Ларс Кеплер - Hipnotizuotojas

Vėl suskambo telefonas. Šįkart prieš atsiliepdamas jis patikrino numerį ir pamatęs, kad tai Stokholmo numeris, atsiliepė:

— Erikas Marija Barkas klauso.

— Sveiki. Čia Brit Sundstriom. Aš dirbu organizacijai „Amnesty International”.

— Sveiki, — pasisveikino jis nustebęs.

— Norėčiau sužinoti, ar jūsų pacientas turėjo galimybę atsisakyti hipnozės?

— Ką pasakėte? — paklausė Erikas ir vienoje vitrinoje pamatė didelę sraigę, tempiančią roges su kalėdinėmis dovanomis.

Jo širdis ėmė plakti greičiau, o skrandį sutraukė spazmai.

— „KUBARK” — CŽV vadovėlyje apie kankinimą nepaliekant pėdsakų — hipnozė minima kaip vienas...

— Atsakingoji gydytoja įvertino...

— Norite pasakyti, kad jūs neatsakingas?

— Nemanau, kad turėčiau komentuoti.

— Apie jus jau pranešta policijai.

— Štai kaip, — pratarė jis sutrikęs ir išjungė pokalbį.

Erikas neskubėdamas žingsniavo link Sergelio aikštės, jos švytinčio stiklinio bokšto ir Kultūros rūmų, pakeliui matė kalėdinę mugę, girdėjo trimitininką, grojantį „Tylią naktį”. Jis pasuko į Svėjos gatvę ir praėjo visus kelionių biurus. Stabtelėjo prie vienos parduotuvės, pamatęs vakarinių laikraščių antraštes:

PER HIPNOZĖS SEANSĄ VAIKAS BUVO PRIVERSTAS PRISIPAŽINTI IŠŽUDĘS SAVO ŠEIMĄ

SKANDALINGAS HIPNOZĖS SEANSAS Erikas Marija Barkas RIZIKAVO BERNIUKO GYVYBE

Eriko smilkiniai ėmė tvinkčioti. Jis nuskubėjo pirmyn, vengdamas pažiūrėti kam nors į akis. Erikas praėjo vietą, kur buvo nužudytas Ulofas Palmė. Ant nešvarios atminimo lentos plokštės gulėjo trys raudonos rožės. Erikas išgirdo, kad kažkas jį šaukia, ir smuko į prabangią garso ir vaizdo technikos parduotuvę. Nuovargis, dėl kurio ką tik jautėsi kaip apgirtęs, dingo. Dabar jį apėmė neviltis ir nerimas. Drebančia ranka išėmė dar vieną stipriai veikiančių nuskausminamųjų vaistų codeisano kapsulę. Sumaudė skrandį, kai ji ten ištirpo, ir vaistai pateko į gleivinę.

Per radiją buvo transliuojama debatų laida apie hipnozę, — ar ji turėtų būti uždrausta kaip gydymo būdas. Kažkoks vyras pasakojo buvęs užhipnotizuotas patikėti esąs Bobas Dylanas.

— Aš žinojau, kad tai netiesa, — pasakojo jis nutęsdamas žodžius, — bet vis tiek jaučiausi priverstas sakyti tai, ką sakiau. Žinojau, kad esu užhipnotizuotas, mačiau manęs laukiantį draugą, bet vis tiek maniau, kad esu Dylanas, kalbėjau angliškai, — tiesiog negalėjau liautis, būčiau prisipažinęs bet ką.

Teisingumo ministras kalbėjo Smolando regiono tarme:

— Hipnozės taikymas per apklausą, be jokių abejonių, yra teisės pažeidimas.

— Vadinasi, Erikas Marija Barkas pažeidė įstatymą, — konstatavo žurnalistas pabrėžtinai.

— Tai nuspręs prokuratūra...

Erikas išėjo iš parduotuvės, pasuko į skersgatvį ir patraukė link Dagčių fabriko gatvės.

Sustojus prie 73 numeriu pažymėto namo įėjimo, Eriko nugara jau bėgo prakaitas. Vyras surinko kodą ir atidarė duris. Kildamas liftu, drebančiomis rankomis sugraibė raktus. Įėjęs į butą užrakino duris, siūbuodamas nuėjo į svetainę, bandė nusirengti, bet visą laiką sviro į dešinę.

Įsijungęs televizorių išvydo Švedijos klinikinės hipnozės draugijos pirmininką. Erikas pažinojo jį labai gerai, — daugelis jo kolegų buvo nukentėję nuo pirmininko pasipūtimo ir karjerizmo.

— Mes išbraukėme Barką iš draugijos sąrašo prieš dešimt metų ir nepageidaujame, kad grįžtų, — pareiškė pirmininkas kiek šypsodamasis.

— Ar tai paveiks rimtų hipnozės seansų reputaciją?

— Visi mūsų nariai laikosi griežtų etikos taisyklių, — aiškino jis išdidžiai. — Iš tikrųjų Švedijoje galioja įstatymai, kurie nukreipti prieš apsišaukėlius.

