdėjosi greitas alsavimas.

— Ko jis norėjo? — paklausė ji.

— Kas?

— Josefas.

— Josefas Ekas?