Erikas negrabiai nusirengė ir atsisėdo ant sofos pailsėti. Atsimerkė išgirdęs švilpuką ir vaikų balsus, sklindančius iš televizoriaus ekrano. Saulėtame mokyklos kieme stovėjo Benjaminas. Jis susiraukęs, nosies galiukas ir ausys paraudusios, susitraukęs, — atrodė, kad jam šalta.

— Ar tavo tėtis buvo kada nors tave užhipnotizavęs? — paklausė žurnalistas.

— Ką? Hm... ne, savaime suprantama, kad ne...

— Iš kur žinai? — nutraukė žurnalistas. — Jei tave užhipnotizavo, juk negali būti įsitikinęs, kad to nebuvo?

— Žinoma, ne, — nusivaipė Benjaminas, nustebintas žurnalisto įžūlumo.

— Kaip jaustumeisi, jei sužinotum, kad tave hipnotizavo?

— Nežinau.

Benjamino skruostai išraudo.

Erikas išjungė televizorių, nuėjo į miegamąjį ir atsisėdęs ant lovos nusitraukė kelnes. Medinę dėžutę su papūgos paveikslėliu įkišo į naktinio stalelio stalčių.

Jis nenorėjo prisiminti jausmo, kilusio per Josefo Eko hipnozę, kai kartu su juo paniro į gilią mėlyną jūrą.

Erikas atsigulė ir ištiesė ranką, siekdamas vandens stiklinės, bet užmigo.

* * *

Jis prabudo ir vis dar snūduriuodamas pagalvojo apie tėvą, vaidinantį per vaikų gimtadienį ir vilkintį specialiai tam paruoštą fraką. Tėvo skruostais bėgo prakaitas. Jis darė iš balionų visokias figūras, o iš lazdelės traukė spalvingas, iš plunksnų padarytas gėles. Senatvėje tėvas išsikraustė iš savo namo Solentunoje į pensionatą. Sužinojęs, kad Erikas užsiima hipnoze, pasiūlė sūnui kartu sukurti numerį scenai. Jis vaidintų vagį džentelmeną, o Erikas užhipnotizuotų žiūrovus ir priverstų juos dainuoti kaip Elvis ar Zara Leander.

Staiga Eriko miegai išlakstė. Juk Benjaminas sušalęs stovėjo mokyklos kieme priešais klasės draugus ir mokytojus, televizijos kamerą ir išsišiepusį žurnalistą.

Erikas atsisėdo ir paskambino Simonai. Skaudėjo skrandį.

— Simonos Bark galerija, — atsiliepė ji.

— Labas, čia aš.

— Palauk sekundę.

Iš garsų suprato, kad ji eina medinėmis grindimis ir uždaro paskui save biuro duris.

— Kas vyksta? Benjaminas skambino ir...

— Žiniasklaida pradėjo medžioklę ir...

— Aš klausiu, ką tu padarei?

— Atsakingoji gydytoja paprašė, kad užhipnotizuočiau jos pacientą.

— Bet nusikaltimo pripažinimas tokioje būsenoje yra...

— Ar gali išklausyti mane?

— Taip.

— Tai nebuvo apklausa.

— Juk nesvarbu, kaip pavadinsi...

Simona nutilo. Erikas girdėjo jos kvėpavimą.

— Atleisk, — atsiprašė ji tyliai.

— Tai nebuvo apklausa, policijai reikėjo nusikaltėlio požymių, bet ko, nes jie manė, kad nuo to priklauso merginos gyvybė. Už pacientą atsakinga gydytoja įvertino padėtį ir nutarė, kad pavojus jo sveikatai nebūtų didelis.

— Bet...

— Mes manėme, kad jis auka, ir norėjome išgelbėti jo seserį.

Erikas nutilo ir vėl išgirdo Simonos kvėpavimą.

— Ką tu iškrėtei? — švelniai paklausė Simona.

— Viskas bus gerai.

— Tikrai?

Erikas nuėjo į virtuvę ir išgėrė vaistų nuo skrandžio opos.

14

Ketvirtadienio vakaras, gruodžio dešimtoji

Jonas apsidairė tuščiame tamsiame koridoriuje. Netrukus išmuš aštuntą vakaro, skyriuje liko tik jis. Visuose languose švietė adventinės žvaigždės, o elektrinės žvakidės, atsispindėdamos tamsiame langų stikle, sukūrė švelnų dvigubą švytėjimą. Ant jo rašomojo stalo Anja buvo pastačiusi lėkštutę su kalėdiniais saldainiais, tad dabar, rašydamas Evelinos apklausos protokolą, jis kimšo saldumynus, per daug saldumynų.

Po to, kai paaiškėjo, kad Evelina melavo, prokuroras nutarė ją sulaikyti. Evelinai buvo pranešta apie įtarimus, kad ji susijusi su žmogžudyste, ir apie teisę pasisamdyti advokatą. Po sulaikymo ikiteisminiam tyrimui skiriamos trys dienos, o tada reikia priimti sprendimą dėl suėmimo. Iki tos dienos įtarimai turi būti pakankamai pagrįsti įrodymais, kad teismas nutartų, jog ji bent jau pagrįstai galėtų būti kaltinama, arba ji bus paleista.